Jeigu ne motociklai, vargu ar ši skirtingų charakterių trijulė kada nors būtų susitikusi.
J.Vosyliūtė dirba informacinių technologijų srityje, mėgsta žaisti tinklinį, futbolą, jai patinka dalyvauti ekstremaliuose bėgimuose miškais ir per purvynus, žiemą ji nuo kalnų leidžiasi snieglente. E.Virbašiūtė darbuojasi Liepkalnio slidinėjimo centre, lanko tinklinio treniruotes, žiemą slidinėja, vasarą užsiima jėgos aitvarų sportu.
D.Gurevičienė – transporto vadybininkė, keliauja dviračiais ne tik po Lietuvą, bet ir leidžiasi į egzotines šalis, mėgsta aktyvų poilsį gamtoje, plaukia baidarėmis, važinėja riedučiais.
Iš pradžių per feisbuke veikiančią grupę „Enduro Ladies Lithuania“ susipažino Eglė su Julija.
Vėliau prisijungė ir Dagnė. Neturėdama nė vieno pažįstamo, važinėjančio motociklu, bet beprotiškai norėdama nusipirko iš pradžių vieną motociklą, vėliau kitą.
Kadangi neturėjo kompanijos, jai reikėjo susirasti, su kuo važinėtis. O su vyrukais buvo labai nedrąsu, ypač pirmą sezoną. Tad iš pradžių įstojo į tą pačią grupę feisbuke ir pamažu susirado bendraminčių merginų.
„Mes su Julija dviese keliavome keturias dienas, nakvodamos viešbutukuose važiavome per Joniškį, Biržus, per dieną įveikdavome 200–250 kilometrų. Bet vis tiek būna gedimų, sustojimų, traukimų. Gerai, kad geranoriški ūkininkai padeda pakeliui“, – juokėsi Julija.
Toje kelionėje buvo nukritusi vieno motociklo grandinė. Ir tai atsitiko, žinoma, visiškame užkampyje. Iš pradžių merginoms reikėjo motociklą kažkaip išsistumti ant kelio. O tada galvoti, ko imtis toliau.
„Tada nuvažiavome tempdamos tą motociklą su trosu iki artimiausios ūkininko sodybos. Pagelbėjo uždėti grandinę, ir mes keliavome toliau. Kitą dieną sprogo padanga. Teko lėtai judėti iki automobilių serviso“, – pasakojo Julija.
Įsivaizduokite – į kiemą motociklus įsistumia dvi žavios merginos ir prašo pagalbos. Ar atsirastų net ir nieko apie motociklus neišmanantis vyrukas, kuris atsisakytų pagelbėti?
„Tam ūkininkui mūsų viešnagė turbūt buvo didelis įvykis, maloniai mus priėmė“, – prisiminė nutikimą Eglė.
Pačios merginos gali pataisyti minimalius dalykus, bet jos ne mechanikės, o reikia ne vien supratimo, bet ir jėgos. Tiesa, bekelėje būna ne tiek daug gedimų, kiek galėtų atrodyti.
„Tarp užkietėjusių motociklininkų yra vyrų, kurie vis tiek sako, kad moterims šiame sporte – ne vieta. Jie gal padės, bet tiek replikų sulauksi, kad norėsis kuo greičiau pasiimti motociklą ir nešdintis“, – juokėsi Dagnė.
Pavyzdžiui, Julija mėgino stoti į Lietuvoje veikiantį enduro motociklų klubą su mintimi populiarinti šį sportą tarp moterų. Pabandė. Užteko. Socialiniame tinkle šia tema vykusiame pokalbyje mergina sulaukė nepagarbos, užgauliojimų, tad nusprendė su tokiais vyrukais neturėti jokių reikalų.
„Dažnai sulaukiame palaikymo, pamotyvavimo: gerai varote, mergos, šaunuolės. Bet visada atsiranda ir tokių, kurie žiebia antausį. Tada pagalvoji – gal lipam iš šitos smėlio dėžės?“ – apie požiūrį į motociklininkes moteris kalbėjo Dagnė.
Juliją prieš trejus metus ant motociklo pasodino ir išmokė važinėti buvęs vaikinas, tačiau toliau kartu nevažinėjo.
„Mes, moterys, palaikome lėtesnį važiavimo tempą“, – paaiškino Julija. „Ir turime stipresnį savisaugos instinktą“, – papildė draugę Dagnė.
Kadangi važinėti bekelėmis po vieną merginoms nėra saugu vien dėl to, kad ne visada jų jėgoms yra ištempti smėlyje ar pelkėtoje vietoje įklimpusį motociklą, Julija ėmė ieškoti moteriškos kompanijos. Keliais važinėjančių moterų netrūksta, bet bekele – viena kita.
„Kai pati pradėjau važinėti bekele, nesitikėjau, kad mūsų yra tiek mažai. Maniau, kad tuo užsiimančių netrūksta, bet, pasirodo, užtenka rankų pirštų norint suskaičiuoti visas Vilniuje gyvenančias enduro motociklų mėgėjas.
