Režisieriaus Audriaus Juzėno režisuotoje juostoje „Ekskursantė“ A.Marčenkaitė sukūrė pagrindinį Marijos vaidmenį.
Šis filmas buvo kuriamas pagal tikrą paauglės istoriją. Pabėgusi iš tremtinių perpildyto krovininio traukinio, vežusio jos šeimą į Sibirą, ji įveikė šešis tūkstančius pavojų kupinų kilometrų ir nuo Uralo grįžo namo į Lietuvą.
Keliaudama ji sutiko įvairių žmonių: vargšę rusų moterį, gyvenančią apleistame kaime taigoje, prasigėrusį vairuotoją, traukinio konduktorių, iš lagerių pabėgusių plėšikų gaują, žiaurų daktarą, dirbantį vaikų lageryje, įsimylėjusį lėktuvo pilotą, NKVD kareivius, medžiojančius lietuvių partizanus.
Kai kurie žmonės ją žlugdė, kai kurie abejingai nusisuko ir netrukdė jos kelionei. Tik keli jų sutiko pagelbėti įgyvendinti jos viltį grįžti namo, į Lietuvą.
„Ekskursantės“ montavimo darbai užtruko ketverius metus, todėl pagrindinė aktorė spėjo užaugti.
Filmas ir Anastasijos vaidyba buvo labai palankiai įvertinti. 2014-aisiais jau 16-metei A.Marčenkaitei buvo įteikta Sidabrinė gervė už geriausią moters vaidmenį. Anastasija tapo jauniausia visų laikų Lietuvos kino aktore, gavusia šį reikšmingą apdovanojimą.
A.Marčenkaitė gerai prisimena, kaip mokykloje pamačiusi skelbimą, kad kuriamam filmui reikia jos amžiaus aktorės, kalbančios dviem kalbomis – lietuvių ir rusų, timptelėjo mamą už rankovės ir paprašė, kad palydėtų į atranką.
Jei ne tuomet gautas vaidmuo, nežinia, kaip būtų pasisukęs Anastasijos gyvenimas.
„Iki „Ekskursantės“ niekada nepagalvodavau apie aktoriaus profesiją. Tik jau bręsdama pradėjau mąstyti, kad gal tai yra kelias, kuriuo būtų įdomu eiti.
Iš pradžių svarsčiau aktorystės siekti Rusijoje arba Amerikoje, kur gyvena mano sesuo.
Bet kai devyniolikos metų sulaukiau pasiūlymo atlikti pagrindinį vaidmenį televizijos seriale „Paveldėtoja“, apsisprendžiau likti gimtinėje ir aktorystės mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Šiuo metu studijuoju ketvirtame kurse. Netrukus teks išeiti į plačius žvalgybinius vandenis. Kol kas apie magistro studijas negalvoju, bet gyvenime dažnai viskas keičiasi“, – pasakojo Anastasija.
– Kiek studijuojant pagelbėjo, kad iš anksčiau turėjote vaidybinės patirties?
– Mokydamasi augu kultūriniame burbule, mezgu pažintis su naujais žmonėmis. Tai mane veda į priekį. Žinoma, yra sunkių momentų, kartais nusiviliu savimi ir pasvarstau, ar tinku šiai profesijai.
„Ekskursantėje“ vaidinau neturėdama patirties – ten už mane vaidino ne mano žinios ar įgūdžiai, o paprastas vaikiškas gaivalas, laisvė, smalsumas ir tai, kiek turėjau prigimtinio talento.
Studijuodama aš supratau, kad turiu uoliai dirbti, stengtis pažinti save, profesiją.
Už vaidybinius nuopelnus tikrai nebuvau akademijoje statoma ant pakylos.
Nežinau, kas dėjosi mano kurso draugų galvose mokslų pradžioje. Kai kurie prisipažino manę, kad jei nusifilmavau filme, būsiu pasikėlusi arba nemaloni. Tačiau su visais tvirtai susibičiuliavome.
