Eidama į susitikimą su A.Sorokinu jau iš tolo pamačiau, kaip Vingio parko prieigose jis fotografuojasi su bėgiku Egidijumi Adomkaičiu ir jo treneriu Jonu Žakaičiu. Vėliau Aleksandrą užkalbino ultramaratonininkas Aidas Ardzijauskas, persimetė keliais žodžiais su parke treniruotę pradedančiu ėjiku olimpiečiu Mariumi Žiūku.
„Anksčiau buvau labai uždaras. Sportas mane išlaisvino. Anksčiau net nebuvo kalbos, kad pasakočiau apie save. Bet ir dabar būtų lengviau nubėgti 50 kilometrų“, – paklausus, ar jam patinka dėmesys, šyptelėjo A.Sorokinas.
Visi klausia, kaip jis jaučiasi, vis dar sveikina su neseniai įveiktu iššūkiu. Bėgimo bendruomenėje A.Sorokinas dabar dėmesio centre. Man jis – tikras bėgimo dievas. Netelpa galvoje, kaip žmogus parą gali bėgti panašiu tempu (angl. „pace“) – vieną kilometrą įveikti vidutiniškai per 4 minutes ir 39 sekundes.
Neseniai Lietuvos ilgų nuotolių bėgikas A.Sorokinas Lenkijos 24 valandų bėgimo čempionate pasiekė naują planetos rekordą, kuris nuo 1997 metų priklausė graikui Yianniui Kourosui. A.Sorokinas Lenkijoje jo rezultatą pagerino likus dar 33 minutėms, o per parą įveikė 309,399 kilometro.
Prieš tai šių metų balandžio mėnesį Didžiojoje Britanijoje jis pasiekė 100 mylių (160,934 kilometro) ir 12 valandų bėgimo rekordus.
Tada 100 mylių atstumą Lietuvos sportininkas įveikė per 11 valandų 14 minučių ir 56 sekundes.
Tą dieną pajutęs, kad dar turi jėgų, jis nesustojo ir bėgo toliau, kol pasiekė 12 valandų rekordą, nubėgęs per tą laiką 105,825 mylios (170,309 kilometro).
Vasaros viduryje A.Sorokinas dar sugebėjo pagerinti ir 50 kilometrų bėgimo Lietuvos rekordą.
Dabar bėgikas ilsisi nuo bėgimo. Tačiau ne nuo sporto – jis vaikšto į sporto salę, važinėja dviračiu.
A.Sorokinas jau buvo pamiršęs, kaip atrodo jo kasdienybė be bėgimo. Sezonas buvo įtemptas, bet, regis, atsipirko.
– Kaip atrodė jūsų kasdienybė, kai ruošėtės varžyboms?
– Atsikeli, išgeri kavos, eini į pirmą treniruotę. Jeigu tai piko savaitė ar pasiruošimas startui, tada pavalgai, pamiegi ir vėl eini treniruotis – į štanginę arba daryti specialių pratimų.
Vėl pavalgai ir pamiegi, nes laukia ir trečia treniruotė. Žiūrėk, jau ir vakaras atėjo. Kai norisi pailsėti, mane geriausiai atpalaiduoja kompiuteriniai žaidimai. Kita diena – tokia pat.
Man patinka toks režimas, sportininko gyvenimas. Kol kas neatsibodo, nežinau, kaip bus toliau.
– Po varžybų dienotvarkė pasikeičia? Turbūt atsiranda daugiau laiko šeimai?
– Ji pasikeičia tik tuo, kad treniruočių nebelieka. Bet tada nežinau, ką veikti. Taip, galėčiau pagaliau skirti daugiau laiko žmonai, tačiau ji dabar pyksta, kad daugiau laiko esu įlindęs į telefoną, negu bendrauju su ja. Anksčiau po varžybų dar pakeliaudavome, bet dėl pandemijos dabar to nedarome. Esame automobiliu važiavę per Europą.
– Ar žmona jus lydi į varžybas?
– Žmona labai mane palaiko – ir tuomet, kai treniruojuosi, ruošiuosi varžyboms, ir jų metu. Tiesa, tai daro per nuotolį. Nes ji bijo, sako: „Aš labai išgyvensiu dėl tavęs.“ Tad kai vyksta varžybos, ji stebi rezultatus arba tiesiogines transliacijas.
– Jau penkerius metus esate vedę. Kokia jūsų meilės istorija?
