Gyvenamąją vietą Povilas keitė daug kartų: būdamas vienuolikos išvyko iš gimtųjų Anykščių mokytis baleto Vilniuje, M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Visgi baleto studijų nebaigė – susiprato, kad šiam šokiui nėra sutvertas. Po to iškeliavo į Daniją, kur baigė šiuolaikinio šokio ir choreografijos studijas.
Prie vaikino, kuris neslepia, kad yra homoseksualus, noro emigruoti prisidėjo tai, kad jam tėvynėje trūko tolerancijos ir laisvesnės saviraiškos galimybių.
Išvykęs į Daniją jis atsipalaidavo – ten niekam nekliuvo gatve einančios kostiumais persirengusios „drag“ karalienės ar du tos pačios lyties žmonės, susikibę už rankų.
Mokytis, o vėliau ir dirbti taip pat neblogai sekėsi. Iš Danijos patraukė padirbėti su šokių projektu į Norvegiją, o paskui persikraustė į Belgijos sostinę Briuselį, dar vadinamą Europos šiuolaikinio šokio sostine. Ten prisijungė prie vieno kabareto ir tapo jo atlikėju.
Jo personažas, Miss Plastica, tapo mėgstamas lankytojų dėl ypatingo kūrybiškumo.
Idėja tapti „drag“ karaliene (lietuviškai pašnekovas šį reiškinį vadina „vilkta karaliene“), kuri persirenginėja moteriškais drabužiais ir įspūdingai grimuojasi, Povilui kilo dar studijuojant Danijoje. Ten jis su kurso draugais ruošėsi pasirodymui, kuriame vyrai gilinosi į moteriškumo standartus ir turėjo persirengti moterimis.
Aiškindamasis, kaip įtikinamai ir profesionaliai tą padaryti, studentas sužinojo apie „drag“ kultūrą ir labai ja susidomėjo. Pabrėžė, kad „drag“ neturi nieko bendro su transvestitais – tai pramoginės kultūros dalis, kurioje šaržuotai perteikiami lyčių stereotipai.
„Mane kaip menininką ypač sužavėjo galimybė persikūnyti, transformuotis ir tapti visiškai kitu personažu. Tai man pasirodė kaip visiškai kita planeta be mūsų visuomenėje įsigalėjusių stereotipų. Istoriškai būtent vyrai pradėjo nešioti aukštakulnius, dažytis, dėvėti ilgų plaukų perukus – standartai kinta ir tai tėra susitarimo reikalas. Briuselyje per vakarą paprastai išeidavau į sceną su trimis trumpais pasirodymais. Vieno pasirodymo metu galėjau virsti blondine kelių centimetrų ilgio nagais, kito – elektroninės muzikos fane, o trečio – šamanu, išsipuošusiu gėlėmis. Tai būdavo tikra kūno ir fantazijos šventė“, – pasakojo Povilas.
Tiesa, darbas kabarete nebuvo visu etatu, pasirodymai vykdavo tik vakarais, tad dienomis dar ir dirbo augalų priežiūros įmonėje.
Atgal į Lietuvą
Žemė bei sodininkystė Povilą seniai traukė. Jis su tėvais gyveno name Anykščiuose, turėjo savo sklypą.
Dar prieš šešerius metus emigrantas įsigijo sodybą su apgriuvusiu nameliu kaime už keliolikos kilometrų Anykščių ir vis galvojo, kad norėtų ten apsigyventi. Ilgėjosi lietuviškos gamtos ir kalbos, artimųjų, juolab, kad nuo vienuolikos gyveno atskirai nuo tėvų. Tačiau ilgai mąstė, kaip viską suderinti, be to, norėjo pasitaupyti pinigų namelio statyboms.
Galiausiai, užklupus pandemijai ir darbams beveik sustojus, pasiryžo ir praėjusių metų spalį atvyko į savo, kaip pats vadina, kaimuką.
