Puokštes B.Fedaravičiūtė kūrė ir Londono olimpinėse žaidynėse dalyvavusiems mūsų šalies sportininkams. Jau 21 metus Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Benjamina su dvyne seserimi Henrika yra Londono gėlių salono „InDeco Flowers“ savininkės.
Iš koto verčiantis joms buvo ir vieno didžiausių ir prestižiškiausių Anglijos prekybos centrų „Selfridges“ pasiūlymas bendradarbiauti.
„Dirbome prie projekto metus, – prisiminė B.Fedaravičiūtė. – Skyrėme daug energijos ir, neslėpsiu, nemažai investicijų, bet projektas galų gale subyrėjo.
Per šį ilgą procesą daug patyrėme, įgijome naujų žinių, užlipome keliais laipteliais aukščiau.
Manau, išmokome vieną svarbiausių gyvenimo pamokų – suklupti ar parkristi neišvengiama, svarbu nenukabinti nosies ir žingsniuoti toliau.“
Vienas įsimintiniausių, žinoma, buvo atvejis, kai Londone įsitvirtinęs lietuvių gėlių salonas gavo užsakymą kurti puokštes britų karališkajai šeimai.
„Gaila, kad pagal susitarimą negalime dalintis nei nuotraukomis, nei detalėmis. Pasakysiu tik tiek, kad buvo keista matyti Anglijos karalienę su lietpalčiu ir guminiais batais“, – atskleidė floristė.
Dvynių iš Lietuvos Londone įkurtas gėlių salonas kviečiamas dekoruoti vitrinų, parodų stendų, gauna užsakymų žurnalų fotosesijoms. Bet labiausiai seserys pasikausčiusios įvairiausių švenčių ir ypač vestuvių puošybos srityje.
„InDeco Flowers“ daugiausia laikosi ant Benjaminos pečių.
„Henrika Londone dirba knygų dizainere. Tai aš ją įtraukiau į floristikos pasaulį, įkūrėme bendrą firmą. Ji su manimi dirba savaitgaliais, o jei turi laisvą minutę, padeda ir savaitės viduryje“, – pasakojo B.Fedaravičiūtė.
Šimtus nuotakų puokščių sukūrusi dviejų vaikų – dukters Perlos (12 m.) ir sūnaus Mido (5 m.) – motina prisipažino, kad pagaliau išaušo diena, kai ji pirmą kartą renka gėles savo būsimų vestuvių šventei.
„Mano gyvenime netrūko ir pakilimų, ir nuosmukių. Išvažiuodama gimtinėje palikau pirmąją gyvenimo meilę – be galo protingą, žavų, šiuo metu vieną turtingiausių Lietuvoje žmonių, – neslėpė Benjamina. – Tuo metu mums santykiai nesiklostė, bet, manau, jei nebūčiau išvykusi, būtume iki šiol kartu! Vis dar palaikome ryšį, dažnai pasikalbame apie vieno ir kito beveik vienmečius vaikus, pasijuokiame iš jaunystės klaidų.“
Anglijoje mezgėsi įvairios pažintys – lietuvė sutiko protingų ir įdomių vyrų, sulaukė serenadų po langais, kai buvo net gėda kaimynams į akis pažiūrėti.
Kai susipažino su dabartiniu savo sužadėtiniu Danny (45 m.), kuris trečią kartą susitikus nusivežė ją į Niujorką, Benjamina pagalvojo: „Jis sugebės mane apsaugoti.“
Po aštuonerių kartu praleistų metų pora ėmė planuoti vestuves. Santuoka su britu, turinčiu informacinių technologijų verslą, planuojama 2022 metais. Benjamina savo vestuvių neįsivaizduoja be rožių, hortenzijų, orchidėjų ir bijūnų.
– Ieškoti laimės svetur išvykote paskui seserį dvynę. Kokia buvo pradžia Anglijoje?
– Iš pradžių ne laimės ieškoti važiavome. Sesuo išvyko trumpam, gal mėnesio praktikai su universiteto drauge. Vieną dieną ji man paskambino ir pasakė: „Sese, kaip čia gražu, atvažiuok vasarai, pakeliausime po Angliją, o rudenį grįšime namo.“ Bet negrįžome.
Didžiausia kliūtis buvo kalbos barjeras. Prisimenu, girdžiu žmones kalbant angliškai ir nieko nesuprantu. Po 20 metų anglų kalba tapo sava, net nesusimąstydama kartais ir vaikams atsakau angliškai, nors abu puikiai šneka lietuviškai. Dabar mano sužadėtinis stengiasi gliaudyti lietuvių kalbą.
– Ar daug durų teko atverti, kol radote savo pašaukimą?
– Visuomet norėjau užsiimti menu, tik ilgokai nežinojau, į kurią pusę sukti. Lietuvoje su seserimi baigėme sustiprintą meno mokyklą – dabartinę Kauno „Aušros“ gimnaziją, keturmetę dailės mokyklą – dabartinę Antano Martinaičio dailės mokyklą, Henrika baigė grafinio dizaino magistro studijas Dailės akademijos Kauno skyriuje.
