– Ar turite susikūrusi savaitgalio tradicijų?
– Labai retai savaitgaliai būna laisvi, nes juos tenka skirti savo profesijai – spektaklių recenzijoms ar kitiems su teatro menu susijusiems dalykams. Mieliausi savaitgaliai tie, kuriuos galima skirti šeimai, – vykti į gamtą ar namie priimti svečius, juos pavaišinti savo paruoštais valgiais.
Ypač smagu sulaukti dukros, krikšto vaikų, kuriems labai smagu mūsų namuose, nes dar daug visko išlikę iš jų vaikystės. Be to, aš pati labai mėgstu su jais padūkti. Kartais su jais kuriame namų teatrą ar muzikuojame įvairiais instrumentais. Ypač linksma per metines šventes, kai joms reikia pasiruošti, tad įvairiems puošybos ar gamybos darbams visada pasikviečiu vaikų.
– Ar per poilsio dienas pagalvojate apie darbą?
– Žinoma. Kitaip neįmanoma, nes visos gyvenimiškos situacijos matuojamos teatru.
Pažintis su naujais žmonėmis siejasi su scenomis, mizanscenomis ar aktorių vaidmenimis.
Norisi pabėgti, atsitraukti nuo teatro, o ilgiau pabuvusi su kitų profesijų žmonėmis supranti, kad teatro menininkai – geriausi pasaulyje psichologai. Jų nuojauta labiausiai išlavinta. Bet energinė įkrova tokia didelė, kad ilgai būti su teatro žmonėmis nėra paprasta.
– Penktadienio vakaras: įžanga į savaitgalį prie vakarienės stalo ar darbas iki išnaktų?
– Geriausiu atveju gero filmo peržiūra. Turiu jų tokį sąrašą, kad jau reikia atskirų atostogų. Paprastai filmus žiūriu, kai po kokios rimtesnės ligos, po karščiavimo pradedu sveikti – kai dirbti dar negali, bet jau šviesiau akyse. O šiaip gyvenimas stabilus – nuolatinis darbas iki išnaktų.
Kol buvo gyva mama, kas penktadienį pasimatydavome ir aptardavome, kaip švęsime sekmadienį. Ji visada kepdavo skanėstus ir laukdavo nors trumpam. Būdavo neįmanoma nepasimatyti. Tad išgyvenant ilgesį ta tradicija savaip atsikartoja – stengiuosi savo laiką padovanoti žmonėms, kurie man artimi.
– Šeštadienio rytą ilgai vartotės lovoje ar mankštinatės?
– Stengiuosi išsimiegoti, nes yra buvę, kad eini gatve ir galvoji, kaip būtų gerai išmokti pamiegoti vaikštant. Kažkada net domėjausi budistiniais metodais, norėdama išmokti kuo trumpiau miegoti, kad galėčiau kuo greičiau pasiekti tuos sapnų gylius, kuriuos pasiekęs žmogus pailsi, nes „zuikio miegas“ ar miegas po migdomųjų prie gero nepriveda – miegok nemiegojęs, nuovargis didžiulis.
Dėl mankštos patylėsiu. Gerbiu žmones, kurie mankštinasi, bet man kol kas nepavyksta. Tai susiję ne tik su laiko, bet ir su valios trūkumu.
– Ar iš anksto galvojate, ką veiksite dvi ne darbo dienas?
– Mano profesija žiauri. Reikėtų niekur nedirbti, kad galėtum būti rimtas teatrologas. Reikia viską sekti, kelis kartus patikrinti įvairius meninius įvykius, kad vėliau galėtum parašyti bent kelis normalius sakinius. O kiek rimtų pasižadėjimų, nebaigtų darbų... Kol visa tai guli galvoje, neįmanoma atsipalaiduoti ir normaliai planuoti tų vadinamųjų ne darbo dienų.
– Ką mėgstate vilkėti ir avėti savaitgaliais?
– Svarbiausia – nenusmurgti. Ypač nemėgstu sportinės aprangos, kuri užtvindė mūsų tautą. Suprantu, kad ji patogi, bet nuo jaunystės man primena pilkus žmones, kurie vilkėdami dėmėtus treningus, rankose laikydami aprūdijusius kibirus laukdavo šiukšlių mašinos, prie kiemo privažiuojančios porą kartų per dieną.
Pamenu ir savo keliones traukiniais su nusipelniusiais aktoriais – vieni atrodydavo aristokratiškai, o kai kurie skubėdavo persivilkti treningais. Iki šiol nesuprantu šio patogumo.
– Kam savaitgalį skiriate daugiausia laiko?
– Šeimai. Stengiuosi aplankyti artimųjų kapus, kurių tik daugėja.
– Mėgstate ilsėtis viena, su šeima ar draugų būryje?
– Su šeima ir tik su šeima. Kai ji šalia, įmanoma pabūti ir vienai, atsipalaiduoti. Kartais net laukiu rudens, kad visi iš visur sugrįžtų, nes tos visos kelionės – amžinas nerimas.
– Kaip geriausiai pailsite – sportuodama, tvarkydamasi, skaitydama, žiūrėdama televizorių?
– Negaliu susikaupti, jeigu namai sujaukti, tad stengiuosi gyventi taip, kad savaitgalį buičiai reikėtų skirti kuo mažiau laiko. Televizijos jau seniai atsisakėme. Pakanka kompiuterio norint suprasti, kas aplinkui vyksta.
– Jei nesate namisėda, kur dažniausiai išsiruošiate, – į kiną, koncertą, teatrą, sporto varžybas, restoraną?
