Žurnalistų G.Pečiulytės ir jos sutuoktinio Edvardo Špoko (43 m.) šeimoje auga ketverių metų Teodoras. Tėvai jam neseniai pasakė, kad šeimoje žiemą krykštaus broliukas arba sesutė. Teodoras šios žinios nelaikė paslaptyje ir apie tai jau papasakojo vaikų darželyje.
Nors Guodos namuose sklando džiugios naujo šeimos nario laukimo nuotaikos, jos širdyje pinasi dvejopi jausmai. Juk kūdikio besilaukianti moteris išgyvena skaudžią netektį. Atžala labai laukiama ir planuota, bet tėvo mirtis buvo labai netikėta.
Taip likimas susiklostė, kad Guoda spėjo abiem tėvams pranešti, jog laukiasi antro vaiko. Tad dar prieš patirdamas infarktą Ž.Pečiulis žinojo, kad sulauks dar vieno anūko. Senelis šia žinia, be abejo, džiaugėsi. Tik tuo metu vyras negalėjo numatyti, kad būsimo anūko nebeišvys.
Eidamas 66-uosius metus Ž.Pečiulis mirė rugpjūčio 23 dieną Vilniaus universiteto Santaros klinikose, kur buvo gydomas ištikus infarktui. Anksčiau sveikata nesiskundusio profesoriaus mirtis buvo lyg žaibas iš giedro dangaus jo artimiesiems, bičiuliams, studentams.
„Jeigu pasaulis būtų šiek tiek teisingesnis, žmonės nemirtų tokio amžiaus ar dar jaunesni. Tėčio mirtis buvo netikėta ir sąlygiškai staigi, nes gydytojai dar kovojo dėl jo gyvybės. Ir jis pats, svarbiausia, kovojo dėl savo gyvybės. Mes tą jo užsispyrimą, pastangas ir matėme, ir jautėme, net ir tam tikri rodikliai jas rodė. Deja, nieko jau negalime pakeisti“, – kalbėdama graudinosi dukra.
Nors Guoda ne kartą girdėjo žodžius apie gyvenimo tėkmę, jie moterį labai erzina.
Apskritai žmonės tokiose situacijose yra linkę kalbėti daug lėkštų dalykų. Ji nepyksta ant tokių – kol Guoda nebuvo patyrusi netekties, lygiai taip pat būtų pasakiusi. Žinoma, gyvenimas turi tęstis – kitaip negali būti.
„Daug vaikų turi senelius, ir neprivalo kas nors mirti, kad kitas gimtų. Bent jau toks mano gyvenimo suvokimas.
Pasakymas apie gyvenimo tėkmę mane erzina dar ir dėl to, kad tos netekties žaizdos dar nepradėjusios gyti. Manęs tai neguodžia.
Lėkšta pasakyti, kad laikas gydo. Laikas gal šiek tiek dulkėmis apneša žaizdą, tada ta žaizda lėčiau pradeda kraujuoti. Laikas neišgydo tokio masto netekties ir tokio ryšio praradimo, kokį aš turiu ir kokį daugybė žmonių turi.
Tiesiog turi išmokti gyventi taip. To mes dabar ir mokomės“, – trūkčiojančiu balsu ištarė Guoda.
Paveldėjo profesiją
Su netektimi sunkiai susitaiko ir kiti Ž.Pečiulio šeimos nariai. Guoda pasekė tėvų pėdomis ir baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete.
Žurnalistika – gija, vienijanti televizijos laidų vedėjos G.Pečiulytės šeimą. Kai pats Ž.Pečiulis studijavo žurnalistiką, susipažino su būsimąja žmona Ona – jie buvo bendrakursiai.
Tačiau O.Pečiulienė nedirbo žurnaliste, daugiau savo profesinę veiklą sieja su redagavimu.
Tad žurnalistiką studijavusios poros dukra Guoda polinkį į šią profesiją turbūt paveldėjo genetiškai. Tuo tiki ir G.Pečiulytė: „Jeigu kraujyje yra kokių nors genų, susijusių su pašaukimu ar talentu, tai jie iš abiejų tėvų.“
Nors žurnalistiką baigę abu jos tėvai svajojo savo šeimoje turėti gydytoją, Guoda vis dėlto tapo žurnaliste. „Bet gal ir gerai padarė, kad nepaklausė. Matau, kad jai tai patinka, toks darbas atitinka jos būdą“, – vėliau pripažino tėvas.
