Marius Vaupšas buvo vienas pirmųjų Lietuvoje reklamos verslo atstovų, ženklodaros ekspertas, išskirtinai domėjosi miestų rinkodara. Vienas labiausiai žinomų jo darbų – Vilniaus miesto logotipas, primenantis Gedimino pilies bokšto kontūrus.
Bet sėkmingą M.Vaupšo verslą prieš keletą metų pradėjo persekioti negandos – reklamos agentūra 2019-aisiais buvo įtariama nesumokėjusi daugiau nei 300 tūkstančių eurų mokesčių, klastojusi dokumentus, apgaulingai tvarkiusi apskaitą. Vėliau kaltinimai buvo panaikinti, ir liko tik netvarkingai mokėtų mokesčių skola. Įmonės vadovas žalą valstybei atlygino.
Negana to, Šiaulių apygardos teismas panašiu metu pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą dėl galimo piktnaudžiavimo. Teisėsaugos atstovai teigė surinkę duomenų, jog M.Vaupšo atstovaujamai įmonei buvo sudarytos palankios sąlygos dalyvauti ir laimėti Panevėžio savivaldybės skelbtus du viešųjų pirkimų konkursus.
Prokurorai įsitikinę, kad ir tyrimas, ir parengta veiklos programa galėjo būti naudingi asmeniškai Panevėžio merui Ryčiui Račkauskui, siekusiam antrosios kadencijos šiose pareigose.
Pats meras ne kartą pabrėžė neabejojantis, kad įrodys nesąs nusižengęs įstatymams. Taip ir įvyko. Galiausiai tyrimas buvo nutrauktas. Bet M.Vaupšas to jau nebesulaukė – 2020 metų sausio 7 dieną 55 metų verslininko gyvybė užgeso.
Nors po vyro netekties netrukus užklupo pandemija, A.Vaupšienė neturėjo kada stabtelėti, ji ir dabar gyvena tarsi sūkuryje – rengia meno parodas, moka likusias sutuoktinio verslo skolas.
„Jis buvo užpultas dėl mokesčių nemokėjimo, paskui paaiškėjo, kad nieko blogo nedarė, tiesiog netvarkingai mokėjo. Bet teisinės procedūros truko taip ilgai, jog per tą laiką jo verslas sužlugo.
Mūsų veikla buvo susijusi. Ne pirmą kartą Marius ėmė verslo paskolą, kurią aš laidavau, tai buvo normalu. Kadangi jo įmonė bankrutavusi, paskolą turiu mokėti aš, nes buvau laiduotoja“, – pirmąkart po M.Vaupšo mirties prakalbo našlė.
Menininkė tikisi skolas sumokėti pardavusi pačios sukurtą kraštovaizdžio projektą. Tai sodyba su ekologišku tvenkiniu ir penkiais hektarais žemės.
Du hektarus Audronė užsodino augalais, kurių išsidėstymas atrodo kaip atskiri kambariai – atskiros erdvės. Kadangi objektas didelis, pirkėjų nėra daug.
Nors tai du dešimtmečius buvo Vaupšų poilsiavietė Širvintų rajone, Audronė daugiau laiko praleidžia kūrybos studijoje Vilniuje, parodose užsienyje arba pas svetur gyvenančias dukras Lukreciją (33 m.) ir Mariją (31 m.).
„Mano pajamos neatitinka įsipareigojimų. Jeigu ne pandemija, nebūčiau taip suvaržyta – juk per karantiną nebuvo galima dirbti, eiti į parduotuvę, bet paskolą privalu mokėti“, – patikino fotostudijos įkūrėja.
Pastarąjį dešimtmetį A.Vaupšienė dalyvauja daugelyje projektų – kuria skulptūras, instaliacijas, vaizdo meną.
Užsienyje rengiamose parodose lietuvė žinoma kaip Audra Vau – taip menininkė susitrumpino lietuvišką vardą ir pavardę.
– Apie 1993-iuosius su vyru vieni pirmųjų šalyje įkūrėte reklamos agentūrą ir drauge sėkmingai dirbote. Jūsų sritis buvo reklaminė fotografija. Kodėl ją pasirinkote ir kiek truko jūsų, kaip fotografės, karjera?
