Saulė gimė, turėdama stuburo smegenų išvaržą (Spina Bifida) ir kojos jos neklausė. Mokėsi namuose, egzaminų nelaikė, bet turi pažymą, kad išklausė 12-os klasių kursą. Labai vieniša nesijautė, nes kartu augo dar keturi broliai ir sesės.
Po mokyklos baigimo mergina pasimetė ir nežinojo, ką veikti toliau. Galiausiai išgirdo apie galimybę mokytis Valakupių reabilitacijos centre ir ten mokėsi odos dirbinių gamybos. Pradžioje jautėsi labai nejaukiai – juk iki tol tarp bendramokslių visai nebūdavo – bet paskui įsidrąsino, pradėjo bendrauti, padėdavo naujiems bičiuliams tada, kai kažko prireikdavo.
Vėliau profesinio rengimo centre Žirmūnuose mokėsi socialinės darbuotojos specialybės.
Pasimokiusi kibo į darbo paieškas. Ieškojo skelbimų, siuntė savo gyvenimo aprašymą ar skambindavo – bet visi, išgirdę, jog ji turi negalią, tarsi išsigąsdavo ir nieko jai nepasiūlydavo. „Buvau nusiteikusi imtis bet kokio darbo, neprašiau didelės algos nei jokių lengvatų, tiesiog labai norėjau pamėginti, tačiau kartais atrodydavo, kad daužausi į sieną“, – atsiduso mergina.
Užsisėdėjus namuose be jokios veiklos, jai darėsi vis sunkiau išsijudinti. Seniau ji mielai vežimėliu įveikdavo 5-10 km atstumą, o vėliau tapo labai sunku nuvažiuoti ir 2,5 km iki artimiausios parduotuvės. Jei seniau 5 km įveikdavo per 45 min., vėliau tam jau reikėdavo 2 val. – ir taip, pasak merginos, nutiko ne dėl to, kad būtų pablogėjusi jos sveikatos būklė, o dėl to, kad ėmė trūkti motyvacijos.
Be to, seniau mergina labai mėgo piešti gėles, gyvūnus, bet kartą išgirdusi vieno žmogaus kritikos savo darbams piešti nustojo. Dar bandė pati sau sakyti, kad tai – skonio reikalas, ir jos piešiniai neturi visiems patikti – bet piešti vis tiek nebesinorėjo.
Tuomet daugiausia laiko leisdavo klausydamasi muzikos ir bendraudama su savo gyvūnais. Saulė su šeima gyvena nuosavame name ir turi 4 šunis bei dvi kates (sako, kad jau tikrai gana). Vieną šunį jo buvęs šeimininkas planavo nušauti, ir kai kurie kiti gyvūnai – pamestinukai, į jų sodybą užklydę netyčia, na, o Saulei su tėvais sąžinė neleido jų išvyti. Su gyvūnais mergina daug užsiima (juolab, kad broliai ir sesės jau gyvena atskirai), dvi kalytės prie jos ypač prisirušusios ir nuolat nori būti kartu.
Tiesa, mergina turi ir draugų. Vienas iš jų kartais ją iš jos kaimelio pasiima ir nusiveža į miestą, pavyzdžiui, pažiūrėti filmo. Su maltiečiais prieš keletą metų lankėsi Lurde (Prancūzija), taip pat yra buvusi Monciškių paplūdymyje prie Baltijos, kuris pritaikytas neįgaliesiems.
„Šiemet su draugu plaukėme baidarėmis. Man buvo labai baisu, bet visgi baimę įveikiau ir dabar norėčiau pabandyti dar kartą. Po to draugui išdaviau vieną iš savo svajonių – susitikti su žirgu. O tas ir sako – gera idėja, „varom“. Nuvažiavom, žirgą pakalbinau, paglosčiau, o draugas sako: „Dabar lipk ant jo“. Sakiau, kad tikrai nenoriu, bet ir šią baimę pavyko nugalėti! Dabar žirgyne esu buvusi jau tris kartus. Taip, aš turiu negalią, bet negalia – dar ne „Stop“ ženklas, kurį sau dažnai užsidedu“, – pastebėjo Saulė.