Žurnalistikos instituto profesorius dukrą nuo jo paties įgytos specialybės atkalbinėjo greičiausiai dėl to, kad tai profesija, kuri žmogų persmelkia ir neleidžia pailsėti.
Juk žurnalistas nuolat ieško temų, į visą pasaulį pradeda kitaip žiūrėti. Tad žurnalistiką jis vadino ne profesija, o gyvenimo būdu. Guoda patenkinta, kad pasirinko tokį gyvenimo būdą, nes dirbti televizijoje jai įdomu ir gal greičiau tai pašaukimas.
Padarys pauzę
Gruodį G.Pečiulytė ruošiasi daryti pertrauką darbe ir ramiai laukti kūdikio atėjimo. Nauja gyvybė pasaulį turėtų išvysti kitų metų vasarį.
LRT televizijos laidos „Laba diena, Lietuva“ ir radijo laidos „Tuzinas“ vedėja galėtų dirbti ir ilgiau, bet jai neramu dėl pandeminės situacijos.
Lietuva vėl tampa kone minų lauku, todėl Guodai norisi labiau pasisaugoti ir nepersiplėšti.
„Manau, darbe pauzę reikės daryti tada, kai ji priklausys. Nėštumas manęs nevargina, kaip tik jaučiuosi gerai. Nors pastebiu, kad atsiranda tingumo, nerangumo“, – patikino laidos vedėja.
G.Pečiulytė neskubėjo visam pasauliui šaukti, kad laukiasi antro vaikelio, nes ją nuo dalijimosi asmenine laime sulaikė atsargumas. „Labai lauktas vaikelis ir jau yra mylimas nuo tolimesnių artimųjų iki pačių artimiausių“, – prieš savaitę viešai naujiena pasidalijo žinoma laidos vedėja.
Motinai įdomiau buvo, kaip į žinią reaguos pirmagimis, o ne suaugusieji. Juk auginant mažametį svarbu, kada pasakyti tokią naujieną, kad jis suprastų ir kad tai būtų saugu.
„Toks vaikas nemokėtų išlaikyti paslapties, todėl reikėjo pasverti, kada jam apie tai pranešti. Bet kai sužinojo, darželyje iškart pasigyrė“, – tvirtino G.Pečiulytė.
Pirmiau nei sūnui Guoda apie nėštumą pasipasakojo savo tėvams. Įprastai moterys stengiasi pasilikti saugų laikotarpį prieš pranešdamos žinią apie kūdikio laukimąsi, tačiau ši taisyklė galioja tuomet, kai su artimaisiais nesidalijama viskuo.
„Mano ryšys su tėvais toks, kad su jais pasidalyčiau ir vargu, ir džiaugsmu, ir laime, ir nelaime. Man nebesinorėjo laikyti paslapties, todėl tėvai buvo pirmieji, kurie gali žinoti net tada, kai kitiems nesinori paskelbti, kiek laiko.
Džiaugiuosi, kad tėtis dar būdamas sveikas tai žinojo. Paskui mes ir ligoninėje apie tai šiek tiek kalbėjome“, – jautriais išgyvenimais dalijosi Guoda.
Laidų vedėja nesureikšmino, ar susilauks sūnaus, ar dukters, nes jos šeimai tai nėra svarbu. „Jokio skirtumo, ar bus berniukas, ar mergytė, ne ten akcentus dėliojame“, – pabrėžė žurnalistė.
Senelio vardu nevadins
Kai gimė Teodoras, tėvai naujagimiui buvo sugalvoję daugiau vardų, tad gražūs vardai dar galėtų būti panaudoti būsimai atžalai.
Iškeliavus amžinybėn Ž.Pečiuliui dukters šeima nesvarstė, ar senelio vardą suteiktų anūkui.
„Apie tai nekalbėjome su vyru, nežinau, kaip būtų. Manau, kitais būdais turėtume įamžinti tėčio atminimą, o ne pavadindami vaiką tuo vardu, kad užpildytume atsiradusią tuštumą. Tai būtų banalu“, – įsitikinusi pašnekovė.
