Vyras, kurio gyvenimą internete sekė ištikimi gerbėjai, buvo Sardinijos Budelio salos prižiūrėtojas ir gyveno senoje akmeninėje pakrantės trobelėje apsuptas tylos, ramybės ir vienatvės, rašo cnn.com.
Čia nebuvo nei žmonių šurmulio, nei įmantraus maisto, nei draugų – jo vieninteliai kompanionai buvo paukščiai ir katės. Jis miegojo ant sulankstomos lovos ir turėjo keletą drabužių. Atsisakęs visų patogumų, koralų dulkių nuspalvintame rožiniame Budelio paplūdimyje jis gyveno vienuolišką gyvenimą, pripildytą savirefleksijos ir meditacijos.
O tada jo palaimingam pasauliui atėjo pabaiga.
Po ilgų metų kovos su jūrų parko valdžia, kuri norėjo jį iškeldinti ir paversti salą aplinkos stebėjimo observatorija, gegužės mėnesį M.Morandi susitaikė su likimu. Paskelbęs santūrią žinutę apie pasitraukimą jis išvyko.
Išsikraustyti iš namų ir pradėti naują gyvenimą nelengva bet kam. Bet dar sunkiau – kai tau 82 metai, ir tris dešimtmečius esi praleidęs gyvendamas vienas rojų primenančioje saloje. Ar įmanoma persikelti ir prisitaikyti?
M.Morandi atsako – „Taip!“
„Niekas nesibaigia, – vyras sakė CNN. – Aš esu gyvas įrodymas, kad įmanomas antras, naujas gyvenimas. Tu visada gali pradėti iš naujo, net jeigu tau daugiau kaip 80 metų, nes yra kitų dalykų, kuriuos tu gali patirti, visiškai kitoks pasaulis“.
M.Morandi tvirtino, kad sugrįžęs į civilizaciją Madalenos saloje, esančioje netoli nuo Budelio salos, jaučiasi puikiai.
„Esu laimingas ir iš naujo atradau malonumą gerai gyventi ir mėgauti kasdieniais patogumais“, – sakė jis.
Naujieji namai
Iš pensijos, gaunamos už ankstesnį mokytojo darbą, jis nusipirko butą su visais patogumais, kurių prieš tai neturėjo.
M.Morandi tobulina savo bendravimo įgūdžius. Po daugybės metų vienatvės dabar jis noriai kalbasi su žmonėmis, keičiasi nuomonėmis ir kelia į socialinius tinklus nuotraukas ir komentarus, bendraudamas su pasauliu. Taip pat jis rašo atsiminimus.
„Ilgą laiką gyvenau vienas ir nuo to laiko, kai pirmą kartą išsilaipinau Budelyje, nesinorėjo su niekuo kalbėtis, – sakė jis. – Žinoma, aš nebegaliu daugiau mėgautis salos vienatve, bet mano gyvenime atsirado naujas posūkis, bendravimas su kitais ir buvimas šalia kitų žmonių“.
Iš šiaurės Italijos Modenos miesto kilęs M.Morandi atvyko į savo dabar jau buvusius namus Budelyje 1989 m. atsitiktinai, bandydamas burlaiviu nuplaukti iš Italijos į Polineziją. Jis iškart įsimylėjo krištolo skaidrumo vandenį, koralinį smėlį ir nuostabius saulėlydžius, ir tapo jų prižiūrėtoju.
Neskaitant atsitiktinių salos lankytojų, daugiausiai jis gyveno vienas. Pastaraisiais metais prisijungęs prie interneto jis kėlė Budelio vaizdus ir sukūrė virtualią bendruomenę.
Dabar jo bendruomenė reali. Jo mažas baltas naujasis namas su terasa, turinčia panoraminį vaizdą į jūrą, stovi turistų lankomame Madalenos salos miestelyje, nors ir tylesnėje vietoje, kuri užtikrina jo privatumą.
