Daiva augo ir mokyklą 1987 m. baigė Panevėžyje. Mokėsi puikiai ir galėjo stoti, kur tik panorės. Aplinkiniai manė, kad ji rinksis mediciną, kurią jau studijavo jos vyresni brolis ir sesė. „Na, bet kaip sakoma, kai šeimoje būna 3 vaikai – du būna protingi, o trečias – menininkas“, – nusijuokė Daiva.
Ji nusprendė stoti į aktorystę, nes nuolat lankėsi Juozo Miltinio dramos teatre. Kad pažiūrėtų spektaklius, rūbinėje kabindavo lankytojų paltus (dabar tai vadinama savanoryste) ir teatras ją labai žavėjo – jo dėka ji nuolat jausdavosi pakylėta.
Daiva įstojo į aktorystę, nors konkursas buvo milžiniškas – į vieną vietą pretendavo net 136 merginos. Pakliuvo į režisierės Dalios Tamulevičiūtės, iki tol jau išleidusios garsųjį aktorių dešimtuką, kursą. Nors studijos buvo alinančios, jas sėkmingai baigė, įsidarbino. O po kelių metų netikėtai ėmėsi dar ir psichologijos studijų.
– Kodėl taip nusprendėte? Galbūt tikėjotės, kad psichologijos studijos padės išspręsti kažkokias savo problemas ar padės rasti atsakymus į ramybės neduodančius klausimus? – pirmiausia paklausiau D.Rudokaitės.
– Manau, aš visuomet jaučiau, jog noriu dalintis – dalintis savo žiniomis, patirtimi, jausmais su kitais. Taip pat norėjau spręsti savo problemas ir tą sėkmingai padariau.
Po studijų nutekėjau į Kauną, atsirado vyras, vaikelis. Dirbau Kauno dramos teatre, vaidmenų gaudavau (mano amžiaus aktorių tada jame nebuvo daug), bet pradėjau jausti, kad darbas man didelio pasitenkinimo nesuteikia, kažko lyg trūksta. O kai darbas nedžiugina, reikia daug pastangų, kad jį padarytum, tad vis jausdavausi pavargusi. Ir dar santykiai su vyru pradėjo braškėti...
Mėgdavau skaityti populiariosios psichologijos straipsnius, žiūrėti psichologinius filmus. Ten rasdavau sau atsakymus, na, daugybė žmonių mėgsta tokius dalykus, bet aš ryžausi lįsti giliau ir 2002 m. įstojau studijuoti į VDU psichologijos, o vėliau baigiau ir sveikatos psichologijos magistrą LSMU.
Tada dar sekė podiplominės studijos Europos psichodramos asociacijoje (Pafe, Berlynas), kurias baigusi tapau psichodramos psichoterapeute, vėliau įgyjau psichodramos mokytojo bei supervizoriaus kvalifikaciją. Mokiausi iki pat 2018 m., kai galiausiai pasakiau sau, kad jau tikrai gana, tikrai turiu kuo pasidalinti su klientais.
Beje, šioje srityje yra kur gilintis, dėl to mes su kolegomis kartais pykstame ant tų savamokslių, kurie perskaito kelias knygas ir jau imasi mokyti kitus.
– Ir ką jūs veikiate, tapusi diplomuota psichoterapeute?
– Užsiimu privačia praktika, konsultuoju suaugusius žmones individualiai, vedu terapines grupes, taip pat vedu mokymus įmonėms ir organizacijoms apie mikroklimato gerinimą, konfliktų sprendimą ir pan. Esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė (dėstau dramaterapijos magistro programoje), taip pat „MEDo“ linijos savanorė – tai emocinės pagalbos linija, skirta medikams, slaugytojams, vaistininkams bei jų artimiesiems.
Taip pat esu Lietuvos psichodramos draugijos garbės narė ir buvusi ilgametė šios draugijos prezidentė, o šį savaitgalį dalyvavau Europos psichodramos asociacijos, kurios narė taip pat esu, generalinėje asamblėjoje ir konferencijoje, kur kartu su kolege buvome pakviestos tapti šios asociacijos mokymo komiteto narėmis.
Visgi mano stiprioji vieta ir mėgstamiausia veikla yra psichodramos terapinių grupių vedimas. Labai džiaugiuosi neseniai įsiliejusi į jauną ir veržlų kolegių psichologių kolektyvą „Anima psichologija“ – šiame centre ne tik konsultuoju individualiai, bet kartu ir organizuojame psichodramos grupę. Jau spalio 11 d. Kaune startuoja nauja terapinė (daugiau informacijos rasite čia). Užsiėmimai turėtų vykti gyvai – gyvo bendravimo psichodramos grupėje esu labai išsiilgusi.
– Kokių problemų kamuojamiems žmonėms jūsų grupiniai užsiėmimai skirti?