– Jeigu galėčiau, iš namų savaitę neišeičiau. Man labai patinka likti namuose, galiu ritmingai suplanuoti darbus. Labai pasiilgstu gerų koncertų. O teatre ir kine tenka lankytis neišvengiamai.
– Ar savaitgalio poilsiui renkatės keliones į užsienį?
– Anksčiau dažniau tekdavo lankytis vienoje ar kitoje šalyje. Dabar jau geografija ne tiek svarbi. Paprastai tokias keliones deriname su kokiu nors kultūros įvykiu. Tarkime, reikia porai dienų nuvykti į spektaklio premjerą. Pakeliui daug visko ir pamatai, ir sužinai. Bet smagiausia vykti į parodas, muziejus. Tos kelionės savaip ramios, bet labai turiningos ir gražios.
– Jei mėgstate sukinėtis virtuvėje, kokiu patiekalu dažniausiai palepinate save?
– Pastaruoju metu viskas skanu, kas gryna. Džiaugiuosi kai kuriais savo gaminiais, kuriuos vertina jauniausi svečiai, vaikai. Tai – naminiai ledai, kelių rūšių pyragai, specialiai paruoštas viščiukas. Bet man skaniausi vyro ruošti valgiai. Jis daug improvizuoja ir viską pagamina žaibiškai, o išpuošia kaip maisto gurmanas.
– Kokius buities darbus ignoruojate poilsio dieną?
– Jeigu galva būtų laisva nuo nebaigtų darbų, galėčiau dirbti visokius buities darbus. Viską apriboja tik laikas. Šįmet dar neturėjau net atostogų savo darbe.
– Darbas sode ar sodyboje – atgaiva širdžiai ar prievolė šeimai?
– Neturime nei sodo, nei sodybos. Labai mėgstu augalus, bet priežiūrai reikia išskirtinio laiko.
– Ar mėgstate su bendradarbiais pasidalyti įspūdžiais, kaip praleidote poilsio dienas?
– Koronavirusas daug ką pakeitė. Normalus gyvenimas dar nesugrįžo. Neseniai mirė vienas bendradarbis. Elektroniniais laiškais visi tarpusavyje susirašėme, o po kelių dienų kalbant su teatro budėtoju supratau, kad jis net nežinojo apie šią netektį. Jį ištiko šokas, nes jis puikiai pažinojo tą žmogų. Dabar visi pasiklydę laike, tad apie poilsį dar šnekėtis nėra su kuo.
– Kaip jūs apibūdintumėte tobulą poilsį?
– Tobulas poilsis – tai Betmeralpas Šveicarijos kalnuose. Kažkada pusseserė padovanojo šį malonumą. Nors ir buvo išvedžiojusi gražiausiais Alpių takais, vėliau nusiuntė į tikrą rojų Žemėje. Tarsi atsiduri danguje, debesys virš galvos plaukia...
Ten užkelia keliomis kėlimo priemonėmis. Ten nėra mašinų. Viskas ekologiška – maistas, patalynė. Išeini į kalnus, skendinčius miškuose, pievose, tarpekliuose. Pėsčiųjų takai nurodyti, sutvarkyti. Vienintelis rūpestis – suspėti grįžti iki sutemstant.
Gamtos grožis įtraukia kaip antgamtinė jėga. Anksčiau eidama į darbą per Reformatų parką prisirinkdavau kaštonų. Dabar jų neliko. Nykus vaizdas. Dykynė. Suoliukai kaip sanatorijoje – vienas šalia kito. Kartais žmogui užtenka trumpai pabūti medžių paunksnyje, kad širdis atsigautų, kad pailsėtum.
– Ką rinktumėtės – žygį pėsčiomis ar dviračiu?
– Tik pėsčiomis, nes tai ir sveikiausia, ir įdomiausia. Visur gali sustoti ir užsukti ten, kur joks dviratis nepralenda. Aišku, kokioje Kinijoje po arbatmedžių giraites pėsčiomis nepavaikščiosi, tam jau reikalingi dviračiai.
– Turite atskirą sąskaitą atostogoms ar stengiatės pailsėti neišlaidaudama?
– Šiais laikais gali nebrangiai atsidurti vienoje ar kitoje šalyje, taupiai ten pagyventi, bet atostogų pabaigoje neįmanoma pataupyti, nes norisi begalei žmonių parvežti lauktuvių. Štai tuomet tie pinigai į orą ir išlekia. Ir nesvarbu, ar nuvažiuoji į Trakus, ar į Afriką.
– Idealus laisvadienis – tai...
– Kai gali likti namie.
– Koks buvo įspūdingiausias jūsų savaitgalis?
– Buvo toks Vytauto Žalakevičiaus filmas „Savaitgalis pragare“. Ši asociacija – neatsitiktinė. Dabar aplinkoje tiek daug nemalonių įvykių, kad žinių tarnybos sprogsta nuo neigiamų pranešimų. Mane tai veikia, aš nemoku tik išklausyti. Kartais net baisu sulaukti savaitgalio.
Įsiminė atlaidai Šiluvoje. Visi išsipuošę kaip iš XIX a. atvirukų ir į kalną eina keliais, raudas giedodami... Nutvilkė stiprus jausmas: supratau, ką ir iš kur Eimuntas Nekrošius, šviesaus atminimo teatro režisierius, palaidotas Šiluvoje, nes buvo kilęs iš to krašto, pernešė į teatrą ir mums kitu būdu padovanojo.
– Apie kokį savaitgalį svajojate?
– Pabūti prie jūros – žiemą ten ypač smagu.