Yra moterų, mėgstančių krosinių motociklų sportą, tačiau tai – visai kas kita“, – skirtumus paaiškino D.Gurevičienė.
Motociklų sportą sugretinus su bėgimu, pasak merginų, motokrosas – tai sprintas, kur svarbiausia – technika ir greitis, o enduras – maratonas, kai nežinai, kas laukia priešakyje.
Moterims reikia paskatinimo! Tuo įsitikinusios šios motociklininkės. Tad feisbuko grupė „Enduro Ladies Lithuania“ praėjusių metų birželį atsirado dėl to, kad susiburtų visos moterys, važiuojančios bekele ar dar tik norinčios važiuoti. Grupę, kurioje dabar jau yra 118 narių, įkūrė kita mergina, tačiau jos vadove tapo J.Vosyliūtė.
„Būtų smagu, jei atsirastų daugiau moterų ir merginų, susidomėjusių šiuo sportu. Nereikia bijoti. Taip, jis ekstremalus, bet važinėjame su apsaugomis. Sunkiausia būna pati pradžia, kai turi norą ir nėra žmogaus, kuris tave čia atvestų. Tad drąsiai susisiekite su mumis ir mes jus užsodinsime ant motociklo. Jei pati būčiau jų neradusi, ko gero, jau būčiau pardavusi savo enduro motociklą“, – padrąsino moteris D.Gurevičienė.
Pažįstu vyrukų, kurie vos ne kas savaitgalį skrodžia Lietuvos bekeles, mėgsta išbandyti motociklų galimybes ir savo jėgas bei ištvermę. Šį pomėgį vadina puikia meditacija po savaitės darbų.
Kai kalbame apie sportą, mano pomėgis bėgioti jiems atrodo pernelyg monotoniškas, o aš savo ruožtu mėgstu juokais jų paklausti, ar daugiau laiko jie praleidžia važiuodami, ar stumdami motociklus iš pelkynų.
„Dauguma sporto šakų yra gana monotoniškos, o čia tu visuomet patirsi nuotykį. Jau pradedant tuo, kad niekada nežinai, koks iš tikrųjų bus kelionės maršrutas.
Gali jį planuoti iki smulkmenų, tačiau dažnai keliukai atrodo kitaip, pavyzdžiui, ėjo kelias ir jis baigėsi, toliau – pelkė. Arba pagal planą turėjo būti tiltas per upę, bet jo realybėje nėra“, – detalėmis dalijosi Eglė.
Šias merginas neabejotinai galima vadinti nuotykių ieškotojomis. Išvykusios pasivažinėti enduro motociklais jos ieško kuo sunkiau išvažiuojamų vietų, pavyzdžiui, tokių, kur anksčiau buvo kelias, tačiau ilgą laiką nevažinėjamas tapo apleistas, net automobiliais neįveikiamas.
„Kad galėtum užsiimti šiuo sportu, turi būti fiziškai aktyvi, pasiruošusi bet kokiems iššūkiams“, – paklausta, kokių savybių reikia šiame motociklų sporte, atsakė Dagnė. Julija kaip svarbiausią įvardijo užsispyrimą.
„Reikia ne tiek išorinės jėgos, kiek vidinės. Svarbiausia – užsispyrimas. Jei būsi užsispyręs, tikrai nesėdėsi namuose, viskuo domėsiesi. Nuo to viskas ir prasideda“, – sakė E.Virbašiūtė.
Julija anksčiau negalėdavo miegoti palapinėje, tačiau sugebėjo atsisakyti patogumų. Merginos juokavo, kad kitais metais ir hamake jau miegos.
Pasitaiko ir nejuokingų situacijų, tad merginos stengiasi po vieną nevažinėti. Patogiausia – nuo dviejų iki penkių bendrakeleivių.
„Motociklas sveria apie 140 kilogramų. Jei griūvi, įmanoma jį vienai pastatyti, bet kai tai darai jau kokį penktą kartą, būna vis sunkiau“, – šyptelėjo Eglė.
O kaskart skambinti draugams, tėvams ar kaimynams juk nesinori.
„Pamenu, laukiau daugiau nei pusvalandį, kol atvažiavo vyras ir padėjo man iš stačios miško kelio įkalnės ištempti motociklą. Važiuodama mintyse save perspėjau: Dagne, nevažiuok, nes prisidirbsi. Taip ir atsitiko.
Visą valandą prasikankinau bandydama viena jį išsivaryti, tačiau nepavyko. Atvažiavo vyras ir nieko nesakydamas padėjo. Ką jam daryti, jis jau pripratęs prie to“, – nusijuokė D.Gurevičienė.
Eglę važinėti motociklu pripratino ir išmokė metais vyresnis brolis. Iš pradžių ji sėdo ant vadinamojo čioperio, tačiau jis ne taip traukė kaip lengvesni motociklai.
E.Virbašiūtei motociklas yra laisvalaikio dalis, o Julija juo važinėja ir į darbą. Būtų idealu turėti du motociklus – važiuoti keliais skirtą vadinamąjį „stritą“ ir bekele – enduro motociklą. Dagnė turi juos abu, o kitos dvi merginos – po vieną.
