Panaršiusi po Aušrinės instagramo paskyrą pasijutau tarsi pakeliavusi po saulėtas šalis.
Viename vaizdo įraše, kuris nufilmuotas Zanzibare, skambėjo egzotiška muzika, o vasariškai apsirengusi šviesiaplaukė lietuvė žingsniavo smėlėto paplūdimio link į pasimatymą su mylimuoju.
Kiti įrašai išdavė, kad jauna moteris jaučiasi laiminga, nes nuo veido nedingsta plati šypsena. Susidarė įspūdis, kad menininkė gyvena be rūpesčių, nes jos paskyra atspindi nesibaigiančias atostogas.
Keliones A.Pudževytė derina su freskų tapymu ant sienų, iliustracijų ir paveikslų kūrimu – visa tai jai teikia didelį malonumą. O ko daugiau reikia, kad pasakytum, jog gyvenimas – fantastiškai geras?
– Po pustrečių metų keliaujant ir tapant Afrikoje vasarą lankėtės gimtojoje Šilalėje. Kaip pailsėjote? Ar atostogos nenumalšino noro keliauti? – paklausiau A.Pudževytės.
– Šiemet Lietuvoje buvo geriausia mano gyvenime vasara. Sugrįžusi sulaukiau labai daug paramos, palaikymo iš aplinkinių ar net visai nepažįstamų žmonių dėl to, ką darau.
Vis dėlto sunku užgesinti aistrą. Nei mamos gamintas maistas, nei gimtoji šalis ir net artimiausi žmonės negali numalšinti to, kas mano sąmonėje buvo užrašyta, – keliauk aplink pasaulį, o keliaudama palik savo meną. Dėl to aš ir vėl kelionėje.
– Kuria kryptimi iškeliavote dabar?
– Kadangi dabar keliaujame dviese, mums buvo paprasčiausia susitikti Tanzanijoje. Štai dėl ko aš ir mano vaikinas Staras nedelsdami nusipirkome lėktuvo bilietus. Buvome pasiilgę drauge kurti, pažinti ir augti. O Zanzibaro salos peizažas leidžia dar geriau įprasminti mūsų susitikimą.
– Kelionėms jus įkvėpė turbūt praktika Suomijoje, kai ištapėte mokyklos sieną kaktusais?
– Įkvėpimas retai kada ateina iš vieno dalyko, formos, momento. Įkvėpimas formuojasi kiek ilgesnį laiką, kartais net tuomet, kai to nepastebime.
Paskutiniais studijų metais atlikau praktiką Suomijoje, vienoje profesinių mokyklų. Ten nutapiusi didelę kaktusų plantaciją sulaukiau daugybės komentarų, iš kurių vienas skambėjo taip: „Tu sukūrei daugiau nei meno kūrinį. Tu atnešei saulę į mūsų mokyklą.“
Daug kam pasakoju šią istoriją, tačiau taip pat vertinu kiekvieną momentą, kiekvieną sutiktą žmogų ir galimybę kaip vieną priežasčių tam įkvėpimui ateiti.
– Baigėte mokslus Klaipėdos technologijų mokymo centre. Ar daugiau niekur nenorėjote studijuoti tapybos?
– Profesinėje mokykloje įgijau labai aukštos kokybės žinių, amato paslapčių ir naujų idėjų. Toliau studijuoti metų metus neketinau, nes žinojau, ko noriu ir kaip to galiu pasiekti.
Štai dėl ko pirma tolima kelionė buvo į Indoneziją, Balio salą, kur studijavau tik vieną kursą. Būtent ten išmokau visko, kas susiję su kelionėmis, iš sutiktų studentų. Ten išmokau ir anglų kalbos, ir dvasingumo, ir draugystės. Kelionės yra tai, ko nepasisemsi jokiame universitete. Ir tai iš tiesų neįkainojama.
– Kaip surandate vietų savo darbams sukurti?
– Naudojuosi socialiniais tinklais. Kartais pamirštame, kad feisbuku, instagramu ir kitomis medijomis galime pranešti pasauliui apie savo misiją bei talentą. Tereikia tikėti savimi ir žinoti, kad tu reikalingas pasauliui!
– Kūrinių temos atsiranda netikėtai? Per kiek laiko ištapote sieną?
– Freska yra kur kas sudėtingesnis procesas, nei žmonės mano. Tai gali užtrukti dieną, savaitę, kelis mėnesius, nelygu, kokio dydžio siena, stilius, kam ji bus naudojama ir kas į ją žiūrės.