– Grupė nėra skirta tikslinei auditorijai, tad į ją gali ateiti žmonės su įvairiais tikslais: nuo gilesnio savęs pažinimo, noro keistis, kūrybiškumo ir spontaniškumo atskleidimo iki noro padėti sau tvarkytis su nerimu, stresu, panikos atakomis, esantiesiems krizinėse situacijose, patyrusiems perdegimą ar siekiantiems gerinti tarpasmeninius santykius – tokių žmonių, kaip mes su kolegomis pastebėjome, per pandemiją labai padaugėjo.
Neramu dėl to, kad šiuo metu pas psichologą galima pakliūti tik po 2-3 mėn., o juk pagalbos žmonėms reikia tada, kai norisi kaukti iš nevilties.
Psichodramos esmė ta, kad problemas ne iškalbi sėdėdamas ant fotelio, o jas išveiki, išvaidini. „Jūs leidote žmogui tik kalbėti, o aš leisiu jam veikti,“ – pasakė pasichodramos atradėjas Jacobas L.Moreno psichoanalitikui Zigmundui Froidui.
Konkretaus žmogaus problemą grupėje perkeliame į sceną, ir jis, kitų grupės narių padedamas, ją vėl atgamina ir išgyvena iš naujo. Arba šią situaciją vaidmenų gali perteikti kiti, o problemą turintis žmogus stebės veiksmą iš šono. Ir tai tikrai duoda rimtų įžvalgų, gerų rezultatų. Pavyzdžiui, moteris, iš šalies pamačiusi, kaip atrodo jos barniai su vyru, pripažino, kad pati elgiasi netinkamai.
Grupės metu žmonės net gali „pabendrauti“ su savo mirusiais tėvais ar kitais artimaisiais ir išsakyti tai, ko nespėjo ar nedrįso jiems pasakyti gyvenime – tai gali būti labai jautru, bet tikrai veiksminga.
Kai kurie žmonės sako, kad į tokią grupę jokiu būdu neis, nes nesugeba vaidinti, bijo auditorijos. Tačiau ypatingų gebėjimų turėti čia nereikia. Ne kartą buvo taip, kad žmogus, kuris pirmo užsiėmimo metu sėdėjo užsisklendęs ir niekur dalyvauti nenorėjo, per penktą užsiėmimą „išlaisvėjo“ ir tapo aktyviu, nepabūgo susitikti su savuoju Aš.
Mūsų metodas labai spontaniškas ir kūrybiškas. Tiesa, būna ir taip, kad iš naujo išgyventa seniai slėgusi problema žmogų labai sujaudina arba sukelia euforiją. Dėl to yra griežtai rekomenduojama 48 valandas po užsiėmimo nieko savo gyvenime nekeisti – reikia leisti emocijoms nurimti, mintims susigulėti.
– Visgi psichologai už žmones jų problemų neišsprendžia. Ar jums kartais nebūna skaudu, kad kliento situacija labai sudėtinga, jis labai prislėgtas ar pan., o jūs realiai nieko jo gyvenime pakeisti negalite?
– Žinoma, psichologas ar psichoterapeutas nėra vienas pats atsakingas už klientą – jie yra lygiaverčiai partneriai. Jei koks žmogus ateis į kabinetą ir sėdėdamas lauks, kol psichoterapeutas išspręs jo problemas, to tikrai nenutiks.
Klientui reikia pirmiausiai turėti motyvaciją kažką keisti ir pačiam su savimi dirbti, o darbo gali būti nemažai – jeigu, pavyzdžiui, žmogus 30 metų buvo linkęs į toksinius santykius, per 2 užsiėmimus jam nepavyks iš esmės pasikeisti. Jei matome, kad kliento problemos labai rimtos, nukreipiame jį pas psichiatrą, kuris galbūt skirs medikamentinį gydymą, bei rekomenduojame sugrįžti, kai emocijos prislops.
– Ar dabar jaučiatės labiau aktore, ar psichologe? Ir ar kartais nebūna sudėtinga derinti dvi tokias gana skirtingas profesijas?
– Šios dvi mano veiklos tarpusavyje susidraugavo ir rado sąsajų. Būna ir taip, kad jos tarpusavyje apsipyksta, ir tada imuosi tos, kuri pasijuto nuskriausta. Tiesa, teatre turiu etatą, tad psichologinių konsultacijų laikus derinu prie repeticijų ir spektaklių laiko.
Psichologinės žinios tikrai būtų naudingos kiekvienam aktoriui bei režisieriui. Sakyčiau, mano požiūris į vaidmens kūrimą pasikeitė – kur kas paprasčiau, bet tikrai neprasčiau, galiu kurti vaidmenis, pernelyg neištaškydama savęs. Karjeros pradžioje po sunkesnio vaidmens būdavo sunku iš jo išeiti, grįžusi namo jausdavausi kaip nesava, net kalbėtis su vyru nepajėgdavau, o dabar, kol persirengiu po spektaklio ir grįžtu namo, jau virstu savimi.
Kai būnu su klientu – esu tik psichologė, sutelkusi visą dėmesį klientui ar grupei, o ne aktorė ar TV serialuose šmėžuojantis veidas, kai dirbu teatre – esu tik aktorė ir niekam psichologinių patarimų nedalinu, kai esu namie – būnu tik žmona ar tiesiog moteris, skirianti laiko sau.