Pridūrė, kad aplink ją tikrai daug gerų žmonių – maltiečių, paprastų draugų, šeimos narių, ir už tai, kad juos sutiko, yra gyvenimui labai dėkinga.
Pavyko įgyvendinti didįjį tikslą
Augintiniais bei draugais Saulė neapsiribojo ir toliau ieškojo darbo, bet vis nesėkmingai, kol galiausiai vienoje įstaigoje sulaukė pasiūlymo kreiptis į Jaunimo reikalų departamentą. Čia pakliuvusi susipažino su koordinatore Anželika ir prisijungė prie projekto „Judam“.
Ir reikalai tikrai išsijudino: mergina bendravo su specialistais, meno terapeute ir profesinio orientavimosi specialistu, aiškinosi, kokie darbai jai tiktų ir patiktų, kėlėsi sau tikslus ir galiausiai darbą gavo. Įsidarbinti jai padėjo socialinio įdarbinimo agentūra „Sopa“, o ypač ji dėkinga viską sužiūrėjusiai koordinatorei Anželikai Bielskienei.
„Buvau išsikėlusi sau tikslą, kad iki šio rudens noriu pradėti dirbti. Pernai man tai atrodė tiesiog nerealu – juk iki šiol niekada nebuvo pavykę įsidarbinti. Bet šįkart man tikrai pavyko – tapau prekybos centro „Rimi“ kasininke, dirbu jau antras mėnuo, sekasi gerai. Ir psichologiškai jaučiuosi daug geriau, rodos, pagaliau pradėjau stotis ant kojų, nors ir perkeltine šio žodžio prasme“, – džiaugėsi Saulė.
Ji dirba po 4 valandas per dieną, taigi nepervargsta. Darbas pamaininis, keturias dienas dirbi – ir keturios laisvos. „Ne vienas žmogus man sakė, kad šitokio darbo grafiko man pavydi“, – pastebėjo mergina.
Jos šeimos nariai, tiesą sakant, jos darbo ieškoti neragino – jie manė, kad jai tai bus pernelyg sunku, tad nereikia vargintis. O dabar, kai pamatė, kad mergina dirba ir yra patenkinta, jau ir jie džiaugiasi jos sėkme. Ją palaiko ir kiti pažįstami, kurie šias naujienas sužinojo.
„Man svarbiausia tai, kad dirbdama aš jaučiuosi naudinga, labiau pasitikiu savimi. Taip pat man labai svarbu, kad dabar jaučiuosi tokia pati, kaip mano bendraamžiai, nes kai nedirbau, jausdavausi kitokia. Smagu ir išsijudinti iš namų (į darbą mane nuveža „Socialinis taksi“), pabendrauti su bendradarbiais – pradžioje buvo nejauku, pirmąsias tris dienas su jais beveik nekalbėjau, o paskui įsidrąsinau – ir jau susibičiuliavau. Net jeigu kažkas nesusiklostytų ir šio darbo neliktų, būčiau įgijusi naudingos patirties. Bet tikrai nesiruošiu pasiduoti“, – pasakojo Saulė.
Tiesa, ji pripažįsta, kad ir dabar ne visuomet jaučiasi puikiai – ir dabar būna nuotaikos svyravimų, vadinamųjų „up and down“. Tačiau kai tik pajunta, kad nuotaika prastesnė, ji skambina savo koordinatorei Anželikai – pakanka išgirsti jos balsą, ir pasijunta geriau.
***
Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamo ir Jaunimo reikalų departamento (JRD) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendinamo projekto „Judam“ tikslas yra jaunimui iš sunkumus patiriančių šeimų, turintiems problemų su teisėsauga, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, patiriantiems pajamų ar kitus nepriteklius, turintiems priklausomybių bei gyvenantiems ar jau išėjusiems iš globos įstaigų padėti integruotis į švietimo ir / arba darbo rinką.