Aš – nekonfliktiškas žmogus, nemėgstu būti intrigų, apkalbų centre, geriau nuo to atsitraukiu, todėl man neteko susidurti su bjauriu kolegų elgesiu. Puikiai sutariu su vyresnės kartos aktoriais, filmuodamiesi seriale visi bendravome kaip lygūs, džiugu, kad jie mane priėmė į savo ratą.
Vaidyba – mano pašaukimas, tačiau tai nelengvas darbas, neretai sekina psichologiškai. Toks yra dviprasmiškas šios profesijos pojūtis. Bet nemažai kartų esu patyrusi vaidybos žavesį, kai emociškai, energiškai įsikraudavau nuo žiūrovų, nuo kolegų, nuo įsijautimo į vaidmenį.
Mane domina tiek kinas, tiek teatras. Teatre patirties turiu kur kas mažiau. Bet džiaugiuosi, kad po truputį pradedu žengti į šitą kūrybinę virtuvę. Mano debiutinis darbas didžiojoje teatro scenoje – Gintaro Varno spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“, Jaunimo teatre pasirodęs šių metų rugsėjį.
– Ar nesibaiminate, kad Lietuvoje iš aktorystės labai sočios duonos nevalgysite? Juk vieną dieną turi vaidmenį, kitą gali jo negauti. Pagaliau galėjome įsitikinti, kad pandemija uždaro daug durų.
– Niekada nepamirštu, kad šios profesijos vingiai nenuspėjami.
Žinoma norėčiau, kad aktorystė sudarytų didžiąją dalį mano veiklos, bet neapsiribosiu vien tuo.
Yra sričių, kurios mane taip pat domina ir kuriose norėčiau save išbandyti.
Kuriu dekoratyvines linines pagalvėles ir jas pati apipavidalinu savo piešiniais, užrašais. Gal kada nors paversiu tai verslu.
Noriu patobulinti dainavimo ir muzikavimo įgūdžius, taip pat vilioja kalbų mokymasis. Vaikystėje ir paauglystėje lankytas baletas man davė daug įgūdžių, kurie iki šiol padeda akademijoje atliekant bet kokio stiliaus šokius.
Prisipažinsiu – kol esi akademijoje, jautiesi turintis pastogę. Tačiau pasibaigus šiems mokslo metams nebeliks šiltnamio sąlygų, reikės galvoti, ką toliau veikti.
Karantinas praėjo ne itin sunkiai, bet turbūt tik dėl to, kad esame studentai. Daug kūrybinių darbų teko įgyvendinti nuotoliniu būdu iš namų.
Bet nuostabūs dėstytojai stengėsi mus palaikyti, įkvėpti. Duodavo įvairių užduočių, skaitinių.
Negaliu skųstis, kad pandemijos metu blogai gyvenau. Kita vertus, jeigu būčiau savarankiškai dirbanti ir turėčiau daugiau atsakomybės, manau, kalbėčiau kitaip.
– Kokių netikėtumų ar nuotykių įsiminėte iš filmavimų?
– Mintimis grįždama į „Ekskursantę“ dažnai pagalvoju, kaip aš taip galėjau. Ten daug kas buvo ekstremalu, bet, matyt, mane į priekį vedė vaikiškas azartas.
Galvoju, kokia yra stipri minties galia, kai tu nebijai, kad gali susirgti, susižeisti, kai tiesiog nusiteiki geriems dalykams, susitelki į darbą ir tuomet nenutinka nieko bloga.
– Jums teko vaidmenys ne pagal amžių ir ne pagal patirtį. Pavyzdžiui, vaidindama seriale „Paveldėtoja“ buvote 19 metų, o turėjote vaidinti 25 metų moterį, įsuktą į meilės, intrigų, pykčių voratinklį.
– Sunkiausia buvo profesionaliai perteikti mano personažės profesiją – Saulė yra medikė. O aš su medicina neturiu nieko bendra.