– Plėtojant veiklą aiškėjo, kad trūksta specifinės fotografijos rūšies – reklaminės fotografijos. Juk sovietmečiu nebuvo reklamos, todėl nebuvo ir reklaminės fotografijos.
Fotostudijos įkūrimą lėmė ir tai, kad kaip tik tuo metu į Lietuvą dvejiems metams atvyko pažįstamas fotografas iš Jungtinių Amerikos Valstijų, reklaminės fotografijos specialistas.
Jis padėjo man parengti techninę dalį, sudarė mokymo programą.
Ta fotografija, kuri man pačiai kadaise buvo įdomi, beveik nunyko. Kai atsirado internetas, reklaminė fotografija pasidarė nebe taip įdomu, o tokios fotografijos poreikis labai sumažėjo. Juk anksčiau vyravo juostinė fotografija ir jos kokybė buvo labai svarbi, nes pagrindinė sklaida buvo spauda.
Kai sumenko tokios fotografijos poreikis, užsinorėjau naujų iššūkių, įdomių dalykų.
Taip susiklostė, kad kiek laiko likau tik prie tų projektų, kurie buvo susiję su Mariaus įmonės klientais. Kadangi jo verslas sugriautas, suiro ir tie ryšiai.
Keičiasi pasaulis, keičiasi ir tai, kam teikiama pirmenybė.
Savo darbo reklamos fotografe nevadinčiau karjera, tai greičiau nuotykis pakeliui į meną.
– Su Mariumi šeimą sukūrėte labai anksti. Jau ir dukros suaugusios, ir likote našlė. Regis, gyvenimas lekia labai greitai.
– Kai ištekėjau, man buvo dvidešimt metų. Anksti sukūrėme šeimą, nes tiesiog nebuvo kitos išeities – juk buvo sovietmečio pabaiga, griuvo santvarka, keitėsi gyvenimas.
Kadangi mano tėvai buvo iš tremtinių šeimų ir turėjo išsilavinimą, aš dėl to kelerius metus negalėjau įstoti į Vilniaus dailės akademiją. Iš pradžių tų priežasčių nežinojau, tik vėliau jos paaiškėjo.
Nuo vaikystės buvau apsupta meno, baigiau tapybą M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Sovietmečiu neįstojus į Dailės akademiją galėjau būti tik tautodailininkė. Bet vėliau šiuolaikinio meno kursą baigiau Barselonoje, Ispanijoje.
Paaugus dukroms pradėjau dirbti vyro įmonėje. Į darbą ir santuoką žvelgėme kūrybiškai, vienas kito nevaržėme.
Būdavo, jog tai jis, tai aš pagyvename studijoje, vėl susibėgame į namus.
Kiekvienas gyvendavome savo reikalais, bet visuomet kartu vykdavome atostogauti, eidavome vakarieniauti ar į renginius, puoselėjome sodybą.
Taip buvo praplėstos bendro gyvenimo ir darbo ribos.
– Kodėl vienas kito laikėtės įsikibę darbe?
– Tuo metu kūrėsi nauji verslai, Marius ėmėsi reklamos, o aš kartu su juo į tą sritį bridau. Nemoku sėdėti namie, negaliu būti namų šeimininkė.
Tai buvo jo agentūra, nors iš pradžių joje nelabai turėjau ką veikti. Tik vėliau paaiškėjo, kad labai trūksta reklaminės fotografijos, nes sulaukėme rimtesnių klientų. Sovietmečiu nebuvo reklaminės, tik meninė fotografija. Man buvo įdomu, kai vienus projektus keitė kiti.
– Kai internetas išstūmė fotografiją, ėmėtės tapybos?
– Neseniai pradėjau vėl tapyti, nes man tapyba – bandymų laukas. Labai daug tapiau, kai mokiausi menų mokykloje.
Kai dirbau reklamos srityje, labai daug keliavau, lavinausi užsienyje – ėjau į parodas, dalyvavau seminaruose, skaičiau knygas. Gavau visai kitokios meno informacijos, negu įgyjama Dailės akademijoje.
