Augustė vos prieš metus laiko baigė Jungtinėje Karalystėje prestižine kino mokykla laikomą Bornmuto menų universitetą. Visus trejus studijų metus Augustę supo, kaip ji pati pasakoja, nuostabūs, autoritetu tapę dėstytojai, ypač kūrybingi bendrakursiai bei Nidą ar Palangą primenanti Bornmuto aplinka.
Pamanytumėt, ko gi gali dar trūkti? Štai Augustė visad pasiilgdavo lietuviškos grietinės, Vilniaus troleibusų ir babos blynų, tad dabar mergina ramybę ir pilnatvę susigrąžino parvykusi į Lietuvą ir tapusi pirmų-dešimtų klasių mokytoja Žemaičių Kalvarijos gimnazijoje.
– Baigei prestižinį Bornmuto menų universitetą, kuriame studijavai kino dailę ir dokumentiką. Tačiau žinau, kad prieš tai buvai įstojusi Vakarų Londono universitete dėstomą kino gamybą. Kodėl iškeitei galimybių sostinę į mažesnį Jungtinės Karalystės miestelį?
– Baigusi gimnaziją jaučiausi visiškai sulaužyta, sugniuždyta ir labai pavargusi, tad stodama galvojau, kad man po tokių patirčių tiks bet kas – su tokiu nusiteikimu nelabai ir įsigilinau, stojau tikrai vos ne bet kur. Kai atėjo jau išsikraustymo į Londoną diena, tik važiuodama taksi į oro uostą supratau, ką darau. Lėktuve ištisas dvi su puse valandos pražliumbiau, nuvykusi irgi negalėjau nustoti verkti, o man tai yra visiškai nebūdinga.
Įsibėgėjus semestrui supratau, kad man nepatinka ir pats universitetas, kad nebegaliu jame būti – užkniso, todėl ėmiau ieškoti, kur galėčiau kitur studijuoti kiną ir atradau Bornmuto menų universitetą. Į jį stojau visiškai kitomis akimis, su tikra motyvacija ir dideliu noru. Vėl atsivėrė akys, nes ir vėl mačiau prasmę dalykuose, ne taip, kaip stodama į Londoną.
Ir galiausiai viskas atrodė tikrai neblogai, gyvenau tarsi šiltnamy – nerealus universitetas, įdomūs bendrakursiai, jaukus miestelis, tačiau visada jaučiausi taip, tarsi ko trūktų. Taip trūko, kad net niežtėjo! Ir supratau, kad tai mano šaknys – lietuvių kalba, tradicijos. Net elementarios grietinės ar babos bulvinių blynų ilgėjausi – atrodo, paprasti dalykai, bet jie įaugę manyje. Supratau, kad nors ir viskas žiauriai fainai, bet noriu namo.
– Žinai, aš kai feisbuke pamačiau tavo nuotrauką rugsėjo pirmąją su kardeliais ir prie trobos, pagalvojau, kad visiškai nenustebau! Vaikai visą laiką buvo šalia tavęs, prisimenu tas dienas, kai Augustė išeidavo į lauką ir visi kiemo vaikai žinodavo, kad dabar prasidės linksmybės. O kas tave pačią paskatino nuo kino pereiti būtent prie mokymo?
– Supratau, kad juk aš jau keturiolikos vesdavau gimtadienius vaikams, šešiolikos jau dirbau aukle, daug metų dirbau vaikų stovykloje „Lietuvos Atgaja“, ir man net giminės sakydavo, kad stoviu viename taške, žiūriu kažkur į tolį, bet atsakymas, kas yra mano pašaukimas, yra čia pat. Man tikrai labai gera dirbti su vaikais.
Po universiteto jaučiausi tokia įsikvėpusi, tokia pilna, persipildžiusi gėriu ir grožiu, tikėjimu, šviesa ir pajaučiau, kad labai noriu tuo dalintis, noriu tai duoti. Ir ėmiau svarstyti, kaip galiu tai padaryti. Taip pat trečiame kurse leidau sau pasvajoti, kad norėčiau ateity, kai man bus gal keturiasdešimt, dėstyti universitete kiną. Mane ypač tam įkvėpė vienas mano dėstytojas, prieš kurį iki gyvenimo galo lankstysiuos. Tad ėmiau svarstyti, kaip galėčiau pradėti link to judėti?
Apie „Renkuosi Mokyti!“ buvau seniai girdėjusi, tačiau niekada nemaniau, kad galiu pati tame dalyvauti. Tačiau dabar ėmiau vadovautis tuo, o kodėl ne? Kas mane stabdo? Ir kažkaip užpildžiau anketą, net neturėdama didelių lūkesčių, kad pateksiu.
– Galbūt galėtum plačiau papasakoti, kas per programa yra „Renkuosi Mokyti!“? Kaip atradai ją ir ką ten su tavimi darė?
– „Renkuosi Mokyti!“ yra globalios organizacijos „Teach for all“ dalis, jų principas yra imti žmones su aukštuoju išsilavinimu kažkokioje srityje ir siųsti dirbti į mokyklas, keisti švietimą ir kiekvieno vaiko kasdienybę. Skambūs žodžiai, bet iš dalies tu tą ir stengiesi daryti.
„Renkuosi Mokyti!“ aplink mane buvo jau kelerius metus – tai išlįsdavo feisbuke kokia reklama arba vis netikėtai susipažindavau su žmonėmis, kurie dalyvauja šioje programoje, tačiau tuo metu į tai dar nekreipiau pernelyg daug dėmesio, nes nei aukštąjį buvau baigusi, nei šiaip save mačiau mokytojos amplua. Tačiau pasibaigusi studijas ir nežinodama, ką noriu daryti toliau, ėmiau save įsivaizduoti, kaip mokytoją – tai skambėjo tikrai keistai, bet intriguojančiai.