Teko išsiaiškinti, kaip medikai dirba su tam tikrais įrankiais, kaip bendrauja su pacientais. Buvo įdomu.
Net pagalvojau – jei turėčiau porą gyvenimų, galbūt vieną iš jų atiduočiau medicinai.
Ir bučiuotis seriale teko. Pirmą kartą filmuodamasi pasibučiavau būdama 16-os. Tada buvo drovu. O devyniolikmetei bučinys jau nebuvo toks baisus. Su meile susijusias situacijas vaidinti yra sunku, nors dėl to neturiu kokių nors baimių ar stabdžių.
Gyvenime esu linkusi rodyti šiltus jausmus, meilę, ne kartą man žmonės sakė, jog iš manęs natūraliai sklinda teigiama energetika. Tai gal irgi pagelbėja vaidinant.
Man kur kas sudėtingiau įtikinamai suvaidinti pykčio scenas. Gyvenime labai nemėgstu konfliktų. Nežinau, ar visada tai gerai, nes yra situacijų, kai reikia už save pakovoti.
– Kartais filmavimai pateikia ir širdžiai mielų, nepamirštamų akimirkų.
– Kai priėmiau pasiūlymą vaidinti vienoje garsaus amerikiečių režisieriaus Matthew Weinerio serialo „Romanovai“ serijų, turėjau vykti į Bukareštą. Atskridau dieną po savo dvidešimtojo gimtadienio.
Viešbučio kambaryje radau puokštę gėlių su sveikinimo rašteliu nuo filmavimo komandos ir režisieriaus. Tokie dalykai paglosto širdį ir ilgam lieka prisiminimuose.
Kai pradėjome filmuoti „Ekskursantę“, irgi pasitaikė mano gimtadienis. Režisierius A.Juzėnas ir komanda padovanojo man baltą pūkuotą pliušinį meškutį. Jis tapo mano talismanu, kasdien jį vežiojausi į filmavimus kaip brangią brangaus žmogaus dovaną. Vėliau jis ilgai gulėjo ant lentynos mano kambaryje. Dabar meškutis yra Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje, kur vyksta Lietuvos filmų paroda.
– Prasidėjus „Paveldėtojos“ filmavimams išsiskyrėte su tuomečiu draugu. Jis buvo ne iš kino pasaulio ir jam esą buvo sunkiau suprasti jūsų karjeros ypatumus – demonstruojamus bučinius, meilę, net ir bendravimą su kolegomis už kadro. Ar jau atsirado vietos naujai meilei?
– Vietos širdies reikalams visada yra. Jausmų ertmė turi būti anksčiau ar vėliau užpildyta. Žinoma, yra tam tikri laikotarpiai, kai gera pabūti vienam su savimi.
Turiu mylimą žmogų ir esu mylima. Tai mano kurso draugas. Mes pažįstami jau ketvirtus metus. Kurį laiką buvome tiesiog draugai, puikiai supratome vienas kitą, mums lengvai sekėsi bendrauti, vėliau draugystė virto didesniais jausmais.
Stebėdama kitų aktorių gyvenimą matau, jog kai kuriems labai sekasi sutarti užsiimant ta pačia veikla, dar rasti jėgų, laiko, įkvėpimo būti kartu kasdienybėje ir nepavargti vienam nuo kito.
O kai kurie sako – jei esi aktorius, negali turėti antrosios pusės aktoriaus, nes atsiras konkurencija, trintis. Manau, kad tai asmeniški pasirinkimai.
– Dvylika metų praėjo nuo jūsų debiuto kine. Kaip save įsivaizduojate po kokio dešimtmečio?
– Vis mokausi įsisąmoninti, kad gyvenimas yra nenuspėjamas. Galima kryptingai ko nors siekti, bet nebūtinai pasieksi.
Norėčiau neįvardydama profesijos mėgautis tuo, ką darau. Ir kad mano veikla atneštų džiaugsmo ir prasmę. Dar norėčiau matyti, kad tai dar kam nors reikalinga.
