Žurnalistų G.Pečiulytės ir jos sutuoktinio Edvardo Špoko (43 m.) šeimoje auga ketverių metų Teodoras. Tėvai jam neseniai pasakė, kad šeimoje žiemą krykštaus broliukas arba sesutė. Teodoras šios žinios nelaikė paslaptyje ir apie tai jau papasakojo vaikų darželyje.
Nors Guodos namuose sklando džiugios naujo šeimos nario laukimo nuotaikos, jos širdyje pinasi dvejopi jausmai. Juk kūdikio besilaukianti moteris išgyvena skaudžią netektį. Atžala labai laukiama ir planuota, bet tėvo mirtis buvo labai netikėta.
Taip likimas susiklostė, kad Guoda spėjo abiem tėvams pranešti, jog laukiasi antro vaiko. Tad dar prieš patirdamas infarktą Ž.Pečiulis žinojo, kad sulauks dar vieno anūko. Senelis šia žinia, be abejo, džiaugėsi. Tik tuo metu vyras negalėjo numatyti, kad būsimo anūko nebeišvys.
Eidamas 66-uosius metus Ž.Pečiulis mirė rugpjūčio 23 dieną Vilniaus universiteto Santaros klinikose, kur buvo gydomas ištikus infarktui. Anksčiau sveikata nesiskundusio profesoriaus mirtis buvo lyg žaibas iš giedro dangaus jo artimiesiems, bičiuliams, studentams.
„Jeigu pasaulis būtų šiek tiek teisingesnis, žmonės nemirtų tokio amžiaus ar dar jaunesni. Tėčio mirtis buvo netikėta ir sąlygiškai staigi, nes gydytojai dar kovojo dėl jo gyvybės. Ir jis pats, svarbiausia, kovojo dėl savo gyvybės. Mes tą jo užsispyrimą, pastangas ir matėme, ir jautėme, net ir tam tikri rodikliai jas rodė. Deja, nieko jau negalime pakeisti“, – kalbėdama graudinosi dukra.
Nors Guoda ne kartą girdėjo žodžius apie gyvenimo tėkmę, jie moterį labai erzina.
Apskritai žmonės tokiose situacijose yra linkę kalbėti daug lėkštų dalykų. Ji nepyksta ant tokių – kol Guoda nebuvo patyrusi netekties, lygiai taip pat būtų pasakiusi. Žinoma, gyvenimas turi tęstis – kitaip negali būti.
„Daug vaikų turi senelius, ir neprivalo kas nors mirti, kad kitas gimtų. Bent jau toks mano gyvenimo suvokimas.
Pasakymas apie gyvenimo tėkmę mane erzina dar ir dėl to, kad tos netekties žaizdos dar nepradėjusios gyti. Manęs tai neguodžia.
Lėkšta pasakyti, kad laikas gydo. Laikas gal šiek tiek dulkėmis apneša žaizdą, tada ta žaizda lėčiau pradeda kraujuoti. Laikas neišgydo tokio masto netekties ir tokio ryšio praradimo, kokį aš turiu ir kokį daugybė žmonių turi.
Tiesiog turi išmokti gyventi taip. To mes dabar ir mokomės“, – trūkčiojančiu balsu ištarė Guoda.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
