Iš Panevėžio kilusiai V.Iljinaitei net ir prabėgus beveik dešimt metų, kai ji varžėsi projekte „Lietuvos balsas“ ir dėl noro atrodyti patraukliai scenoje labai sulyso, apie karjeros pradžią sunku kalbėti. Juk ši patirtis ją, tuomet dar paauglę, sužalojo. Po dvasinių sukrėtimų praėjus nemažai laiko Valerija jaučiasi atsitiesusi ir, svarbiausia, su dar didesne jėga grįžusi į muzikinį gyvenimą.
– Kada ir kodėl išvykote į Angliją? – paklausiau V.Iljinaitės.
– Labai sunkus klausimas, nes ne visada pati galiu tiksliai papasakoti, o istorija tokia: kad ir kuriuo kampu nuspręstum žiūrėti – taip ir matytum.
Pirmiausia tie metai prieš išvažiuojant į Angliją man buvo beprotiški – Vienas po kito tarptautiniai konkursai ir atstovavimas Lietuvai juose Italijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje.
Po mūsų interviu „Lietuvos rytui“ prieš ketverius metus užsisuko karuselė – tapau tarsi pirmąja pramogų pasaulio atstove, išdrįsusia kalbėti apie kūno suvokimą ir problemas bei valgymo sutrikimus.
Po to sulaukiau daug kvietimų į pokalbių laidas, kuriose būdavo kalbama apie gyvenimo būdą ir moters kūno suvokimą. Televizijos laidos, konkursai, koncertai – tokiu intensyviu ritmu sukausi visą tą laiką. Buvau labai pervargusi.
Gyvenau svajodama, bet fizinis kūnas buvo stipriai pervargęs. Tokia nesustojanti karuselė sukosi apie pusantrų metų. Esu dėkinga visiems, kurie mane globojo kaip artistę ir padėjo eiti savo keliu.
Kodėl vis miniu pervargimą? Kūnas neatlaikė, ir iš savo gydytojos, kuri rūpinosi mano balso stygomis, išgirdau labai griežtus žodžius: privalau nedainuoti visą vasarą, mažiausiai tris mėnesius, nes nuo krūvio pertempiau balsą ir jis turi pailsėti.
Pamenu, 2017 metų vasarą atsikėliau kitą dieną po laidos „Mes vieno kraujo“ finalo, nuvykau į studiją. Pabandėme įrašyti dainą, o balso nebuvo. Supratau, kad privalau klausyti gydytojos.
Tądien susiradau, kur gyvensiu Londone, nusipirkau bilietą ir po dviejų savaičių ar net mažiau susikrovusi lagaminą išskridau. Tokia esu – sugalvoju ir darau.
O vėliau buvo patvirtinta mano „Erasmus“ mainų programa Londono muzikos koledže, tad likau dar pusmečiui, tada prasitęsiau dar pusmečiui. Tiesą sakant, maždaug nuo dvylikos metų norėjau gyventi Londone, nuolat visiems tai kartojau. Baigusi mokyklą taip ir planavau, buvau įstojusi, kur norėjau, bet tąkart nuo išvykimo sulaikė meilė. Dabar niekas manęs niekur nebesulaiko, ypač meilė.
– Jūs nebuvote tipiška emigrantė, nevykote užsidirbti duonos ir dirbti fabrike?
– Iš pradžių išvykau manydama, kad jei negalėsiu dainuoti visą vasarą, turiu veikti ką nors kita. Tuo metu buvo sunku įsivaizduoti, ką galėčiau daryti Lietuvoje tris mėnesius. Negalėjau netgi pedagogine veikla užsiimti, nes gydytoja uždraudė rodyti mokiniams pratimus, o jei jau dirbti kitokį darbą, tuomet geriau užsienyje. Tad nusprendžiau, kad būsiu kitur, kol atsigausiu.
O kur kitur, jei ne vienoje pasaulio kultūros sostinių Londone?
Lietuvoje vasarą muzikinis gyvenimas šiek tiek sustingęs, o Londone gyvenimas verda būtent vasarą – visi teatrai, koncertai, muzikos festivaliai, parodos rengiamos tuomet, o jų tiek daug, kad sunku ir suspėti.