„Čia stovėjo aptriušusi šimtametė trobelė, gal 40 kvadratinių metrų ploto, kurią teoriškai reikėjo nugriauti ir statyti naują, bet buvo gaila tokį nors ir papuvusį istorinį grožį griauti. Tad, kai pasiryžau atsikraustyti, teko susigriebti ir su tėvų pagalba užkamšyti skyles, kad būtų įmanoma čia gyventi. Šiaip taip pritaikėme gyvenimui vieną kambarį, gal 20-ies kvadratų, kur daug vietos užima didžiulė krosnis“, – pasakojo Povilas.
Autobusas – du kartus per dieną
Šalia Povilo trobelės – 24 arai žemės. Daug mačiusiame namelyje nėra vandentiekio, elektra buvo įvesta vos prieš metus, na, o emigrantas atsikraustęs dar pasirūpino, kad būtų internetas. Praėjusią žiemą, kuri pasitaikė tokia, kaip senais laikais, kartais tris kartus per dieną tekdavo kastis takelį iki lauko tualeto. Na, o kad nusipraustų, nešasi vandenį iš šulinio ir šildosi ant pečiaus.
„Kalėdas ir naujus metus sutikau savo trobelėje vienui vienas, juk pernai visiems buvo liepta sutikti šventes namuose. Gyvenu toje pačioje savivaldybėje, kaip ir tėvai, bet su jais artimą kontaktą palaiko senelis, tad dėl viso pikto jų nelankiau. Ir tuo visai nesiskundžiu, kontrastai man labai patinka. Praėjusi žiema man buvo puikus metas apmąstymams, kai gali daug ką apie save suprasti. Čia mąstymas tarsi persijungia – mieste vis leki, kažką darai, neturėdamas laiko įsigilinti, o kaime ir paprastas indų plovimas ar prausimasis virsta nemažu projektu ir savitu ritualu, turi nemažai laiko sau ir savo mintims bei refleksijoms“, – dėstė Povilas.
Iš savo kaimuko į Anykščius jis vyksta autobusu, kursuojančiu du kartus per dieną, nes automobilio bei vairavimo teisių kol kas neturi. Tos kelionės vietiniu transportu jam taip pat yra labai įdomi patirtis.
„Sykį net susigraudinau, kai vairuotojas stotelėje užtruko dešimt minučių, laukdamas močiutės, kuri sukaitusi ir pavargusi pagaliau atbėgo – ji skubėjo palaistyti kapus. Turėjo susisukti per 30 minučių, kol autobusas pasieks galutinį tašką ir grįš atgal. Po to visą kelią iki Anykščių bandydama atgauti kvapą ji be perstojo dėkojo vairuotojui, nes tai buvo paskutinis autobusas. Mieste tikrai niekas taip nelauktų ir nesirūpintų. Tas įvykis man atvėrė akis, supratau, kad pasirinkau gyventi puikioje ir unikalioje vietoje“, – sakė Povilas.
Pridūrė, kad per ankstesnius gyvenamosios vietos keitimus susigaudė, kad, kol persikraustęs į naują šalį joje gerai apsipranti ir atrandi save iš naujo, prireikia pusmečio ar metų, tad ir leido sau niekur neskubėti, o dabar jau susimąsto ir apie darbus.
Su draugu sutarti paprasčiau
Suprantama, kaimuke dar neatsirado vietos Povilo sceniniams drabužiams, makiažo reikmenims bei perukams, kurių jis sukaupęs tikrai daug; nemažai kostiumų yra pasigaminęs savomis rankomis. Kol kas didžioji jų dalis likusi Briuselyje, kur pašnekovas retkarčiais grįžta, taip pat ir pasirodo kabarete.