– Mes susipažinome darbe – pakviečiau ją į filmą, ėmėme bendrauti ir taip įsisukome.
Užtat piršlybų istorija jau įdomesnė. Vyko komercinės 24 valandų bėgimo varžybos Graikijoje, prizas buvo palyginti nedidelės vertės.
Apskritai nemanykite, kad iš ultrabėgimų galima ką nors uždirbti. Tąkart už geriausią pasiektą rezultatą toje trasoje buvo galima laimėti 500 eurų. Kiek pamenu, iki tol rekordas buvo 252 kilometrai per parą.
Sugalvojau sau dar papildomos motyvacijos – jeigu jį pagerinsiu, pasipiršiu. Taip ir buvo. Varžybos su visomis pasekmėmis. Tais metais mes ir susituokėme.
– Ar dėl bėgimo su žmona ginčijatės? Pavyzdžiui, ar jus bara, jei gaunate traumą?
– Dėl to tai ne, bet artėjant kokiam nors startui ji ima nuolat klausinėti, ar esu pasiruošęs varžyboms. O aš apskritai nemėgstu prieš varžybas apie jas kalbėti, nes darausi labai nervingas.
Ji vėl: tu tik nepyk – ar esi pasiruošęs varžyboms?
– Panašu, kad pastarosioms varžyboms tikrai buvote pasiruošęs.
– Nuo 2019 metų aš dirbu su puikiu treneriu Sebastianu Bialobrzeskiu iš Lenkijos. Jis treniruoja mane nemokamai. Netgi kai dabar Lenkijoje laimėjau pagrindinį prizą – 7000 zlotų (per 1500 eurų) ir paprašiau jo banko sąskaitos numerio, kad pervesčiau dalį pinigų, jis atšovė: nereikia, aš ne dėl to su tavimi dirbu.
Man padėjo ir pandemija. Kadangi kazino, kur dirbu, buvo uždaryti, turėjau laisvo laiko ir galėjau visą jį skirti tik bėgimui.
Ir tai davė rezultatą, nes dirbau kaip tikras profesionalas.
– O kiek šiame sporte lemia genetika ir charakterio savybės?
– Nesu atlikęs jokių tyrimų. Įdėto darbo dalis ir genetika galbūt irgi kažkiek turi įtakos.
Man patinka toks ilgas nuobodus darbas. Kai esi pats su savimi, vyksta savotiška meditacija.
Rezultatai kiekvienais metais vis augo – šiemet, kai pavasarį Didžiojoje Britanijoje pasiekiau 12 valandų bėgimo pasaulio rekordą, pajutau, kad kūnas jau pasiruošęs šturmuoti ir 24 valandų rekordus.
– Kaip jus pakeičia kiekviena pasiekta pergalė?
– Galbūt pasakysiu banaliai, bet tai tiesa – visos pergalės motyvuoja. Viskas prasidėjo 2018 metais, kai laimėjau Europos 24 valandų bėgimo čempionatą. Tai man buvo milžiniškas spyris, nes iki tol buvo varžybų, kurioms tarsi ir buvau pasiruošęs, bet pasiekti rezultato nepavykdavo.
Vienu metu 2017-aisiais mane apėmė tokia krizė, kad net norėjau viską mesti ir išvykti dirbti į užsienį. Jau buvau pasirašęs darbo sutartį.
Tačiau beveik prieš pusmetį buvau užsiregistravęs į ultramaratono varžybas Graikijoje – garsųjį „Spartatloną“, kuris tarp ultrabėgimų pasaulyje laikomas elitiniu.
Pagalvojau: dar sudalyvausiu ir tada baigsiu. Tačiau viskas pasikeitė, nes aš laimėjau!
Grįžus į Lietuvą grįžo ir motyvacija. Žinoma, vėliau pandemija atnešė ir netikrumo, nes nebuvo aišku, kada vėl prasidės varžybos.
– Bet tai jums nesutrukdė šių metų balandį Didžiojoje Britanijoje pagerinti 100 mylių pasaulio rekordo varžybose „Centurion Track 100“.
– Taip, buvo praėję beveik metai po realių varžybų. Bet ne tai buvo didžiausias iššūkis. Atvykęs į Didžiąją Britaniją turėjau laikytis 10 dienų saviizoliacijos – tai reiškia būti vienoje erdvėje ir nebėgioti.