Tik atvykusi į Angliją aš mokiausi anglų kalbos ir dirbau įvairius darbus. Vėliau studijavau floristikos ir interjero dizainą Grinvičo koledže, įgijau interjero dizaino bakalaurą Londono metropolio universitete.
Floristika nebuvo pašaukimas, atkeliavęs iš vaikystės. Turėjau laisvo laiko ir nusprendžiau, be anglų kalbos ir interjero dizaino studijų, dar išmokti ir apie gėles. Mokslai buvo nežmoniškai brangūs, nes Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungoje. Bet dabar sakau: „Money very well spent!“ („Pinigai išleisti labai sėkmingai“.)
– Kokia dabar įprasta jūsų diena?
– Gyvenimas sukasi aplink tris mano vaikus: dukrą, sūnų ir firmą. Kol atžalos mokykloje, būnu atsidavusi darbui, bet vos išmuša 15 valanda, darbas sustoja, nes tuomet dėmesys skiriamas vaikams. Kai jie vakare sugula į lovas, jei dar turiu energijos, vėl sėdu prie darbų. Kai sau dirbi, neturi nei poilsio dienų, nei nustatytų darbo valandų.
Tačiau darbus stengiuosi planuoti. Jei savaitgalį numatytos vestuvės, dieną dvi iki šventės keliuosi 3 valandą, važiuoju į gėlių turgų parsivežti užsakytų gėlių. Žinoma, gėlės galėtų būti pristatytos į studiją, tačiau niekada nerizikuoju – jei kokios nors rūšies gėlių nepavyko gauti, turguje galima joms rasti pakaitalą.
Be to, man gėlių turgus yra magiška vieta, ten ilgai turėjome mažą studiją, visus pažįstu jau 11 metų. Net būsimoms nuotakoms siūlau rytinę kelionę į gėlių turgų – nė viena nepatingėjo atsikelti 6 valandą ryto ir vykti išsirinkti gėlių.
Žinoma, turguje negaliu ilgai užsibūti, turiu sugrįžti namo iki 8 valandos, kad spėčiau suruošti ir nuvežti vaikus į mokyklą. Per vaikų atostogas dažnai pasiimu Perlą kartu į darbą, būdama dvylikos ji jau žino visų gėlių pavadinimus.
– Kur pirmiausia atsiranda jūsų puokštės – galvoje, popieriuje ar jau dėliojant gėles?
– Kadangi dirbame tik pagal užsakymą, pirmiausia turime nupiešti puokščių eskizus, tik paskui daryti pavyzdžius ir žiūrėti, ar viskas dera. Neretai jaunoji palieka mums teisę nuspręsti, koks bus puokštės stilius, spalvos. Toks pasitikėjimas – didžiausias komplimentas.
Kiekvienas užsakymas prasideda nuo kelionės į gėlių turgų, esantį Londono centre, tad tie, kurie yra buvę tokioje vietoje, žino – užtenka pamatyti kvapą gniaužiančią gėlių jūrą ir akimirksniu užlieja palaima.
Nesvarbu, kur keliaučiau, niekada nepraleidžiu progos sustoti, pauostyti ir nufotografuoti gėlių. Nepatikėsite, bet mano telefone yra per 100 tūkstančių gėlių nuotraukų. Kai atostogaujame su šeima ar išvykstu kur nors su seserimi ar draugėmis, stengiuosi aplankyti vietos botanikos sodą ar gėlių turgų.
– Ar tikite, kad gėlių spalvos kažką simbolizuoja, pavyzdžiui, raudona – aistrą, geltona – neapykantą?
– Manau, kad tai – pasenęs močiučių prasimanymas. Neneigiu, kad skirtingos spalvos mus veikia skirtingai, bet dovanoti gėlių pagal spalvų reikšmę niekam nerekomenduoju.
– Ar dažnai keičiasi puokščių mada?
– Dažnai. Šiuo metu karaliauja džiovintos gėlės. Prieš 10, net prieš 5 metus jos buvo nereikalingos. Dar išlieka populiarios dažytos, purkštos įvairiausiais atspalviais gėlės ir gėlių gausa.
– Kiek ilgai bendraujate su žmogumi, pateikusiu užsakymą?
– Vestuvių planavimas dažniausiai užtrunka ilgai. Yra klientų, su kuriais bendrauju metus, netgi dvejus, bet atsiranda ir tokių, kurie paskutinę minutę prašo pagalbos. Yra nemažai tokių, kurie tampa draugais ir net pakviečia į savo vestuves.
– Ar jūsų namuose, sode daug gėlių?
– Prieš metus sugrįžome gyventi į savo atnaujintus namus. Teko iš naujo kurti sodo landšaftą. Pasodinau daug rožių, bijūnų, levandų, jazminų ir begalę kitų Anglijos sodams būdingų augalų, be kurių jau pati nebegaliu gyventi.