Teodoras gimė likus dienai iki Žyginto vardadienio.
Dar būdama gimdymo klinikoje Guoda juokavo, ar nereikės senelio garbei pirmagimio pavadinti jo vardu.
„Kad ir kaip šiurkščiai nuskambėtų, mano tėtis buvo sveiko humoro, sveikos nuovokos ir kritiško mąstymo žmogus, aš netgi abejoju, ar jam patiktų, jei vaiką pavadintume jo vardu“, – užsiminė Guoda.
Jai kur kas svarbesnis atrodo įprasminimas, kad jos ir sesers vaikai žinotų, kur yra senelio kapas, ir ten ateitų, o atėję su seneliu tradiciškai pasisveikintų, kaip buvo įpratę pasisveikinti atėję į svečius.
Į namus pas profesorių Ž.Pečiulį ateidavo trys anūkai, tačiau su jais senelio ryšys buvo kitoks, nei įprasta. Nors dirbantys seneliai negalėjo dažnai rūpintis jų priežiūra, neretai Guodos dukterėčia paprašydavo, kad senelis jos ateitų parsivesti iš vaikų darželio.
„Žinoma, buvo palepinimo. Bet tuo ir gražus tas senelių ir anūkų santykis“, – susimąstė žurnalistė.
Kadangi abu Guodos tėvai dirbo, buvo labai užsiėmę, aktyvūs ir savarankiški, ir dukters santykis su jais nebuvo klasikinis, tradicinis. Dėl to ir senelių bendravimas su anūkais kitoks, tačiau labai artimas, šiltas.
„Net sunku tai išreikšti žodžiais. Manau, kad tą ryšį arba turi, arba neturi.
Gali stengtis ir matytis, kiek nori, bet nebūtinai tą ryšį turėsi.
Mano ir sesers ryšys su tėvais labai stiprus, nors mes neprivalėjome susitikti kiekvieną sekmadienį.
Santykiai netradiciniai ir dėl to, kad mes su seserimi labai bendravome su tėvais, nes dažnai pasitaiko, jog tėvai prikimba prie vaikų ir juos tai vargina.
Mums to ryšio reikėjo. Manau, tą patį jaučia ir mūsų vaikai“, – įsitikinusi G.Pečiulytė.
Motinystė neturi būti auka
Antro kūdikio besilaukianti Guoda į motinystę žvelgia labiau pasitikėdama savimi ir vaikų auginimo nelaiko iššūkiu.
Televizijos žurnalistė mažiau idealizuoja tai, kas laukia gimus kūdikiui, nes jaučiasi tvirčiau ir žino, kaip atrodys naujas laikotarpis, – bus daugiau buities, rutinos.
„Suprantu viso to laikinumą, blykstelėjimą, todėl į naujo šeimos nario atėjimą žiūriu filosofiškiau. Manau, per daug neatitolsiu nuo darbo televizijoje ir grįšiu su nauja energija“, – patikino laidos vedėja.
Kai reikėjo sugrįžti į darbą gimus pirmagimiui, G.Pečiulytei į pagalbą kas antrą savaitę ateidavo auklė.
Kaip bus, kai gims antras vaikas, Guoda dar negalvoja. Jos požiūris į aukles teigiamas, nes nemano, kad patikėdama vaiko priežiūrą kitiems jam skiria mažiau dėmesio.
Kūdikiui jokio skirtumo, ar jį parke porą valandų vežios mama, ar auklė, močiutė, tėtis ar teta. Svarbiausia, kad būtų patikimas žmogus.
O tam žmogui, kuris nuolat būna su vaiku, tos pora valandų, per kurias galima išsimaudyti duše, nueiti į parduotuvę ar nieko neveikti, yra aukso vertės jėgų atgavimo prasme.
„Jei auginant antrą vaiką atsirastų pagalba, mielai ją priimsiu.
Labai blogai, kai žmonės iš tėvystės ir motinystės padaro kančią, o ne džiaugsmą. Tai malonumas, o ne auka“, – įsitikinusi G.Pečiulytė.