Todėl dirbau bare ir mėgavausi kultūra, lankiau privačias dainavimo pamokas. Buvo nuostabi vasara.
– Peržiūrėjusi jūsų instagramo įrašus įsitikinau, kiek daug per pastaruosius kelerius metus nuveikėte, – dalyvavote popmuzikos festivaliuose užsienyje, prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos koncerte Vilniuje, surengėte pasirodymus su scenos kolegomis Ruslanu Kirilkinu, Aiste Pilvelyte, Jeronimu Miliumi. Nors gyvenate Anglijoje, nenutraukėte ryšių ir su Lietuva.
– Daug žmonių man sako, jog nuveikiau daug, bet man niekada neatrodys, kad pakankamai. Esu menininkė, todėl man nuolat reikia naujų įspūdžių, iššūkių, ko nors, kas skatintų vaizduotę, todėl nieko nebijau.
Jeigu man pasiūloma kas nors, kas susiję su muzika ir scena, dažniausiai sutinku, nes tai yra mano esybė.
Kaip mėgstamas poetas Vytautas Mačernis kadaise sakė: „Mano gyvenimas – degantis gyvenimas, kol degu – tol gyvenu.“
Aišku, dėl to labiausiai kenčia artimieji, nes jiems tenka atlaikyti visus nuotaikų svyravimus, sėkmes ir nesėkmes.
Kalbant apie bendradarbiavimą su kolegomis, ryšys scenoje, jeigu jis atsiranda, yra labai stiprus. Tai daugiau nei šiaip bičiulystė. Mes, meno žmonės, esame labai jautrūs ir jei jau pajaučiame vieni kitus, laikomės.
Labai sunku rasti stiprių ir ne tik scenines galimybes, bet ir energetiką atitinkančių partnerių.
Su scenos partneriais galėčiau naktį pakelta iš miego sudainuoti be problemų, o gal net eiti į karą.
Paskutinis projektas prieš pandemiją buvo mūsų su A.Pilvelyte kalėdinis koncertų turas.
Paskutinis koncertas vyko Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje su grupe. Buvome apsuptos pačių brangiausių klausytojų, energija buvo nepakartojama.
Dažniausiai pasiūlymus gaunu aš ir visada jų laukiu. Neįsivaizduojate, kaip gera jaustis reikalingam būnant už tūkstančių kilometrų.
Aš juk užaugau Lietuvos popscenoje nuo keturiolikos metų.
Didžioji dalis mano kolegų, kai susipažinome, buvo man kaip dėdės ir tetos, aš į juos kreipdavausi „jūs“.
– Ar koncertuojate Anglijoje?
– Koncertuoju, bet dainuoju visai kito žanro kūrinius nei Lietuvoje. Šiuo metu mano gyvenimą yra užvaldžiusi išsvajotoji klasikinė muzika, tad ją ir atlieku. Populiariąją muziką atlieku nebent tada, kai yra koks nors užsakymas, nes šių stilių absoliučiai skirtinga technika ir atlikimas.
– Kas paskatino nerti į sudėtingą operos pasaulį?
– Kadangi muzika ir menas mano šeimoje visada buvo viena didžiausių vertybių, užaugau apsupta malonumo pažinti skirtingus meno žanrus, todėl sunku išskirti vieną konkretų, kurį mėgstu. Renkuosi tai, kas atitinka nuotaiką.
Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas yra rašęs: „Visur mes ieškome savęs. Mums patinka tik tos knygos, kuriose randame užfiksuotą savo pačių pasaulio viziją arba išgyvenimą, pasaulį, kurį mes patys būtumėm norėję sukurti ir jame gyventi, tai, ką mes būtumėm norėję pasakyti, dalintis su kitais.“ Mano požiūris būtent toks.
Aišku, atliekant klasikinę muziką tenka būti šiek tiek lankstesnei, nes toli gražu ne viską mėgstu. Lavinu lyrinio soprano galimybes, manau, dar kelerių metų galbūt prireiks iki debiuto operos scenos vaidmenyse.