Su seserimi užaugome Kauno senamiestyje. Neturėjome nei kaimo, nei sodybos. Visas vasaras leisdavome stovyklose arba su tėvais Nidoje, Šventojoje, Palangoje. Stovyklose abi būdavome sodų entuziastės – ravėjome, sodinome, skynėme. Ne kartą apie mus net tuometis jaunimo laikraštis rašė. Galbūt kaimo ar močiutės darželio trūkumas išaugino didelę aistrą gėlėms.
Jei mokykloje bėgdavome iš pamokų, visuomet atsirasdavome Kauno botanikos sode arba turgaus gėlių skyriuje. Pamenu, man labai patikdavo rožių aromatas. Po pamokų su seserimi dažnai užsukdavome į gėlių parduotuvę ir nupirkdavome mamai puokštelę.
– Neslepiate, kad jums retai kas dovanoja gėlių.
– Draugai net nebando to daryti. Kai neseniai dukra perėjo į vyresnių klasių mokyklą, viena motina atėjo su manimi susipažinti ir atnešė gėlių.
Kai sužinojo, kuo dirbu, pasižadėjo kitą kartą atsinešti saldainių.
Iš draugų dažniausiai gaunu šampano ir saldainių. Mano sužadėtinis per aštuonerius bendro gyvenimo metus išmoko išrinkti pačias gražiausias rožes. Su seserimi viena kitai dovanojame grožio priemones, trumpas išvykas į SPA, bilietus į muziejų ar teatrą.
– O pati, kai einate į svečius, kokias gėles dažniausiai dovanojate?
– Žydinčius vazoninius augalus, pavyzdžiui, orchidėjas, kad kaskart laistydami augalą prisimintų mane.
– Ką manote apie dirbtines gėles?
– Labai jų nemėgstu, mano namuose jų niekada nebus.
Nesuprantu, kodėl žmonės vis dar perka dirbtines gėles, – juk jos nekvepia, nors šiais laikais jau galima įsigyti geros kokybės.
– Ar tiesa, kad nekuriate puokščių laidotuvėms?
– Laidotuvėms nebekuriu nuo tų laikų, kai daugiau nei prieš 15 metų dirbau gėlių parduotuvėje. Lietuvos ambasadai Londone kurį laiką sutikome padėti kurti vainikus Vasario 16-osios proga, nes tai buvo kilnus reikalas.
– Ar labai skiriasi gėlių kultūra Anglijoje ir Lietuvoje?
– Lietuviai neatsilieka nuo pasaulinės gėlių kultūros. Instagrame seku ne vieną gėlių augintoją ir žaviuosi, kad augina savo gėles, o ne atsiveža viską iš Olandijos. Ir aš svajoju turėti gėlių fermą, kur praleisčiau kiekvieną laisvą minutę. O kol kas eksperimentuoju sode.
– Kaip išsirinkti šviežias gėles ir kaip jas išlaikyti kuo ilgiau nenuvytusias?
– Viskas labai paprasta – nepirkite jų degalinėse ar prekybos centruose. Ten gėlės dažniausiai būna savaitės senumo. Gėlių turguje, bazėje jos bus šviežiausios, o jei pirksite iš augintojų – ką tik nuskintos.
Aš renkuosi tik sezonines gėles, tuomet jos nėra atvežtos iš toli. Pirkdami rožes suspauskite žiedą ties apačia – jei žiedas kietas, vadinasi, gėlė šviežia, jei minkštas, gėlė ilgai neišsilaikys. Jei norite, kad skintos gėlės ilgai namuose nevystų, nelaikykite jų ant palangių, kur pasiekia saulės spinduliai, ir kasdien keiskite vazoje vandenį.
– Ar pandemija stipriai atsiliepė jūsų verslui?
– Žinoma, tai sudėtingas metas, nes didžioji dalis vestuvių buvo nukeltos. Bet mes su seserimi nesėdėjome rankų sudėjusios, daug laiko praleidome studijoje kurdamos, atidarėme džiovintų gėlių butiką internete. Jis padėjo mūsų verslui išsilaikyti.
– Ar jau galite Angliją vadinti savo namais?
– Anglijoje sutikau daug gerų žmonių, kurie padėjo, palaikė, kai reikėjo, išklausė, leido man čia jaustis kaip namie. Mano abu vaikai čia gimė, čia jų seneliai. Jungtinė Karalystė yra mano namai, bet širdis visuomet priklausys Lietuvai.
Daug reiškia, kad svečioje šalyje esame abi su sese. Kurį laiką Henrika su vyru gyveno Norvegijoje, ten jiems gimė dukra.
Tas laikotarpis, kai nebuvome greta, mums abiem buvo sunkus. Dabar vėl gyvename šalia, matomės beveik kasdien. Ji – mano vienintelė sesuo, parama, mano vaikų krikšto motina, darbo partnerė ir, žinoma, geriausia draugė.
Kartą per savaitę pietaujame su šeimomis kartu. Visada gaminame lietuviškus patiekalus. Mano sužadėtiniui skaniausi balandėliai, o vaikams labiausiai patinka šaltibarščiai, kuriuos vadina rožine sriuba.