Mano kūryba apima daug sričių – vaizdo meną, fotografiją, skulptūrą, šviesos ir garso instaliacijas. Man patinka būti daugialype menininke. Juk ir Leonardas da Vinci buvo italų Renesanso tapytojas, mokslininkas, išradėjas, architektas, skulptorius, filosofas. Dabar ir vėl grįžo tie laikai, kai menininkai sujungia visus sugebėjimus.
Idėjai išreikšti renkuosi įvairias medijas ir technikas, mėgstu eksperimentuoti. Man neiškilo kliūčių dėl to, kad neturiu Dailės akademijos baigimo diplomo. Diplomai buvo sovietmečio kontrolės mechanizmas.
Labai daug rimtų menininkų, rašytojų, režisierių tapo genialiais kūrėjais nebaigę specialių tų sričių mokslų. Dalyvaujant tarptautinėse parodose visai nesvarbu diplomai, svarbu, kokius darbus pristatai.
– Neteko girdėti jūsų verkšlenančios, jog menininkui labai sunku pragyventi iš kūrybos. Taip pat garsiai nesiūlote pirkti kuriamo meno. Argi tokios vadybos neišmokote dar sukdamasi reklamos srityje?
– Šiuo metu mano meno kūrinių daugiau nuperkama užsienyje nei Lietuvoje. Esu susidūrusi su situacija, kai Lietuvoje kolekcininkui pasakius kūrinio kainą jis reiškia pasipiktinimą, o Didžiojoje Britanijoje perklausia, ar čia savikaina? Ir britų kolekcininkas perka du kūrinius, nors planavo vieną.
Turiu pripažinti, kad dar rimtai nedirbau dėl pardavimo. Taip jau susiklostė, kad pastaruosius keletą metų turėjau susitelkti į didesnius reikalus nei meno pardavimas – sprendžiau problemas.
Mirus Mariui liko nemažai problemų, nes mūsų verslai buvo glaudžiai susiję. Todėl sužlugdžius vieną ne kažin kas liko ir iš kito. O dar tie finansiniai Mariaus įsipareigojimai, nes aš buvau laiduotoja. Vyras juk neplanavo taip pagreitintai mirti. Betgi kas mūsų nepalaužia, tas užgrūdina.
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę buvo emocinio pakilimo laikas. Mes su vyru remdavome menininkus finansiškai ir patalpomis, kuriose jie dirbo kurdami projektus. Per ilgą laiką ta parama grįžo dovanojamais darbais, todėl susidarė įdomi kolekcija.
Aš pardaviau dalį meno kūrinių iš mūsų kolekcijos – vienus įsigijo muziejus, kitus – kolekcininkai. Kūrinius, kurių apsuptos išaugo Lukrecija su Marija, išsipirko jiedvi, šiek tiek pasilikau sau.
– Kokį kūrybos etapą išgyvenate šiuo metu?
– Dirbu prie kelių projektų, nemėgstu kalbėti apie tai, kas dar nepadaryta.
Ir gyvenime, ir mene man svarbu, ką siūlo aplinkybės, kodėl vyksta vieni ar kiti dalykai – tarsi būtų koks dialogas su „kuo nors“. Žmogus, kad ir koks galingas būtų, vis tiek nėra paskutinė grandis.
– Praeityje jūsų dukra Lukrecija buvo žinoma reperė, o Marija – jojikė. Bet dabar jos net negyvena Lietuvoje. Ar dar užsiima tuo, kas joms buvo įprasta gimtinėje? Kur jos įsikūrusios, kokia veikla jas traukia?
– Dukros Vilniuje baigė mokyklas, bet nuo penkiolikos metų papildomai mokėsi prancūzų kalbos, vasaromis važiuodavo į kalbų stovyklas užsienyje. Jos abi baigė studijas Anglijoje – Lukrecija studijavo kino mokykloje, Marija įgijo politinės ekonomijos magistro diplomą.