M.Morandi sako, kad pasiilgsta Budelio tylos. Jis nepriprato prie automobilių, sunkvežimių, „motociklų su sulūžusiais duslintuvais“ keliamo triukšmo, bet apskritai jam patinka jo naujoji aplinka, kuri, anot jo, yra gana atpalaiduojanti.
Atgimusi romantika
Vyras džiaugiasi nauja, visiškai įrengta virtuve, miegamuoju su karališko dydžio lova ir – o tai pats didžiausias patogumas, – dušu. Jis taip pat turi knygų prigrūstas lentynas.
Kitas grįžimo į civilizaciją privalumas – vėl įsižiebusi sena ugnis. M.Morandi dalijasi savo nauja buveine su buvusia savo jaunystės meile.
Dar vienas privalumas – maistas.
Vėl ragaudamas gardžius patiekalus, kurių nevalgė kelis dešimtmečius, jis prisimena „gyvenimo skonį“ ir viską, ką buvo palikęs, kaip vyno ir likerio pagurkšnojimą su draugais po vakarienės.
Bet jis neprisikemša ledų, picos ar kumpio. Jis labiausiai nori to, ko Budelyje buvo daug, bet neįmanoma valgyti – žuvies.
„Aš tebegyveni paprastą gyvenimą, rytais einu į Kala Gavetą nusipirkti šviežios ką tik sugautos žuvies. Galiausiai, po daugybės metų abstinencijos, aš vėl mėgaujuosi žuvimi. Gali atrodyti neįtikėtina, bet aš negaliu atsivalgyti šviežios ir traškios keptos žuvies.
Saloje neturėjau valties, todėl negalėjau žvejoti, mano maistas buvo menkas ir ribotas. Aš visada turėjau laukti žmonių, kurie man atveš maisto produktų iš žemyno, o kai jie neatvykdavo, turėdavau verstis su tuo, ką turiu. O čia, jeigu man reikia ko nors nusipirkti, aš tiesiog nueinu į miestelį“, – pasakojo buvęs atsiskyrėlis.
Kalnai ir maistas
Pasak vyro, gyvenimas Budelyje ėmė darytis sunkus, ypač paskutiniąją žiemą, kuri buvo šaltesnė nei įprastai, ir apsiniaukusi – o tai reiškia, kad jo saulės energija maitinamas šaldytuvas negalėjo išlaikyti maisto šviežio, tad kelis mėnesius teko maitintis konservais.
Jis vis dar prisimena, kaip pirmą kartą po ilgo laiko vėl valgė šviežią žuvį. Tai buvo grįžus iš Budelio, per kelionę į Italijos Alpes, kur jis viešėjo su draugu, turinčiu nuosavą restoraną. Tad galėjo mėgautis ne tik kalnų kraštovaizdžiu, bet ir gurmaniška virtuve.
„Tai buvo nuostabu, aš atradau grožį net ir ten: peizažas, kalnai, maistas. Valgiau pačius geriausius spagečius su jūros gėrybėmis, ir tai buvo daug pigiau nei Madalenoje“, – džiaugėsi vyras.
Savo sugrįžimą į žemę M.Morandi dokumentavo internete keldamas nuotraukas, kaip valgo ant grotelių keptą plekšnę su bulvėmis ir pomidorais, tyrinėja Monblaną ir lankosi nuostabiuose kalnų kaimuose. Per Kalėdas jis planuoja grįžti į Alpes.
Tai visiškai pasikeitęs požiūris lyginant su tuo, kurį M.Morandi išsakė prieš metus, kalbėdamas su CNN, kuomet jis teigė, kad yra pasirengęs padaryti viską, kad galėtų likti Budelyje. „Aš nežinočiau, nei kur kitur gyventi, tikrai negrįžčiau į namus šiaurėje, nei ką daryti, čia yra mano gyvenimas“, – tuomet sakė jis.
Dabar jis džiaugiasi savo kasdienybėje Madalenoje.
„Ryte pusryčiauju terasoje su miežine kava, – pasakojo jis. – Pasimėgavęs cigaru einu siauru takeliu, vedančiu iš mano namų, pasivaikščioti į uostą, arba į kaimą, kur susitinku su žmonėmis ir nusiperku maisto produktų.
