Kai V.Diawara tėvams Malyje kadaise pristatė savo mylimąją, motina matė, kad sūnus labai įsimylėjęs, ir jeigu ji būtų kritusi ant žemės kryžiumi, jis nebūtų keitęs sprendimo kurti šeimą.
Panašiai jaunystėje nutiko ir Viktorijai, kuri studijuodama Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute prozą sutiko iš Malio kilusį teatro režisūros studentą Gaoussou, ir jų meilė virto santuoka, kuriai nepritarė artimieji.
Nors afrikiečio ir lietuvės šeima iškart negalėjo išvykti gyventi į Afriką, o Viktorija sovietų režimo buvo raginama išsiskirti, poros santuoka atlaikė išbandymus ir nenutrūko.
V.Prėskienytė-Diawara sudėtingo ir spalvingo savo gyvenimo istoriją aprašė naujoje knygoje „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“. Kodėl dvylika?
Viktorija neieškojo simbolikos, kuri primintų, kad gyvenimą galima suskirstyti į dvylika tarpsnių, kaip metus į dvylika mėnesių. Atsitiktinai jai pavyko į dvylika pasakojimų sutalpinti savo likimą nuo gimimo Vilniuje iki grįžimo iš Malio į gimtinę nuolat gyventi. Gyvenimo ratas apsisuko – moteris grįžo ten, kur ir išvydo pasaulio šviesą.
„2011-aisiais, po paskutinio spektaklio su prancūzų mėgėjų trupe, patyriau dar vieną operaciją – man buvo pašalinta suvėžėjusi gimda. Teatre dirbti nebegalėjau. 2015 metais grįžau į Lietuvą. Bet ir čia, visai šalia, vėl lenda grėsmingos pabaisos, keliančios grėsmę pasauliui.
Jos gyvybingos, jų niekaip nepavyksta išnaikinti. O aš teturiu vienintelį norą – kad nei mano vaikams, nei anūkams netektų su jomis susidurti. Bet ar įmanoma nušluoti pabaisas nuo žemės paviršiaus visiems laikams?“ – taip naujausią autobiografinį 429 puslapių romaną baigia V.Prėskienytė-Diawara.
Gimtojo Vilniaus gatvėmis vaikštinėjanti Viktorija, atrodytų, dabar turėtų jaustis gerai, nes visos negandos atsitraukė, ji prisisėmusi nemenkos patirties ir naujų išbandymų tikrai nebelaukia. Tačiau tris knygas parašiusią teatro režisierę persekioja sveikatos problemos – prieš porą metų ji išgirdo odos vėžio diagnozę.
Gal dėl to kalta karšta Afrikos saulė, o gal tai dar vienas išbandymas praeities sunkumų užgrūdintai moteriai. Net ir užvertus paskutinį knygos puslapį gyvenimas nenustojo krėsti staigmenų, o jos jau nebepateko į autobiografinį romaną. Tiek to, kur kas daugiau verti pasakojimai apie prabėgusius septynis Viktorijos gyvenimo dešimtmečius nei tie pastarieji dveji metai.
– Lietuvoje dažnas jus pažįsta kaip muzikanto V.Diawaros motiną. Jūs netgi naująjį romaną skiriate savo vaikams – Viktorui ir Gabijai. Papasakokite, kur gimė jūsų vaikai?
– Abudu vaikai gimė Vilniuje, nors šeimą sukūriau Maskvoje. Baigęs M.Gorkio literatūros institutą Gaoussou išvyko į Malį prižadėjęs, kad atvažiuos manęs vesti.
Aš studijavau trečiame kurse, jis atvyko į teatro režisūros stažuotę, tuomet mes susituokėme. Man buvo 28 metai, jam – 31 metai. Paskui manęs labai ilgai neišleido išvykti į Malį, tai yra nedavė vizos, – ištekėjau 1970 metais, o išvažiavau tik 1979-aisiais.
1970 metais grįžau į Lietuvą, čia gimė mano vaikai. Vyras paskui susikombinavo studijuoti aspirantūroje Maskvoje, o aš dirbau naujienų agentūroje ELTA. Mane redaktorius išleido į Maskvą, kad nuvykčiau išsiskirti. Valdžia ir pažįstami mane ragino skirtis: „Viktorija, tu jauna moteris, esi nei pagauta, nei paleista.“
Kvailai pasielgiau, kad nepasikeičiau pavardės, maniau, kad moteriai nėra ko jos keisti. Bet ne čia buvo esmė. Santuoka su užsieniete buvo vyro problema, nes jis – žinomas rašytojas, priklausė Afrikos ir Azijos komiteto biurui, kuris turėjo skleisti sovietinę propagandą.
Jis rašė labai gražias eiles rusų kalba apie Leniną. Kai aš pas jį nuvykau, supratau, kad sovietams visai nereikėjo, jog afrikiečiai turėtų baltaodes žmonas, ir nesakytų, kad juos išlaiko žmonos.
Kadangi buvau pasiutusi lietuvė, Maskvoje visi manė, kad aš noriu pabėgti į užsienį ir dirbti JAV radijo stotyje „Amerikos balsas“.
Laukiausi pirmagimės, buvo tvarkomi dokumentai išvykti. Bet kai 1970 metais pagimdžiau dukrą, manęs niekur neišleido. Gyvenau pas tėvus, manau, sovietai būtų mane užlaužę išsiskirti, nes aš trejus metus neturėjau darbo.
