Į LRT laidą „Kas ir kodėl?“ senjoras buvo pakviestas pakartotinai – prieš tai filmavime jis atkreipė į save dėmesį, užtraukęs Antalieptės himną.
Pirmausia Mykolo paklausėme, kodėl jis laidoje prisistatė „kietu“ senjoru? „Taip sakau todėl, kad esu sveikas, judantis ir krutantis. Nesėdžiu per dienas prie televizoriaus, o tai kažką laistau, tai žolę pjaunu, ir gyvenu gražų įdomų gyvenimą. Juk ir manasis Zarasų kraštus labai įdomus, iš čia kilę daugybė šaunių žinomų žmonių – vos už 2 km poeto Fausto Kiršos gimtinė, dar arčiau, jei eisi tiesiai per mišką – menininkų Fausto ir Algirdo Latėnų tėvų tėviškė...“, – senjoras išvardino dar ir daugiau žinomų savo krašto žmonių.
Jį džiugina ir tai, jog aplink netrūksta ne tik pasižymėjusių žmonių, bet ir vyksta įdomūs renginiai – neseniai Antalieptės biblioteka atšventė 80-metį, jai suteiktas F.Kiršos vardas. Senjoras mielai vyksta į renginius ir Zarasuose, esančiuose už 30 km, nors tai ir nėra labai paprasta – autobusų nedaug, tad tenka ten likti pernakvoti pas pažįstamus.
Šiame gražiame krašte senjoras nugyveno didžiąją savo gyvenimo dalį. Gimė jis lyg ir 1944 m. liepos 8 d. Vilniuje, Kūdikių namuose Subačiaus g. 16 – yra radęs tokį įrašą. Tačiau konkrečiau apie savo praeitį ir savo tėvus nieko sužinoti jam nepavyko, nors ir stengėsi – tikriausiai buvo pamestinukas, rastas stotyje ar dar kažkur. Netrukus buvo perkeltas į vaikų namus Kaune, o paskui, nuo 7-erių, į Anatalieptę.
Apie šiuos vaikų namus jis išsaugojęs kuo puikiausius prisiminimus: „Mūsų visuomet buvo 100 vaikų, dvi grupės po 33 ir viena – su 34 vaikais. Kiekviena klasė turėjo po du auklėtojus, ir jie mums atstojo mamą ir tėtį, mumis rūpinosi, paguosdavo, priglausdavo, mokė eiti tiesos ir doros keliu. Mes, pokario vaikai, buvome įvairių tautybių – lietuviai, rusai, ukrainiečiai, baltarusai, buvo net vienas žydelis ir vienas čigonas – ir visi gražiai sugyvenome, nors kartais ir pasipešdavome – dėl to dabar ir sakau, kad turiu šimtą brolių ir sesių“, – pasakojo Mykolas.
Pridūrė, kad sutiko tris darbuotojas, kurias gali vadinti savo mamomis – dviejų jau nebėra tarp gyvųjų, o viena, 92 m. auklėtoja Vanda Girčytė-Katinienė, tebegyvena Utenoje („Gal dėl to, kad vaikams davė daug meilės, jai ir duotas toks ilgas gyvenimas“, – pastebėjo.)
Vaikų namuose jie mokėsi ir dirbo, turėdavo kasdien nuravėti po vieną vagą darže, laikė 6 karves, keletą kiaulių, triušių, vištų – tai ne dabartiniai našlaičiai, kurie daugiausia laiko praleidžia su mobiliaisiais telefonais ar prie kompiuterių, o darbo nemato.
Baigus septynias klases, teko palikti Antalieptę ir vykti mokytis amato. „Tada niekas nekreipė dėmesio į vaikų norus ar meninius sugebėjimus – aš nuo mažens mėgdavau dainuoti, dabartiniais laikais mane tikriausiai būtų nusiuntę į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, gal būčiau tapęs nusipelniusiu (o gal niekam nežinomu) atlikėju – bet anuomet mane tiesiog išsiuntė į Kauno 4-ąją mokyklą netoli Rotušės mokytis staliaus amato“, – pasakojo senjoras.
Neturėjo kur grįžti
Staliaus darbai jam visai nelipo – per metus pagamino tik vieną taburetę, ir toji buvo kreiva.
Tuomet jį perkėlė į Kauno Statybos mokyklą mokytis šaltkalvio-santechniko specialybės. Meilės šiam darbui taip pat nepajuto, dažnai žiemą sukiodamas vamzdžius sušaldavo ar susibraižydavo rankas, bet visgi mokslus baigė.
Tuomet išvyko į karinę tarnybą, kuri vyko Estijoje, 40 km nuo Talino, povandeninių laivų bazėje. Po vandeniu taip ir nepaniro, plaukiojo nebent ant jo, ir tai nedaug – daugiausia laivas tiesiog stovėjo įlankoje.
Ketverius metus tarnauti turėjo, o tada liko dar dvejiems, nes gavo kariniame orkestre solisto etatą.
„Vis galvojau, ką daryti toliau, nes tėvų neturiu, grįžti nėra kur, o ir dirbti su santechnikos vamzdžiais visai nesinorėjo. Nuvykau pas tarnybos draugą į Krasnodaro kraštą, padirbėjau tarybiniame ūkyje, bet jaučiau, kad mane traukia į Lietuvą“, – pasakojo Mykolas.
Tada patraukė į Kauną, įsidarbino statybose, o netrukus „Kauno tiesoje“ pamatė labai viliojantį skelbimą – „Lietuvos“ ansambliui buvo reikalingi tenorai ir baritonai.
