Angiriuose, Kėdainių rajone, esančiame vienkiemyje įsikūrusio buvusio vieno iš Darbo partijos kūrėjų V.Muntiano gyvenimas jau trečius metus visiškai nepanašus į tą, kokį jis gyveno būdamas Kėdainių rajono valdytoju (1990–1993 m.), Kėdainių rajono meru (1997–2004 m.), Seimo pirmininku (2006–2008 m.) ar eidamas kitas pareigas banke ar įmonėse.
Teismų maratoną dėl kaltinimo organizavus piktnaudžiavimą tarnyba ir dokumentų klastojimą perėjęs, bet vėliau išteisintas buvęs politikas atviravo, jog anksčiau su aušra keldavosi, kad suspėtų į nesibaigiančius susitikimus, svarstymus, posėdžius ir priėmimus. O jo darbo diena dažnai baigdavosi vėlų vakarą ar naktį.
Dabar V.Muntiano gyvenimas teka ramia ir lėta vaga. Jis ir toliau kasdien kyla brėkštant. Tačiau tai daro dėl vienintelės priežasties – kad išvystų tekančią saulę.
„Gražus saulėtekis puikiai nuteikia naujai dienai. Esu laimingas, kad pagaliau gyvenu neskubėdamas, be streso, užsiimu tik tuo, kas malonu širdžiai.
Galiu sau leisti įžvelgti gamtos grožį, matyti metų laikų kaitą, stebėti, kaip auga mano pasodintas sodas.
Kol buvau politikoje, apie tai net pasvajoti būtų buvę sunku“, – kalbėjo V.Muntianas.
Ant Šušvės kranto esančiuose Angiriuose prie miško įsigytame pusės hektaro sklype buvęs Seimo pirmininkas augina paties sodintas obelis, slyvas, vyšnias, didžiuojasi įvairių veislių šilauogėmis, kurių jau turi per šimtą.
Neslėpdamas, kad šįmet sodas padovanojo nemenką derlių, V.Muntianas jau rūpinasi, kad gėrybių netrūktų ir kitąmet. Todėl šiuo metu darbų taip pat netrūksta – metas apžiūrėti ir genėti vaismedžius, tręšti krūmus.
Namai, kuriuose jis ilgą laiką gyveno su žmona Violeta (65 m.), daržininkystės įmonės savininke, su kuria susituokė prieš 43 metus ir užaugino tris vaikus, yra visai netoliese, vos už dviejų dešimčių kilometrų.
„O čia, sodyboje, šiuo metu gyvenu vienas. Man draugiją palaiko vokiečių aviganio ir retriverio mišrūnė kalytė Rustė, kuri nuo mažens atrodė rūsti, todėl gavo tokį vardą. Tačiau iš tikrųjų ji yra geranoriška ir bendraujanti“, – pasakojo V.Muntianas.
Viena svarbiausių priežasčių, dėl ko buvęs politikas pasirinko gyvenimą visiškame gamtos prieglobstyje, – sveikata.
2008 metų pabaigoje V.Muntianui buvo nustatyta onkologinė kraujo liga. Po ilgo gydymo chemoterapija, radioterapija ir kitais būdais medikams pavyko išgelbėti vyro sveikatą. Bet sunkios ligos gydymas nepraėjo be pažaidos kraujagyslių ir kitoms organizmo sistemoms.
„Esu dėkingas gydytojams už tai, kad likau gyvas. Gyventi po tokios šiurpios diagnozės pavyksta tikrai ne visiems. Liga atsitraukė, bet jos pasekmės atsiliepia iki šiol.
Dėl sveikatos bėdų 2018 metais teko palikti darbą įmonėje „Agrochemos grupė“, kur išėjęs iš politikos dešimt metų dirbau grupės vadovu.
Žinau, kad to, kas prarasta, nesugrąžinsi, tačiau visais įmanomais būdais stengiuosi nepasiduoti. Sveikata dabar rūpinuosi dar labiau nei anksčiau“, – atvirai pasakojo V.Muntianas, šiuo metu gyvenantis darnoje su savimi ir gamta ir tai jam suteikia stiprybės bei vilties.
Būtent liga privertė jį grįžti prie gamtos, užsiimti daugiau žemiškais reikalais. Pamatyti, kuo gyvena žemė, kuria jis vaikšto. Dažnai atsigręždamas į praeitį ir ją apgalvodamas buvęs politikas neatmetė, jog pagrindinė jo pašlijusios sveikatos priežastis buvo darbas Lietuvos Respublikos Seime, bendražygių išdavystė ir jo požiūris į viską, kas tuomet vyko.
V.Muntianas Seimo pirmininko pareigas ėjo iki 2008-ųjų, tačiau parlamento kadencijos šiame poste nebaigė. Kilus įvairiems skandalams jis nusprendė atsistatydinti.
„Nuo tada, kai buvau išrinktas Seimo pirmininku, patyriau bendražygių, kuriais tikėjau ir kurie, kaip man atrodė, tikėjo manimi, išdavystę.
Niekada nemaniau, kad gyvenime teks susidurti su taip niekšingai besielgiančiais žmonėmis.