Šiuo metu Lukrecija su vyru Paulu gyvena Londone, kuria filmus. Kartais jai padedu prodiusuoti ar pamėtėju idėjų. Abi įkūrėme trumpo metražo filmų festivalį „She Lives“. Jau treji metai jis sėkmingai gyvuoja. Visus nuopelnus priskirčiau Lukrecijai. Nors ji teigia, kad be manęs tai nebūtų įvykę.
Marija su savo vyru Thomu gyvena Paryžiuje, augina metų ir penkių mėnesių dukrelę Colette. Dukra dirba mados namuose „Louis Vuitton“. Ji atsako už internetinę komunikaciją su klientais.
Būti senele – nuostabus jausmas! Tiek meilės jaučiu. Labai gaila, kad Marius nesulaukė anūkės. Jis išėjo į amžinybę, kai anūkė jau buvo pakeliui į šį pasaulį.
– Ar Vilniuje nesijaučiate vieniša, kai tapote našlė, o vaikų taip pat nėra arti?
– Nesu iš tų žmonių, kurie labai graužiasi, nors aš labai sunkiai išgyvenu tai, kas įvyko. Bet po vyro mirties užklupus dar ir pandemijai mane, kaip menininkę, situacija įkvepia.
Jeigu Marius man nebūtų palikęs tiek problemų, gal būčiau dar labiau užsigraužusi. Man nuolat reikėjo gelbėtis, jaučiausi lyg eičiau per minų lauką.
Ne veltui sakoma, jog kuo menininkui blogiau, tuo jo darbai geresni. Per tą laiką sukūriau penkis filmus apie menininkus, atidariau parodą „Meno nišoje“: eksponavau skulptūras, fotografijas, šviesos instaliaciją, pasakojančią apie vyrą. Juk kiek nori gali uždaužyti žmogų, o tai, kas šviečia, to neišnaikinsi. Tas gėris išlieka, jis vis tiek kur nors šviečia.
Su vaikais dažnai susitinku, nors jų ir nėra arti. Dukros man netikėtai praneša, kad jau nupirko lėktuvo bilietus ir laukia atvykstant. Dabar ruošiuosi į Paryžių pas Mariją.
– Ar dar tikite meile?
– Neabejoju. Aš ir meilė – neatskiriama. Nežinau, ar aš labai norėčiau sukurti šeimą. Manau, kad pakanka vienąkart ją kurti. Meilė gali būti nebūtinai susijusi su šeimos kūrimu. Įsivaizduoju, kad sutinki ką nors, užsimezga veiksmas, gyveni toje meilėje. Labai nuostabu.
Mano senelė užaugino vaikus, tapo našle gal keturiasdešimties metų. O būdama 62 metų ji stipriai įsimylėjo. Su mylimuoju pragyveno dešimt metų. Tai buvo anie laikai, kai tokio amžiaus moteriai kalbėti apie meilę buvo nepadoru ir juolab prisipažinti įsimylėjus.
Bet senelė man yra sakiusi, jog gyvenimas klostėsi būtent taip, kad ji sutiktų tą žmogų ir suprastų, ką reiškia meilė. Senelė man paliko labai didelį įspūdį, nes tuo metu aš, būdama maždaug 27-erių, negalėjau įvertinti to, ką ji sako.
Todėl nemėgstu kalbėti apie žmogaus amžių, nes tai Lietuvoje nubrėžia tam tikras ribas. Jeigu bent trumpam įsigilintume į metus, suprastume, kad prieš trisdešimt metų mano bendraamžiams buvo dar tik dvidešimt, o, rodos, nugyvenai visą gyvenimą. Įsivaizduokite, kad iki aštuoniasdešimties liko trisdešimt metų – lygiai tiek pat. Kiek dar daug dienų ir valandų!
Manau, reikėtų į tą laiką žiūrėti kaip į produktyvų. Nekalbu apie ligas. Suprantu, kad jos užklumpa ir jaunus. Apskritai nuo penkiasdešimties metų iki aštuoniasdešimties yra nemažai visavertiško laiko. Ne visi, aišku, gali lygintis su lietuvių kilmės menininku Jonu Meku, sulaukusiu 96-erių. Bet nereikia manyti, jog penkiasdešimties jau esi senas.