Ten likęs ir Povilo draugas, taip pat šokėjas, su kuriuo jie kartu jau beveik septynerius metus. Draugas gyvena Belgijoje ir nuolat gastroliuoja kitose pasaulio šalyse. Būtent dėl jo Povilas ilgai nesiryžo įgyvendinti savo svajonės gyventi kaime, tačiau galiausiai nusprendė, kad jų santykiai jau pakankamai brandūs ir stiprūs, kad kol kas galėtų dalį laiko gyventi atskirai, o susitikti laisvomis dienomis Lietuvoje ar kurioje nors kitoje šalyje, kur partneris dirba.
Pastarąjį kartą buvo susitikę rugsėjo pradžioje Graikijoje – draugas ten vyko su savo šokio trupe dirbti, o Povilas su tėvais prie jo priderino savo atostogų grafiką.
Paauglystėje „normaliu“ norėjęs ir bandęs būti pašnekovas pastebėjo, kad draugauti su vyru gal net savotiškai paprasčiau. „Man atrodo, kad heteroseksualiose porose vis dar yra nemažai įsisenėjusių stereotipų, kas kokias funkcijas turėtų atlikti būnant kartu – juk seniau buvo įprasta, kad moterys gamina maistą, vyrai uždirba pinigus, o kaip bus dabar – ne visiems paprasta pasiskirstyti. Mums šiuo klausimu daug paprasčiau – tiesiog sutariame, kam maloniau plauti grindis ar skalbti, kam – gaminti maistą, ir tą darome, nėra jokių stereotipų. Paprasta ir kalbėtis apie jausmus, o tradicinėse šeimose kartais dar tebesakoma, kad vyras yra šeimos atrama ir stiprybė, kad vyrai neverkia – man tai atrodo labai neteisinga ir netgi žalinga“, – pastebėjo Povilas.
Kaimynai išgirdo per radiją
Pašnekovo draugas, pats turintis lietuviškų šaknų – iš čia kilusi jo močiutė – ne kartą viešėjo ir jo kaimuke, bendravo su kaimynais. Jam čia labai patiko, net svarto galimybę čia persikraustyti.
Kaimynai apie netradicinę Povilo orientaciją sužinojo, kai jis dalyvavo radijo laidoje apie savęs, kaip homoseksualo, priėmimą. „Vėliau tai vienas, tai kitas man pasakė, kad girdėjo tą laidą (plačiau nekomentavo), ir supratau, kad jau visas kaimas žino apie mano orientaciją. Tada man palengvėjo – nebereikės galvoti, ką tiems žmonėms sakyti arba ne. Gal jie už akių ir apšneka, bet į akis nieko blogo nesako. Mato, kaip aš statausi namuką, kapstausi savo žemėje, esu mandagus ir paslaugus – ko gi ant manęs pykti? Na, gal mūsų kaimukas išskirtinai tolerantiškas, bet man pasisekė“,- nusišypsojo Povilas.
Jis neslepia, kad gyvena iš santaupų, kurios sparčiai tirpsta. Pradžioje būdavo baisu pagalvojus, kas bus, kai pinigai baigsis, o dabar jaučia vidinę ramybę – neabejoja, kad kaip nors išsisuks, galiausiai, šią vasarą užsiaugino savų daržovių, o išlaidų kaime nėra daug – kas mėnesį tereikia susimokėti už elektrą ir internetą.
Tiesa, Povilas neketina vien plušėti darže – save tarpdisciplininiu menininku vadinantis kūrėjas imsis ir meninių darbų. Šią vasarą pasirodė festivalyje „YagaGathering“, rugsėjo pradžioje – MO muziejuje.
Lietuvai kūrėjas nori pristatyti kabareto kultūrą, kurią jis dar vadina neformaliu teatru. Jau spalio viduryje veiklą pradės kabaretas „Vilkta Karalienė“, kurio pasirodymus iniciatorius tikisi rengti periodiškai. Povilas patikino, kad tokio stiliaus pasirodymai tinkami visiems tolerantiškiems žmonėms, ir visus kviečia patirti kabareto magiją.