Negalėjau įsivaizduoti, kad žmogų galima taip brutaliai užsipulti, apkaltinti. Kiek sveikatos ir nervų atėmė per Seimo sesijas keliamas klausimas dėl nepasitikėjimo manimi, kaip parlamento vadovu.
Nuolat patirdavau įtampą, stresą, ypač kai buvau apkaltintas nebūtais dalykais, kai buvo suformuota viešoji nuomonė, jog esu paskutinis niekdarys“, – kalbėjo V.Muntianas.
Buvęs Seimo vadovas įsitikinęs, kad jo požiūris į tai, kas vyko, anuomet buvo pernelyg rimtas. Jeigu būtų į situaciją reagavęs ne taip jautriai, galbūt viskas būtų susiklostę kitaip.
Paprašytas peržvelgti savo gyvenimą ir įvardyti, koks tarpsnis buvo laimingiausias ir suteikė daugiausia pilnatvės ir kurį jis, jei galėtų, visiškai išbrauktų, V.Muntianas sakė, jog nė dėl vieno etapo jis nesiskundžia.
Visą savo gyvenimą jis laiko prasmingą. Gražus ir laimingas gyvenimas tol, kol jis buvo išrinktas Seimo pirmininku. Paskui pajuto, kad jį lydėjusi Fortūna nusigręžė.
„Galbūt didžiausią pakilimą ir gyvenimo džiaugsmą jaučiau jaunystėje, studijų metais.
Tuo metu jaučiausi kūrybiškas, laisvas, kupinas idėjų ir svajonių, daugybę dalykų galėjau daryti savo nuožiūra“, – tikino V.Muntianas, kuris 1978 metais su pagyrimu baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Statybos fakultete jis įgijo inžinieriaus statybininko specialybę.
Per gyvenimą jo niekas nevedė už rankos. Teko lipti po vieną laiptelį – pradėjęs nuo pat apačios pakilo iki politinių aukštumų.
Tačiau ir praėjus daugiau nei trylikai metų po to, kai pasitraukė iš Seimo pirmininko pareigų, V.Muntianas džiaugiasi, kad jam pavyko išvengti susitarimų su savo sąžine ir išlikti nesugniuždytam, nors pamiršti intrigų negali.
„Kai kas tikėjosi, kad tame poste vykdysiu kitų valią, elgsiuosi prieš savo sąžinę, tačiau to nepadariau. Pasitraukiau.
Tikriausiai nuo žmogaus būdo priklauso, kiek atsakingai jis atlieka savo pareigas.
Mano atsakomybės jausmas išugdytas nuo jaunų dienų. Todėl didžiuojuosi savimi, kad nedariau to, kas neatitiktų mano supratimo, nesutrypiau savo idealų, nors už tai sumokėjau“, – kalbėjo pašnekovas.
Paklaustas, ar domisi politika ir ar pasitiki Seimu bei jo nariais, buvęs politikas tikino nuo tiesioginio dalyvavimo politikoje nutolęs jau ne vienus metus. Žinomumo jis taip pat netrokšta, kitaip negyventų vienkiemyje.
Pagarbos Seimo institucijai V.Muntianas ligi šiol neprarado, bet tik ne jai atstovaujantiems žmonėms.
V.Muntiano nuomone, politinė kultūra Lietuvoje vis prastėja, o Seimo įvaizdžiui pagerinti neužteks ir dešimtmečio. Seimo sudėtis turi tendenciją blogėti kadencija iš kadencijos.
Politika jau nėra susitarimų menas, politikai nuolat ieško susitarimų su savo sąžine. Dėl to ir mūsų šalyje, ir ne vienoje pasaulio valstybėje vyksta daugybė blogybių.
Su aplinkiniais šia tema nevengiantis kalbėti V.Muntianas dažnai sulaukia raginimų savo pamąstymus suguldyti į knygą. Vyras tikrai turėtų apie ką rašyti, juk prisiminimų ir įžvalgų apstu, bet tam darbui jis nėra pasiruošęs.
„Matyt, iki knygos rašymo dar nepribrendau.
Tačiau tai padaryti tikrai vertėtų dėl to, kad situacija, į kurią patekau, būtų pamoka visiems žmonėms. Juk būdamas politikas niekada nemaniau, kad žmonės gali kurti melagingas istorijas ir taip formuoti visuomenės nuomonę“, – kalbėjo pašnekovas.
Savo 70 metų sukaktį buvęs politikas ketina minėti gausiame šeimos ir giminės rate.
„Norėčiau jubiliejų švęsti su giminaičiais, kurių suskaičiuoju per 30. Vaikai 5 vaikaičius padovanojo. Žinoma, pastaruoju metu dėl karantino ir pandemijos juos matau ne taip dažnai, kaip norėčiau.
Man būtų smagu su visa gimine susitikti, pabūti drauge.
Bet iki paskutinės dienos neaišku, kaip susiklostys pandeminė situacija“, – sakė V.Muntianas, gimtadienio proga linkėjęs ramybės ir sveikatos sau bei mylimiems žmonėms.
