Marius Vaupšas buvo vienas pirmųjų Lietuvoje reklamos verslo atstovų, ženklodaros ekspertas, išskirtinai domėjosi miestų rinkodara. Vienas labiausiai žinomų jo darbų – Vilniaus miesto logotipas, primenantis Gedimino pilies bokšto kontūrus.
Bet sėkmingą M.Vaupšo verslą prieš keletą metų pradėjo persekioti negandos – reklamos agentūra 2019-aisiais buvo įtariama nesumokėjusi daugiau nei 300 tūkstančių eurų mokesčių, klastojusi dokumentus, apgaulingai tvarkiusi apskaitą. Vėliau kaltinimai buvo panaikinti, ir liko tik netvarkingai mokėtų mokesčių skola. Įmonės vadovas žalą valstybei atlygino.
Negana to, Šiaulių apygardos teismas panašiu metu pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą dėl galimo piktnaudžiavimo. Teisėsaugos atstovai teigė surinkę duomenų, jog M.Vaupšo atstovaujamai įmonei buvo sudarytos palankios sąlygos dalyvauti ir laimėti Panevėžio savivaldybės skelbtus du viešųjų pirkimų konkursus.
Prokurorai įsitikinę, kad ir tyrimas, ir parengta veiklos programa galėjo būti naudingi asmeniškai Panevėžio merui Ryčiui Račkauskui, siekusiam antrosios kadencijos šiose pareigose.
Pats meras ne kartą pabrėžė neabejojantis, kad įrodys nesąs nusižengęs įstatymams. Taip ir įvyko. Galiausiai tyrimas buvo nutrauktas. Bet M.Vaupšas to jau nebesulaukė – 2020 metų sausio 7 dieną 55 metų verslininko gyvybė užgeso.
Nors po vyro netekties netrukus užklupo pandemija, A.Vaupšienė neturėjo kada stabtelėti, ji ir dabar gyvena tarsi sūkuryje – rengia meno parodas, moka likusias sutuoktinio verslo skolas.
„Jis buvo užpultas dėl mokesčių nemokėjimo, paskui paaiškėjo, kad nieko blogo nedarė, tiesiog netvarkingai mokėjo. Bet teisinės procedūros truko taip ilgai, jog per tą laiką jo verslas sužlugo.
Mūsų veikla buvo susijusi. Ne pirmą kartą Marius ėmė verslo paskolą, kurią aš laidavau, tai buvo normalu. Kadangi jo įmonė bankrutavusi, paskolą turiu mokėti aš, nes buvau laiduotoja“, – pirmąkart po M.Vaupšo mirties prakalbo našlė.
Menininkė tikisi skolas sumokėti pardavusi pačios sukurtą kraštovaizdžio projektą. Tai sodyba su ekologišku tvenkiniu ir penkiais hektarais žemės.
Du hektarus Audronė užsodino augalais, kurių išsidėstymas atrodo kaip atskiri kambariai – atskiros erdvės. Kadangi objektas didelis, pirkėjų nėra daug.
Nors tai du dešimtmečius buvo Vaupšų poilsiavietė Širvintų rajone, Audronė daugiau laiko praleidžia kūrybos studijoje Vilniuje, parodose užsienyje arba pas svetur gyvenančias dukras Lukreciją (33 m.) ir Mariją (31 m.).
„Mano pajamos neatitinka įsipareigojimų. Jeigu ne pandemija, nebūčiau taip suvaržyta – juk per karantiną nebuvo galima dirbti, eiti į parduotuvę, bet paskolą privalu mokėti“, – patikino fotostudijos įkūrėja.
Pastarąjį dešimtmetį A.Vaupšienė dalyvauja daugelyje projektų – kuria skulptūras, instaliacijas, vaizdo meną.
Užsienyje rengiamose parodose lietuvė žinoma kaip Audra Vau – taip menininkė susitrumpino lietuvišką vardą ir pavardę.
– Apie 1993-iuosius su vyru vieni pirmųjų šalyje įkūrėte reklamos agentūrą ir drauge sėkmingai dirbote. Jūsų sritis buvo reklaminė fotografija. Kodėl ją pasirinkote ir kiek truko jūsų, kaip fotografės, karjera?
– Plėtojant veiklą aiškėjo, kad trūksta specifinės fotografijos rūšies – reklaminės fotografijos. Juk sovietmečiu nebuvo reklamos, todėl nebuvo ir reklaminės fotografijos.
Fotostudijos įkūrimą lėmė ir tai, kad kaip tik tuo metu į Lietuvą dvejiems metams atvyko pažįstamas fotografas iš Jungtinių Amerikos Valstijų, reklaminės fotografijos specialistas.
Jis padėjo man parengti techninę dalį, sudarė mokymo programą.
Ta fotografija, kuri man pačiai kadaise buvo įdomi, beveik nunyko. Kai atsirado internetas, reklaminė fotografija pasidarė nebe taip įdomu, o tokios fotografijos poreikis labai sumažėjo. Juk anksčiau vyravo juostinė fotografija ir jos kokybė buvo labai svarbi, nes pagrindinė sklaida buvo spauda.
Kai sumenko tokios fotografijos poreikis, užsinorėjau naujų iššūkių, įdomių dalykų.
Taip susiklostė, kad kiek laiko likau tik prie tų projektų, kurie buvo susiję su Mariaus įmonės klientais. Kadangi jo verslas sugriautas, suiro ir tie ryšiai.
Keičiasi pasaulis, keičiasi ir tai, kam teikiama pirmenybė.
Savo darbo reklamos fotografe nevadinčiau karjera, tai greičiau nuotykis pakeliui į meną.
– Su Mariumi šeimą sukūrėte labai anksti. Jau ir dukros suaugusios, ir likote našlė. Regis, gyvenimas lekia labai greitai.
– Kai ištekėjau, man buvo dvidešimt metų. Anksti sukūrėme šeimą, nes tiesiog nebuvo kitos išeities – juk buvo sovietmečio pabaiga, griuvo santvarka, keitėsi gyvenimas.
Kadangi mano tėvai buvo iš tremtinių šeimų ir turėjo išsilavinimą, aš dėl to kelerius metus negalėjau įstoti į Vilniaus dailės akademiją. Iš pradžių tų priežasčių nežinojau, tik vėliau jos paaiškėjo.
Nuo vaikystės buvau apsupta meno, baigiau tapybą M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Sovietmečiu neįstojus į Dailės akademiją galėjau būti tik tautodailininkė. Bet vėliau šiuolaikinio meno kursą baigiau Barselonoje, Ispanijoje.
Paaugus dukroms pradėjau dirbti vyro įmonėje. Į darbą ir santuoką žvelgėme kūrybiškai, vienas kito nevaržėme.
Būdavo, jog tai jis, tai aš pagyvename studijoje, vėl susibėgame į namus.
Kiekvienas gyvendavome savo reikalais, bet visuomet kartu vykdavome atostogauti, eidavome vakarieniauti ar į renginius, puoselėjome sodybą.
Taip buvo praplėstos bendro gyvenimo ir darbo ribos.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