Nuėjo į vieną atranką, į kitą, galiausiai buvo priimtas. Vilniuje gavo bendrabučio kambarėlį ir pradėjo dirbti. Tik štai atlyginimas anuomet, apie 1970-uosius, buvo menkas, 60 rublių (statybose uždirbdavo 100 rublių). Kiti atlikėjai buvo prakutę, jau ir užsieniuose apsilankę, o jis neturėjo galimybės nė padoriau apsirengti.
Po poros metų perėjo dirbti į Nacionalinį operos ir baleto teatrą (šis anuomet dar buvo įsikūręs dabartinio Rusų dramos teatro patalpose J.Basanavičiaus g.). Ten dainavo chore ir labai džiaugiasi, kad stovėjo ant scenos su žinomais solistais Virgilijumi Noreika, Eduardu Kaniava, Elena Čiudakova ir kitais, o kai teatre buvo pastatyta opera „Karmen“, šis kone lūžo nuo žiūrovų.
Visgi ir iš to darbo Mykolas išėjo. „Vaikų namuose mus mokė visada sakyti teisybę, taip ir dariau, bet už tai darbe ne kartą nukentėjau“, – prasitarė.
Patinka Nelly Paltinienė ir „Thundertale“
Po maždaug dešimtmečio blaškymosi Mykolas grįžo į Antalieptę, kur laikinai apsistojo pas vaikystės draugę, tada susirado žmoną Aldutę – taip ir liko Zarasų krašte.
Čia dirbo ir su kultūra susijusį darbą, ir kūriku, ir Utenos mėsos kombinate. Taip pat nuolat dalyvavo „Sidabrinių balsų“ konkurse ir kaip solo atlikėjas, ir su Dusetų vyrų ansambliu, ir laimėjo ne vieną apdovanojimą.
Pridūrė, kad jo gyvenime buvo visko, bet jis visuomet į jį žvelgė optimistiškai. Štai jo pensija nėra didelė, kadangi susidarė tik 31 metai, 8 mėnesiai ir 8 dienos stažo, o atlyginimas dažniausiai būdavo nedidelis – taigi gauna 260 Eur, bet jam, gyvenant kaime, tiek užtenka. Užtenka ne tik būtiniausiems dalykams, bet ir knygoms.
Neseniai perskaitė Vinco Mykolaičio-Putinio „Altorių šešėlyje“, nes mokykloje iki jos taip ir nepriėjo, juk tegalėjo baigti 7 klases. Ši knyga jam labai patiko, ją gavo iš bibliotekos, tik reikėjo ilgai laukti tokios galimybės.
O knygą „Tu ateik į pasimatymą“ apie solistę Nelly Paltinienę pats nusipirko. Tiksliau, pats nusipirkti negalėjo, nes knygyno nėra ne tik Antalieptėje, bet ir Zarasuose, tačiau rado išeitį – paprašė kaimynų vaikų, ir tie knygą atvežė iš Šiaulių, tikriausiai užsakė internetu. N.Paltinienė jam atrodo labai įdomi asmenybė, o ir Dusetose kadaise koncertavo, jis ten buvo ir jos klausėsi.
„Bet aš žinau ne tik vyresnio amžiaus atlikėjus, žinau ir kitokių, štai Zarasuose renginyje klausiausi grupės „Thundertale“ ir visai patiko“, – pridūrė žodžio kišenėje neieškantis pašnekovas.
Sulaukė savo gyvenimo įvertinimo
Nors Mykolui rūpi knygos ir kultūriniai renginiai, o į televiziją jis numoja ranka, visgi seniai norėjo patekti į LRT televizijos žaidimą „Kas ir kodėl?“ – visada daug skaitė, tad jautėsi nemažai žinąs ir norėjo išmėginti savo jėgas. Tačiau laidos pabaigoje nurodytu telefonu niekaip neprisiskambindavo. Tada bibliotekoje paprašė darbuotojos Eglės, kad jį užregistruotų internetu – toji bandė bandė, bet kvietimo į laidą jis taip ir nesulaukė.
„Vėl bandžiau skambinti pats, prisiskambinau, man nurodė laidos kuratorės numerį. Pasakiau jai, kad laidą visuomet žiūriu, bet joje dalyvauja daugiausia 20-60 m. amžiaus žmonės, reiktų leisti pasireikšti ir vyresniems – ir ką gi, netrukus buvo surengta senjorams skirta laida, o aš buvau pakviestas joje dalyvauti vieną, vėliau – ir kitą kartą“, – džiaugėsi Mykolas.
Bibliotekininkė jam rūpestingai atspausdino tvarkaraščius ir nuorodas, kaip pasiekti TV studiją – teko važiuoti į Rokiškį, ten persėsti į Vilniaus autobusą, o sostinėje važiuoti 16-u troleibusu iki Viršuliškių ir dar paėjėti.
Antrąjį kartą filmuodamasis į laidos finalą senjoras nepateko dėl gana apmaudžios klaidos – atsakymą į lemiamą klausimą pasakė greičiau už savo varžovę, bet nepaspaudė mygtuko, kaip pridera pagal taisykles, ir taškas atiteko jai („Gal visgi aš jau senas ir mano reakcija sulėtėjusi“, – prasitarė).
Bet dėl to jis labai nepergyvena, juk vis tiek sulaukė puikios dovanos. Ta pati geroji bibliotekininkė Eglė jam surinkusi atspausdino internete buvusią informaciją apie jo pasirodymą laidoje ir žiūrovų komentarus.
„Tų atsiliepimų buvo tikrai daug, ir jie buvo gražūs, net ir pats Arūnas Valinskas sakė: „Ot atsirado senolis šmaikštuolis“. Skaičiau tuos lapus ne kartą ir džiaugiausi, kad žmonėms patikau – man tai tarsi gražus viso mano praėjusio gyvenimo įvertinimas“, – sakė senjoras.