Vaikštai daug, gydytojas sakė, kad tai geriausias būdas gydyti mano skaudančią koją, bet žmonės paveža mane namo, kad man nereikėtų tempti sunkių krepšių“.
Užimtas žmogus
Būdamas pilnai vakcinuotas nuo Covid-19, mielai viešumoje dėvėdamas kaukę, jis džiaugiasi galėdamas bendrauti su vietiniais.
„Buvau nustebęs, kiek daug draugiškų žmonių, mane paprastai kviečiasi kavos, pietų ar vakarienės, – sakė jis. – Nerimavau, kad vietos gyventojai manęs šiltai nepriims. Esu laimingas, kad ne visi manęs nekenčia, tiktai tie, kurie pavydėjo man gyvenimo Budelyje. Dauguma mane myli. Jie ateina, sveikina mane už mano kovą, ir nori su manim nusifotografuoti“.
Daug žmonių, ypač užsienyje, laiko jį didvyriu, pašventusiu gyvenimą saugoti salą, o kiti teigia, kad jis pasinaudojo romantišku „kilniojo laukinio“ mitu, kad paslėptų faktą, jog yra neteisėtas okupantas.
Daugelis žmonių, ypač užsienyje, suvokė jį kaip didvyrį už tai, kad paskyrė savo gyvenimą salos apsaugai, o kiti tvirtino, kad jis naudojo romantišką „bon sauvage“ mitą, kad nuslėptų, jog jis yra nelegalus okupantas.
Per pastaruosius keletą metų Budelio salos savininkai keitėsi kelis kartus. Nuo 2015 m. ji priklauso Madalenos nacionaliniam parkui, todėl M.Morandi prižiūrėtojo vaidmuo tapo nebereikalingas.
Valdžia teigė, kad jie tiesiog laikosi įstatymų „susigrąžindami nelegalią struktūrą“, kurioje M.Morandi gyveno – buvusią Antrojo pasaulinio karo radijo stotį. Pasak jų, jis „neturėjo teisės“ pasilikti saloje, nes ji nebėra privati.
M.Morandi kova nuskambėjo pasaulinėje žiniasklaidoje, ir netgi pasitraukęs jis tebėra dėmesio centre. Jis parašė knygą apie savo gyvenimą atokioje saloje, planuoja parašyti kitą ir sako, kad jo istorija greitai gali būti ekranizuota.
Tad kaip jis save mati po keleto metų, kokia bus jo ateitis? M.Morandi sako, kad visam laikui apsigyveno Madalenoje: „Aš būsiu čia. Netoliese yra nepaliesta jūra ir paplūdimys, Punta Tegė, jeigu reikia, aš galiu nuvažiuoti autobusu“.
Prarasta tyla
Ar jis grįžtų atgal, jeigu parko valdžia persigalvotų?
„Aš to nepasiilgstu, – sakė jis. – Bet galbūt būčiau pasirengęs grįžti ten kaip prižiūrėtojas, tik jeigu šįkart man mokėtų už mano darbą. Daugiau nebedirbsiu nemokamai“.
Tiesa, Budelis dar netapo visiška praeitimi. M.Morandi kartais grįžta vienai dienai pasiimti keleto daiktų, kuriuos paliko.
Jis vis dar nerimauja dėl salos ateities. Būdamas prižiūrėtoju, jie reguliariai vaikė turistus, neleistinai kertančius rožinį paplūdimį, valė šiukšles iš smėlio ir neleido įsibrovėliams čia būti naktį.
Dabar jo naujasis pasaulis yra Madalena, ir jis jį planuoja atrasti.
„Aš buvau toje saloje taip ilgai, ir ši vieta buvo taip arti visą laiką, bet aš to nežinojau, tik dabar supratau“, – sakė jis.
Tad kiekvieną dieną jis vaikšto po miestelį, fotografuoja tylias, užmirštas vietas ir tikriausiai vis dar medžioja savo prarastą tylą.
Parengta pagal CNN.