Individualūs užsakymai namams dažniausiai įgyvendinami per trumpesnį laiką nei restoranams ar penkių žvaigždučių viešbučiams. Man darbą sklandžiai atlikti padeda kliento pasitikėjimas manimi bei mano talentu. Tada viskas einasi kaip per sviestą.
– Afrikoje turbūt beveik niekas negali sumokėti už darbą grynaisiais pinigais? Kokio atlygio sulaukiate už freskas?
– Žmonėms iš Afrikos neteko mokėti nei ožkomis, nei ryžiais. Čia, priklausomai nuo darbo, žmonės gali susimokėti už freską, bet, kaip ir kitame pasaulio krašte, ne visada to reikia. Štai dėl ko kuriu ne vien freskas, bet ir iliustracijas, paveikslus. Afrikiečiams patinka menas, tik kai kuriems užtrunka laiko jį suprasti ir įvertinti.
– Kokias Afrikos šalis per pustrečių metų aplankėte ir kiek sienų jose papuošėte?
– Gyvenau ir kūriau jau šešiose Afrikos šalyse: Tanzanijoje, Zambijoje, Malavyje, Botsvanoje, Namibijoje bei Zimbabvėje. Visos patirtys buvo nuostabios, kiekvienoje šalyje jau suradau nuostabių ryšių ir palikau begalę spalvingų meno kūrinių.
– Ar Afrikoje neužklupo koronavirusas ir nesutrukdė jums keliauti? Gal buvo nuotykių?
– Virusas palietė visas pasaulio šalis, vėliau ir Afriką. Teko praleisti visus metus Zimbabvėje, kur suradau naujų bendraminčių ir susipažinau su savo vaikinu, kuris dabar keliauja kartu.
– Koks šįkart bus jūsų maršrutas? Papasakokite ir apie širdies draugą, bendrakeleivį.
– Maršruto neturime. Juk taip gyventi įdomiau! Po trijų mėnesių, praleistų atskirai, mudu susitikome vos prieš porą savaičių.
Mano vaikinas yra meno žmogus kaip ir aš. Jis filmuoja, fotografuoja, rašo. Su Staru, kuriam 26 metai, keliaujame ir padedame įvairiems viešbučiams susikurti kiek įdomesnį socialinį profilį su profesionaliomis nuotraukomis, filmuota medžiaga ir taip pritraukti daugiau klientų.
Tokiu būdu ir turime namus gražiausiose pasaulio vietose!
Dar viena veikla, kurioje pamažu augame, – „YouTube“ kanalas ir mūsų kelionių tinklaraščiai.
– Gal Afrikoje planuojate pagyventi sėsliau?
– Šiuo metu tokių planų neturiu. Man patinka keliauti ir kol kas nesustosiu.
– Ar vis dėlto ruošiatės freskomis nudažyti kitų žemynų pastatų sienas?
– Nėra pasaulio šalies, kurioje nenorėčiau būti. Kiekvienas kraštas turi ką nors, ko nesame regėję, štai dėl ko mano gyvenimo misija kitokia. Jeigu dabar sulaukčiau pasiūlymo atvykti į kitą šalį ar net žemyną, vadinasi, taip buvo suplanuota.
– Kadangi esate labai jauna, paklausiu, kaip įsivaizduojate save po penkerių metų?
– 23-eji – nei daug, nei mažai, tačiau labai daug patirta ir išgyventa kelionių metu. Po penkerių metų norėčiau pradėti lipdyti ką nors, kas dar labiau gali padėti menui įgyti prasmę visame pasaulyje.
– Ar per atostogas įsiamžinote gimtinėje – Šilalėje ant kokios nors sienos palikote savo spalvingą ir optimistinį piešinį?
– Tokių net keletas. Šilalė dabar jau turi tris dideles freskas viešose vietose. Dvi iš jų restoranuose – „Meldai“ bei „Bamba Pica“, o trečia nutapyta vaikų darželyje „Žiogelis“. Džiaugiuosi palikdama žymę ne tik užsienyje, bet ir savo gimtame mieste.
– Kaip Afrikoje žmonės jus vadina? Juk sunku ištarti lietuvišką Aušrinės vardą.
– Aušrinės vardas čia tikrai svetimas, bet netgi tokiose situacijoje labiau gilinamasi į reikšmę, o ne į tai, kaip jį ištarti. Štai dėl ko užsienyje turiu anglišką vardą Ocean (Vandenynas), kuris daugumai skamba kaip Aušrinė.