Parašiau pažįstamam britui nieko per daug nesitikėdamas, o jis man saviizoliacijai pasiūlė savo namą, nupirko bėgimo takelį, ant kurio galėjau toliau ruoštis varžyboms, visą savaitę mane maitino. Esu jam labai dėkingas, nes be jo nebūtų tokio rezultato.
Tądien labai gerai jaučiausi ir kai jau įveikiau daugiau nei 170 kilometrų, pagalvojau, kad ir tada jau būčiau galėjęs bėgti 24 valandas.
Vis dėlto Lenkijoje buvo puiki trasa, geros oro sąlygos, atvyko mano treneris, kuris labai padėjo, mano tėtis, kiti lietuviai – visos palankios aplinkybės sukrito į vieną vietą.
– Ar į sportą vaikystėje pastūmėjo tėtis – buvęs irkluotojas, Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo olimpinės rinktinės treneris Sergejus Sorokinas?
– Už tai, kad sportuoju, esu dėkingas savo tėčiui. Jis nuo vaikystės mane kišo į visas sporto šakas – plaukimą, lengvąją atletiką, galų gale pasiūlė, net ne pasiūlė, o už mane nusprendė, kad užsiimčiau jo sporto šaka – baidarių irklavimu. Jis tapo mano treneriu.
Irklavau beveik 10 metų. Rezultatai buvo neblogi, netgi dalyvavau pasaulio jaunių čempionate, bet nebuvau genijus. Galiausiai 2005 metais gavau peties traumą ir nusprendžiau mesti sportą.
Pradėjau dirbti. Buvo jau atsibodęs sportininko gyvenimas, norėjau atsigriebti – prasidėjo alkoholis, tabakas, vakarėliai. Ir vieną dieną atsipeikėjęs pamačiau, kad sveriu beveik 100 kilogramų. Buvo 2012–2013 metai. Pagalvojau, kad reikia kažką keisti, nes negalėjau į save žiūrėti, tad nusprendžiau pradėti bėgioti.
– Kaip atrodė pirmosios jūsų treniruotės? Per kiek laiko papildomi kilogramai ištirpo?
– Nepasakyčiau, kad buvo labai sunku. Lėtu tempu galėjau prabėgti ir penkis kilometrus, ir dešimt. Galbūt dėl to, kad raumenys turi atmintį, man reikėjo mažiau laiko.
Vis dėlto bėgimas man greitai atsibodo. Man trūko tikslo, iššūkio. Ėmiau bijoti, kad galiu greitai grįžti į senas vėžes. Ir netikėtai, man rodos, Vingio parke radau ant žemės skrajutę su kvietimu dalyvauti 100 kilometrų bėgime. Pagalvojau, kad tai ir bus mano tikslas.
Ėmiau ruoštis, ieškoti informacijos internete apie ultrabėgimą. Atėjo ta diena – įveikiau 100 kilometrų.
Po varžybų sunkiai galėjau vaikščioti, bet puikiai pamenu tą palaimą, kuri užliejo pasiekus tikslą.
Tą akimirką supratau, kad įsimylėjau ultrabėgimą. Po truputį ėmiau pažinti bėgikų bendruomenę, kelti sau vis aukštesnius tikslus. 2016 metais įveikiau pirmą 24 valandų bėgimą ir iškart pavyko pagerinti Lietuvos rekordą. Tada supratau, kad tai – mano aistra. Kokią ribą aš galiu pasiekti?
– Ar laikotės specialios mitybos?
– Jei artėjant varžyboms matau, kad sveriu daugiau, nei norėčiau, atsisakau saldumynų, mažiau vartoju paprastų angliavandenių. Bėda ta, kad labai mėgstu pavalgyti. Visą laiką man reikia save pristabdyti.
Aš, kaip bėgikas, gal kiek per daug sveriu. Kita vertus, ultrabėgikui tai netrukdo – greičiai mažesni, mažiau deguonies reikia, o mano raumenų masė padeda palaikyti tempą bėgant visą parą.
Specialisto patarimais nesinaudoju, pats galiu apskaičiuoti, kiek kalorijų suvartoju, kiek jų yra porcijoje.
Mėgstu visus saldumynus, cepelinus, picas, sušius.
– Jūs ar žmona dažniau sukinėjasi virtuvėje?