Tačiau jaučiuosi savo vietoje – mokantis operos vaidmenis kartais atrodo, kad tai jau esu dariusi, mačiusi ir girdėjusi. Vertinkite, kaip norite, tačiau jaučiuosi, kad šioje kelionėje yra kažkas magiško.
Kadangi daugelis operos solistų yra lankstūs, dažnai šmėžuoja ir populiariosios muzikos scenoje, pažįstu labai daug operos solistų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Beje, vieni iš kolegų, labiausiai skatinusių eiti operos keliu, buvo solistė Nomeda Kazlaus ir dirigentas Gintaras Rinkevičius.
– Kiek planuojate gyventi Londone?
– Kol kas tęsiu antrąsias bakalauro – operinio dainavimo – studijas „Trinity Laban“ muzikos ir šokio konservatorijoje. Pirmąsias – muzikinio teatro ir teatro – bakalauro studijas baigiau Vilniaus kolegijoje ir Londono muzikos koledže.
Liko dar dveji mokslo metai, kurie, manau, prabėgs taip greitai, kad nespėsiu pajusti. Todėl noriu sugerti visas įmanomas žinias ir patirtį. Kasdien keliauju į tuos rūmus, esu apsupta pasaulinių operos žvaigždžių.
Einu tuo keliu iš stoties į mokyklą, grožiuosi, geriu kavą ir kasdien dėkoju Dievui, jog taip susidėliojo kortos, kad galiu čia būti. Esu palaiminta ir apdovanota.
Juk viskas galėjo susiklostyti kitaip, ypač po televizijos projekto „Lietuvos balsas“, kai sirgau depresija ir anoreksija. Žemai lenkiuosi visiems žmonėms, kurie manimi tikėjo, tiki, palaikė ir palaiko.
Išmokau dėkoti ir vertinti kiekvieną gerą darbą, kiekvieną gerą žodį.
– Kam lieka laiko nuo dainavimo?
– Nelieka niekam. Per karantiną įsigijau šuniuką Jupiterį, tad laisvas laikas skirtas šiam mažyliui, kaip juokais jį vadinu, mano sūnui.
Operos studijos labai intensyvios – kartais pažįstami klausia, ko gi jūs ten mokotės? Vien italų, vokiečių, prancūzų kalbų studijos užima labai daug laiko. Taip pat dirbu muzikos mokytoja, tad vos baigiasi paskaitos, lekiu pas mokinius dėstyti vokalo, muzikinio teatro pagrindų, aktorinio meistriškumo ir muzikos teorijos.
Neturiu nė vienos laisvos dienos ar savaitgalių, savo dienotvarkę planuoju labai anksti ir į priekį. Žinoma, negaliu apsieiti be koncertų, teatrų, parodų lankymo.
– Kaip dažnai parvykstate į Lietuvą ir kokiomis progomis?
– Dažniausiai grįžtu į kokią nors artimųjų šventę, aplankyti šeimos arba koncertuoti, filmuotis. Tiesa, per pandemiją visa tai padaryti buvo daug sudėtingiau, bet šią vasarą pavyko atvykti namo net trims savaitėms.
Buvau vienos artimiausių draugių vestuvėse, aplankiau tėvus, gimines, mylimus draugus. Tai tokia pilnatvė. Labai sunku pabuvus vėl išskristi. Šįkart buvo ypač sunku, negalėjau nustoti verkti – juk tokia nežinia mus supa.
Kiekvieną kartą prieš išskrisdama būtinai visiems pasakau, kaip juos myliu, kokia esu dėkinga, kad jie yra mano gyvenime. Taip nuoširdžiai padėkoju lyg paskutinį kartą. Tokia jau esu.
– Jūsų karjeros pradžia buvo paženklinta didžiulio dvasinio sukrėtimo, kai 2012 metais dalyvaudama „Lietuvos balse“ bandėte sulieknėti ir susirgote anoreksija. Išgijusi pasidarėte tai simbolizuojančią tatuiruotę kaip priminimą, kad daugiau niekada negrįšite į Valgymo sutrikimų centrą. Šios negandos jau praeityje. Bet ar nepaliko tai kokių nors randų jūsų gyvenime?