Tada aš daug ko nesupratau, daug kur buvau pati kalta, nes taip nutinka dėl žmogaus kvailumo ir naivumo – gyvendamas Sovietų Sąjungoje nežinai jokių įstatymų, todėl galima žmogų apsukti, kaip nori.
– Tuos devynerius metus, kol gimtinėje viena auginote vaikus, palaikėte ryšius su vyru?
– Labai sudėtingai būdavo – laiškai nenueidavo, prisiskambinti neįmanoma.
Kai Gaoussou apsigynė disertaciją, pasibaigė jo vizos galiojimo laikas. Su mama ir vaikais išvažiavome į Maskvą – Gabijai ėjo aštunti, Viktoriukui buvo metukai.
1979-aisiais gavome vizą į Malį. Maniau, kad Malis – tik tarpinė stotis, paskui bus Šveicarija arba Prancūzija, o gal Amerika. Mes nesiruošėme gyventi Afrikoje. Apie tai nebuvo nė kalbos.
Kai Literatūros instituto bendrabutyje Gaoussou užsibūdavo iki paryčių, kalbėdavo, kad galėsime gyventi bet kurioje šalyje. Tačiau vyras norėjo gyventi būtent Malyje, įsitikinau, kad jis buvo savo šalies patriotas.
Tikėjau, kad su mylimu žmogumi, kurio laukiau tiek ilgai, savo vaikų tėvu, lygiaverčiu partneriu, draugu mes gyvensime ir kursime kartu, galbūt man tikrai pavyks tapti kino scenariste.
– Nors svajojote apie Paryžių, Malio sostinėje Bamake praleidote trisdešimt šešerius metus. Kaip vaikai jautėsi Afrikoje?
– Vaikai greitai pritampa, jiems nėra problemų. Jos ištinka suaugusiuosius. Vykdama ten neįsivaizdavau, kas tas Malis. Net mano motina buvo prigąsdinta, kad žmonės vos ne medžiuose gyvena. Kai aš nuvykau, išvydau, kad sostinė – normalus miestas: neblogi viešbučiai, didelės parduotuvės, jose apstu iš Prancūzijos atvežtų prekių, kurių Lietuvoje nebūdavo. Ten problema buvo pinigai. Jeigu jų turi, užsisakyk, ką nori, važiuok kur nori – visiška laisvė.
Bet mane pritrenkė jų gyvenimo būdas, tradicijos. Kai aš tekėjau už Gaoussou, jis man sakė, kad jo tėvas – mokytojas. Pasirodo, jis buvo imamas – musulmonų aukščiausias dvasinis vadovas. Vyro mama buvo mirusi. Tačiau tai buvo arši musulmonų šeima.
Aš nenorėjau su jais bendrauti, nes Gaoussou giminės norėjo mane padaryti tokią kaip jie. Man buvo nepriimtinų dalykų. Manau, kad vyras mane labai mylėjo ir skirtis nenorėjo. Jis viską darė, kad mes būtume kartu. Todėl jo šeima man neįkyrėjo. Jie ateidavo pas vyrą tada, kai ko nors labai reikėdavo.
Jis, matyt, pas juos vaikščiodavo ir tikriausiai tą savo duoklę mokėdavo, nes užaugę vaikai turi išlaikyti giminę, bet aš to nežinojau ir man tai nerūpėjo. Man rodos, jis turėjo keliolika brolių ir seserų, nes jo tėvas buvo vedęs keturias žmonas.
– Jūs savo vyrui buvote vienintelė?
– Aš manau. (Juokiasi.)
– Kodėl po kiek laiko savo vaikus išsiuntėte iš Malio mokytis į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, Hiutenfelde?
– Malyje vaikus saugojau kaip savo akį. Jų vienų niekur neišleisdavau. Buvau girdėjusi tokių atvejų, kai seneliai pasikviečia į svečius anūkę ir ten apipjausto, paskui parveža namo kraujuojančią, tenka gabenti ją į ligoninę.
Malyje musulmonų šeimose apipjaustomi ir berniukai, ir mergaitės. Nors su tuo ilgai buvo kovojama, apipjaustymų pasitaiko. Aš šito labai bijojau, neleisdavau vaikų pas gimines. O ką paskui padarysi, jei taip nutiktų? Neprisiūsi.
Be to, man nepatiko aplinka. Aš supratau, kad vaikai iš aplinkos gauna labai daug. Todėl dukrą, pragyvenusią Malyje trejus metus, išsiunčiau į gimnaziją Vokietijoje. Kai galėjau išsiųsti Viktorą, išsiunčiau ten pat ir jį. Gabija į gimnaziją išvyko vienuolikos metų, Viktoras – dešimties.
Man buvo sunkiau tverti be vaikų negu jiems be manęs. Aš manau, kad teisingai pasielgiau.
Kai galvoji apie vaikų gerovę, apie tai, ką jie gali gauti ir ką prarasti, ryžtiesi tokiam žingsniui. Aš dėl to sulaukiau daug laiškų, juose artimieji ir pažįstami mane koneveikė, kodėl juos išsiunčiau.
Viktoriuką nuo mažens išmokiau skaityti ir rašyti lietuviškai, jis į lietuvišką gimnaziją išvyko pasiruošęs. Gabija taip pat mokėjo lietuviškai.
Su tėvu vaikai bendravo prancūziškai, o gimnazijoje jiems buvo privaloma vokiečių kalba.
***
Visą interviu skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