– Perpus. Kai žmona dirba, aš pats sau gaminu maistą. Kai jau susiimu, pasiruošiu ryžių, makaronų, daržovių, vartoju baltymų. Tiesa, jokių specialių produktų ar papildų nevartoju. Esu įsitikinęs, kad viską galima gauti iš natūralaus maisto, turiu galvoje, kad reikia valgyti mėsą, žuvį ar varškę, o ne gerti baltyminius kokteilius.
Vienintelis dalykas, kurį papildomai geriu, – vitaminų kompleksas. Kiti stebisi, kodėl aš sąnarių nestiprinu, kolageno nevartoju.
Bet jei nieko neskauda, gerai jautiesi, nemanau, kad reikia.
– Vis dar dirbate toje pačioje darbovietėje? O gal jau pradėjote iš bėgimo užsidirbti?
– Taip, jau penkiolika metų esu krupjė. Bet po karantino dar negrįžau į darbą, nes mano planuose – bėgimas.
Todėl šiuo metu ieškau rimtų rėmėjų, kurie man padėtų dar kelerius metus pabėgioti. Noriu pasiekti savo geriausią formą.
Kiek žinau, valstybė už pasaulio rekordą nieko neskirs. Esu dėkingas Lengvosios atletikos federacijai, kuri skiria kažkiek pinigų, tačiau vien iš jų pragyventi neįmanoma.
Taip pat esu dėkingas savo draugams, kurie davė man pinigų ir galėjau gyventi šį sezoną.
Tačiau dabar esu kryžkelėje ir nežinau, kaip bus toliau, ar man reikės grįžti į darbą, ar ne.
– Turbūt sulaukiate pasiūlymų treniruoti kitus?
– Daugiausia dabar kreipiasi bėgikai iš užsienio, iš tokių įdomių valstybių – Indijos, Brazilijos. Žinoma, ateityje neatmetu trenerio darbo, tačiau kol kas noriu dėmesį skirti sau, parodyti, ką galiu daugiausia.
– Ko gero, dabar norėtumėte įveikti dviejų parų bėgimą?
– Kol kas matau, kur galima patobulėti bėgant 24 valandas. O bėgti 48 valandas dar nesu subrendęs.
– Šiemet jau esate nubėgęs apie 6 tūkstančius kilometrų. Ko gyvenime esate atsisakęs dėl bėgimo?
– Alkoholio ir tabako – to ir siekiau. Tačiau šiaip nėra kokių nors dalykų, kuriuos norėčiau daryti, bet dėl bėgimo nedarau.
Visi dalykai mano gyvenime dėliojami aplink bėgimą. Jeigu dėl ko nors reikėtų atsisakyti bėgimo, to nedaryčiau.
– Ar norėtumėte savo atžaloms perteikti sporto dvasią, kaip jums perteikė tėtis?
– Mes su žmona Jelena nusprendėme, kad vaikų tikriausiai neturėsime. Mano žmona turi sūnų iš pirmos santuokos, jis jau suaugęs ir sukūręs šeimą. Tad aš esu netiesioginis senelis.
Galbūt jaunystėje ir norėjau turėti vaikų, bet tas laikas praėjo. O kalbant apie sportą, juk galėčiau treniruoti ir kitų vaikus.
Dažnai būna ir taip, kad treneris nori savo atžalą matyti toje pačioje sporto šakoje, jį įstumia ten ir prasideda konfliktai šeimoje, vaiko blaškymasis.
Ir aš paauglystėje ožiavausi, kartais visai nenorėjau sportuoti, bet dabar esu be galo dėkingas tėčiui, kad man parinko tokį kelią, kuriame radau savąjį.
– Kaip reaguojate, kai aplinkiniai įspėja, kad tiek bėgiodamas sąnarius sugadinsite?
– Turiu puikų pavyzdį. 2014 metais pirmą kartą bėgau 24 valandų varžybose ir susipažinau su bėgike Larisa. Jos pravardė „160“, nes per parą ji vidutiniškai nubėgdavo 160 kilometrų būdama 65-erių. Ir ką jūs manote?
Šiemet ją sutikau Lenkijoje, jai dabar 72-eji ir ji dalyvavo 48 valandų bėgime. Dėl sąnarių nesiskundė.
– Po kelių savaičių jums 40 metų. Kaip paminėsite šią amžiaus ribą?
– Simboliškai. Rusiškai „sorok“ reiškia keturiasdešimt, o tai yra mano pavardės šaknis. Tai – dar vienas šio jubiliejaus simbolis.