„Asfaltu važiuoti bekelei pritaikytomis padangomis nėra jokio malonumo, be to, jos greičiau dėvisi ir gali sumažėti kibimas važiuojant žvyro ar smėlio danga“, – paaiškino E.Virbašiūtė.
Kai kitos moterys svajoja apie prabangesnį paltą, batelius, šios – apie geresnių padangų rinkinį ar naują šalmą. Važiuodamos bekele apie grožį jos galvoja mažiausiai. Net plaukus šalmuose suslepia, kad šie netaptų neiššukuojami.
„Kai visą amuniciją ant savęs užsidedame, atrodome kaip transformeriai. Apsaugos ant kojų, speciali striukė, šalmas. O nusiėmus šalmą grožio nebelieka.
Arba kaip tik – gražiausia mergina mūsų sporte yra ta, ant kurios veido lieka juodų dulkių sluoksnis, kai ji nusiima šalmą“, – paklausta apie moteriškumą šiame sporte nusijuokė Dagnė.
Merginos prie to pripratusios. Be to, kelionėse patiriami įspūdžiai tokius dalykus nustumia į antrąjį planą. Grįžti ir nusiprausi.
Vasaros viduryje Eglė su Julija jau antrą kartą dalyvavo ištvermės varžybose „Enduro motomaratone“, kai per 24 valandas reikėjo įveikti 500 kilometrų.
Trasa driekėsi Lietuvos miškų keliukais, keliais, smėliu, kalnais, purvu, melioracijos grioviais ir beveik jokio asfalto. Praėjusiais metais vos spėjo, o šiemet merginos ją įveikė net greičiau – per 21 valandą 20 minučių.
„Praėjusiais metais tarp 150 dalyvių buvo tik trys merginos. Kai iki finišo liko nedaug laiko, vyrukai lažinosi, ar mes spėsime. Spėjome! Ir kai kirtome finišą, visi mums plojo.
Pernai mes komandoje buvome su vyrais, o šiemet – vien merginos. Teko įveikti pliurzas, smėlį, džiungles, karjerus, nuvirtusius rąstus, naktinį rūką – supratau, kad ištvermės turiu daug“, – džiaugėsi iššūkį įveikusi E.Virbašiūtė.
Dalyvavimas varžybose – tik viena šio pomėgio sudedamųjų dalių.
Dažniausiai merginos susidaro savo maršrutus ir leidžiasi dienai ar kelioms į kelią. Žinoma, be nemalonių ir net pavojingų situacijų taip pat neapsieina.
„Kartą važinėjome aplink Druskininkus ir pamatėme sodybą miško viduryje. Nebuvo nei tvoros, nei užrašo, kad tai privati teritorija, o kelias nuvingiavo į kiemą.
Staiga į kiemą išbėgo moteris – nuo jos sklido alkoholio kvapas – ir ėmė rėkdama grasinti, jog mus tuoj nušaus. Mes staigiai apsisukome ir nėrėme atgal, o nuvažiuodamos išgirdome šūvį į orą“, – įtemptas akimirkas prisiminė Eglė.
Į tokias nuošalias sodybas miškų ir laukų keliais netyčia užklysta dažnai, bet beveik visada šeimininkai supratingai parodo, kur toliau važiuoti.
„Ant mūsų, enduro motociklininkų, daug kas pyksta, esą išariame laukus ir miškus. Tačiau tai netiesa, važinėjame smėlynais, miško keliais, kur miškavežiai važiuoja.
Žinoma, yra ir chuliganiškai besielgiančių motociklininkų, dėl jų ir kenčia enduro sporto reputacija“, – aiškino E.Virbašiūtė.
Merginas šiame sporte labiausiai žavi gamtos grožybės. Eglė per visą gyvenimą nebuvo mačiusi tiek laukinių gyvūnų, kiek per pastaruosius trejus metus, kai sėdo ant enduro motociklo: pro šalį lekia kiškiai, voverės, lapės, stirnos.
„Važiuodama motociklu pirmą kartą gyvenime mačiau briedį. Mes buvome kuriam laikui sustojusios ir pamatėme, kad visai šalia mūsų per upę brenda briedis. Kitą kartą turėjau progą iš arti pamatyti, kaip sakalas skrisdamas savo snape neša gyvatę“, – pasakojo Julija.
Pasivažinėjimai miškais J.Vosyliūtę traukia ir dėl to, kad ji gali pasiekti vietas, kuriose beveik niekas kitas nėra buvęs, nes neįmanoma privažiuoti. Kartą merginos padėjo vyrui išstumti įklimpusį automobilį bjauriame kelyje, kur privažiuoti galėtų tik miškavežis.
O apie ką jos svajoja? Eglė su Dagne norėtų pervažiuoti Portugalijos pakrante. Lietuva jau pradeda darytis maža, tad norisi į Lenkiją, Latviją, o gal net ir toliau – į Rumuniją, kur yra laisvesnės važinėjimo taisyklės laukinėse vietose.