– Labai norėčiau pasakyti, kad tokie dalykai nepalieka įspaudų gyvenime. Jau praėjo beveik dešimt metų. Sunku, atrodo, būtų patikėti, kad tiek daug laiko prabėgo nuo tos dienos, kai žengiau į „Lietuvos balso“ sceną. Keista, nes dabar jaučiuosi tarsi kitas žmogus.
Kai kalbėdavausi su savo psichologe, ji sakydavo, jog tai toks didelis laimėjimas, kad aš išgyvenau savo paauglystę apskritai, nes nuo keturiolikos metų važinėjau linksmaisiais kalneliais su dideliais pakilimais ir kritimais.
Manau, kad net ir dabar dar negaliu įvertinti to, koks buvo mano gyvenimas, – kitoks nei kitų paauglių. Tą laikotarpį atsimenu kaip didelį šaltį ir vienatvę, nuolatinę vienatvę, didelius lūkesčius ir kažkokį nusivylimą. Buvau tik vaikas, o turėjau suaugti per vieną naktį ir žaisti suaugusiųjų gyvenimą.
Daug dalykų dar nepasakyta, galbūt kada nors jie suguls į kokį nors literatūros kūrinį, kuriuo norėsiu pasidalinti. Manau, kad visiškai suvoksiu visą tą kelionę, kai pati turėsiu vaikų. Žinau viena – kad atleidau sau ir kitiems už visas klaidas.
Dabar dirbu su tokio amžiaus vaikais, kokia tuomet buvau aš. Tada iš manęs buvo reikalaujama, kad būčiau suaugusi. Tos pasekmės, aišku, liko. Tai mane suformavo kaip asmenybę – stiprią, kovojančią už save ir aplinkinius. Viena vertus, tai buvo sunkūs išgyvenimai, kita vertus, tapau tokia stipri. Mano patirtis yra didžiulis privalumas.
– Gal Londone turite draugą?
– Mano širdį užpildo menas, mylimas šuniukas, bičiuliai, artimieji. Didžiausias pokytis galbūt yra tai, kad išmokau vertinti, ką turiu, mylėti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena galimybe.
Širdies draugo neturiu, nemėgstu skubinti įvykių, todėl leidžiu gyvenimui tekėti savo vaga. O dėl to, kas susiję su kūryba, tikiuosi, kad greitu metu pagaliau galėsiu pasidalyti savo subrandintais muzikiniais kūriniais. Pirmoji daina turėtų nuskambėti ankstyvą rudenį.
Populiarumas pastūmėjo į anoreksiją
2012-aisiais į televizijos projekto „Lietuvos balsas“ finalą patekusi V.Iljinaitė nė iš tolo nepriminė XVII amžiaus flamandų tapytojo Peterio Pauliaus Rubenso paveiksluose vaizduojamo apvalių formų moters tipažo. Valerija buvo laiba ir svėrė tik 45 kilogramus.
Šio projekto dalyvė tuo metu mokėsi vienoje Panevėžio gimnazijoje dešimtoje klasėje. Stebėdami per televiziją jos pasirodymus bendramoksliai kritikavo ją dėl išvaizdos – patarė numesti bent penkis kilogramus.
V.Iljinaitė jautriai reagavo ir į interneto skaitytojų komentarus, kuriuose ji taip pat buvo pliekiama dėl neva per didelio svorio. Replikos dėl išvaizdos užvaldė Valerijos mintis ir galiausiai visa tai baigėsi anoreksija.
Paveikta minčių apie dailią figūrą Valerija nebenorėjo į burną dėti nė kąsnio – į mokyklą išbėgdavo nepusryčiavusi, nustojo valgyti pietus, galiausiai grįžusi namo nevalgydavo ir vakarienės. Po daugiau nei mėnesį trukusio badavimo sykį Valerijai po matematikos pamokos pakilus iš suolo aptemo akyse ir ji susverdėjo – ją smunkančią sugavo klasės draugės.
Tai buvo ženklas, kad ji susirgo anoreksija – valgymo sutrikimu, pasireiškiančiu dideliu noru sulieknėti, net kai kūno svoris yra normalus. Tai gniuždė moksleivę išoriškai ir dvasiškai.
