Pirminė idėja palaikymo nesulaukė
Nors į pensiją moteris išėjo 2010 m., tačiau jau apie būsimas veiklas išėjus iš darbo pradėjo galvoti gerokai anksčiau.
„Visoje šalyje jau kūrėsi Trečio amžiaus universitetai, todėl ir aš dar 2003 m. pradėjau rūpintis, kad ir Anykščiuose toks atsirastų. Norėjau, kad lankytume paskaitas, prisimintume jaunystę, studentavimo metus. Iš pradžių galvojau, kad aš būsiu paprasta studentė, o taip jau išėjo, kad viską reikėjo nuo nulio padaryti vienai“, – pasakojo N.Radušienė.
Senjorė pasakojo, kad iš pradžių palaikymo sulaukė nedaug, nes tuomet tokios įstaigos Lietuvoje dar nebuvo populiarios.
„Daug kas netikėjo mano idėja ir su pašaipa reagavo, ką čia prisigalvojo moteriškė iš gatvės atėjusi, tačiau išėjusi į pensiją pasikviečiau kelias klasiokes ir pradėjome“, – prisiminė moteris.
Nors Nijolei ir teko nemažai važinėti į sostinę ar prašyti kituose rajonuose esančių universitetų, pagalbos, tačiau Anykščių Trečio amžiaus universitetas buvo įkurtas sėkmingai. Šiuo metu jame jau studijuoja virš 70 senjorų.
Svarbi gyvenimo dalis – sveikatingumas
Nijolė Radušienė džiaugiasi, kad Universitete vyksta daug įvairių veiklų: kūrybinės dirbtuvės, ekskursijos, o ypač daug dėmesio skiriama sveikatingumui.
„Kito rajono Trečio amžiaus universiteto direktorė sakė, kokie čia sportai, kai sąnariai jau sudilę, spaudimas pakilęs, tad jie tik šaškėm, šachmatais pažaidžia. Na, o pas mus tikrai nemažai sveikuolių. Jie ir maudosi visus metus, ir bėgioja, kas savaitę lankom jogos užsiėmimus, baseiną“, – didžiavosi N.Radušienė.
Moteris taip pat pasakojo, kad išėjusi į pensiją netikėtai susidomėjo tradicinės karate treniruotėmis, ir jau turi tris karate diržus – baltą, geltoną ir oranžinį.
„Gyvenu beveik pačiame centre, prie parko ir vieną dieną pamačiau, kad grupelė žmonių anksti ryte daro mankštą. Pasirodė, kad treneris buvo pradėjęs rytais organizuoti mankštas.
Aš pradėjau lankyti mankštas vasarą, o rudenį prasidėjo jau ir treniruotės – ruošėmės egzaminams. Kai išlaikai egzaminus pirma gauni baltą diržą, tada geltoną, tada oranžinį, tai aš visus juos ir išlaikiau. Gal būčiau ir dar vieną išlaikiusi, bet labai patenkinta buvau, nuostabūs metai“, – pasakojo senjorė.
Idėjos neišsenka
Nors Anykščių Trečio amžiaus universitetas ir dabar vykdo daug įvairiausių veiklų, tačiau Nijolės Radušienės idėjos dar nesibaigia. Šiais metais per Universiteto mokslo metų atidarymo šventę moteris jau pasiūlė naują veiklą visiems studentams, kartu išpildydama savo seną svajonę.
„Kiekvienais metais vyksta seniausias Lietuvos bėgimas „Puntuko akmuo“. Čia susirenka sportininkai iš visos Lietuvos ir bėga iki Puntuko akmens.
Aš visą gyvenimą turėjau svajonę dalyvauti tame bėgime, todėl vakar pasiūliau ir kitiems studentams pasitreniruoti ir bėgti. Aš net nustebau, nes rankų paliko nemažai. Dabar jau organizuosime treniruotes ir ruošimės bėgimui“, – džiaugėsi N.Radušienė.
Anykščiai – tarsi sanatorija
Studijas Nijolė Radušienė baigė Šiaulių pedagoginiame institute, tačiau sakė visada norėjusi sugrįžti į gimtuosius Anykščius.
„Norėjau paskyrimo tik į Anykščius. Tuo metu jau buvau ištekėjusi už savo klasioko irgi gyvenusio Anykščiuose, tai niekur kitur nenorėjau, tik čia sugrįžti.
Niekada net negalvojau kraustytis į didmiestį. Kas tik čia atvažiuoja, tai sako, kad visi Anykščiai kaip sanatorija. Čia labai daug gamtos, žalumos, ramu, niekur kitur nenorėčiau“, – sakė moteris.
Senjorė sakė pastebinti, kad pastaruoju metu Anykščiai atsinaujina ir darosi gyvesni. Mieste atsiranda vis daugiau pramogų, tvarkoma aplinka, kuriasi vis daugiau turizmo objektų. . Taip pat miestas vis dar pritraukia turistus ir į seniai žinomas vietas: Arklio muziejų, Lajų taką, vasaros rogučių trasą.
„Pastaruoju metu labai daug jaunimo į Anykščius atvažiuoja iš Vilniaus, iš kitų didmiesčių, dėl to ir miestas gyvesnis tampa. Pasirenka mūsų miestą dėl gamtos ir dirba čia. Vien mūsų name gyvena kelios jaunos poros“, – pasakojo N.Radušienė.
Nors Anykščiai ir tampa vis patrauklesni jaunimui ir turistams, Nijolė sakė, kad miestui trūksta senelių globos namų.
„Būtų gerai, kad žmonės, kurie jau nebeturi sveikatos, nebegali gyventi savo namuose, turėtų kur apsigyventi. Juolab, kad beveik visi anykštėnai vieni kitus pažįsta, tad tokie senelių namai pačiuose Anykščiuose būtų labai gerai. Žmonės galėtų apsigyventi Anykščiuose, gauti pagalbą, o svarbiausia kokybišką medicininę pagalbą“, – svarstė senjorė.