Iššūkis pasirodė labai įdomus – pamaniau, kad esu dirbusi su vaikais visokiausiose situacijose, tačiau tik ne mokykloje, kas yra pagrindinė vieta, kur jie lankosi kiekvieną dieną penkis kartus per savaitę.
Pasidomėjusi programa, supratau, kad ji man yra pats tas, nes kaip tik tuo metu ieškojau stabilumo, darbo, kuris man patiktų ir būtų prasmingas, ir noriu mokytis, o į šią programą sutelpa viskas! Tarsi visas paketas – tikrai daug mokomės, turime kursus kiekvieną mėnesį, daug skaitom, turiu prasmingą darbą, kuriame uždirbu pinigus ir turiu parstovumą. Kol kas viskas labai patinka ir džiaugiuosi šiuo pasirinkimu.
– O kokio dalyko mokytoja esi?
– Aš esu SEU – socialinio ir emocinio – ugdymo mokytoja. Rugsėjo pirmąją sužinojau, kad dar esu etikos mokytoja ir karjeros konsultantė.
– Apie ką yra tavo dėstomas dalykas? Kaip atrodo tavo pamokos?
– Aš dar pati balandžio mėnesį nežinojau, kas yra SEU. Iki galo normaliai ir negalėsiu paaiškinti, kas tai yra, nes dar pati mokausi, bet tai nėra bendrosios programos dalykas – ne lietuvių ir ne matematika, o tai tiesiog yra programa, kurią mokykla pasirenka turėti, jeigu nori.
Tai, ką aš vaikus dabar mokau, yra universiteto metų ir „Lietuvos Atgajos“ padėtas pagrindas – du baziniai dalykai, kurie mane užaugino, kaip žmogų. Būtent tose vietose aš išmokau apie tokius paprastus dalykus, kaip bendruomenę, refleksiją, grįžtamąjį ryšį, kad tu gali išsakyti savo nuomonę, kad gali dalintis savo emocijomis ir rūpintis kitais. Kai susipažinau su dalyko programa, tai pamačiau, kad ji yra apie tą patį.
Programos tikslas yra išauginti sąmoningą žmogų, socialiai intelektualų žmogų, kad jis būtų brandus, kad mokėtų įvardinti savo emocijas – viso to mokėjimas daro įtaką gyvenimo pasirinkimams.
Mes įpratę, kad ateini į mokyklą, atsisėdi į suolą, mokytoja į tave kaip į tuščią indą pila informaciją, tu turi užsirašinėti ir spręsti kontrolinius. Aišku, tai keičiasi ir mano pamokos yra to įrodymas – jos tikrai nėra tradicinės! Žinoma, skirtingi SEU mokytojai skirtingai dėsto. Aš kadangi labiau iš kūrybinės ertmės atėjusi, tai per kūrybiškumą ir einu. Mano pamokose daug žaidimų, įvairių pratimų, piešimo ir diskusijų.
– Mokytojauji ne didmiesty, tačiau mažame Žemaičių Kalvarijos miestelyje? Kokie vėjai tave ten nutrenkė?
– Kai praėjusį rudenį grįžau į Lietuvą, netyčiukais gavau darbą kine, ilgo metro filme, kaip antroji režisierės asistentė. Filmavimai vyko Anykščiuose, tad pusantro mėnesio ten ir gyvenau – čia buvo mano pirmasis patyrimas gyvenant ne Lietuvos didmiesčiuose. Ir tada aš supratau, kad nepažįstu Lietuvos! Visiems visus tuos trejus metus Jungtinėje Karalystėje pasakodama apie Lietuvą, kalbėjau tik apie Kauną, Vilnių ir Klaipėdą. Aš nesu mačiusi tos kitos Lietuvos – žinau, kad yra ta kita dalis, bet aš jos nesu patyrusi, nežinau, koks ten gyvenimas, kaip žmonės gyvena, ką veikia.
Ir kai „Renkuosi Mokytis!“ paklausė, kur norėčiau dirbti, pasakiau, kad gali siųsti mane bet kur ir net visai norėčiau „egzotikos“, norėčiau sužinoti, kaip vaikai gyvena ne didmiesty, o mažesniuose miesteliuose, kaimuose, apie ką jie svajoja, ko jie nori. Tai, kaip paprašiau, taip ir gavau – Žemaičių Kalvariją (juokiasi). Trys savaitės kaip gyvenu vienoje iš Žemaičių Kalvarijos trobų – palyginus su kitais kaimynais dar ir su labai dideliais patogumais, nes turiu sanmazgą.
Ir dabar suprantu, kad gyvenimas mažame miestelyje ir didmiesty yra kaip diena ir naktis, kad tai visai skirtingi gyvenimai. Ten yra tyliau, ramiau, arčiau gamtos. Praėjus vos trims savaitėms aš jaučiu nugyvenusi didelį laiką, nes ten visiškai pasikeičia jo tėkmė. Jaučiuosi atgavusi tokius paprastus dalykus, kaip tylą ar tamsą – nuėjusi į lovą ir išjungusi šviesą gaunu akliną tamsą, o naktimis kambary tvyro spengianti tyla arba tolumoje galima girdėti karvę mūkiant.
Kartais pagalvoju, kad jeigu turėčiau tokį krūvį, kokį turiu mokykloje, Vilniuje, tai nupuščiau visiškai. Bet kadangi esu ten visiškoje ramybėje, tyloje, mokykla dešimt minučių nuo namų, tai pailsiu būdama paprastume ir lėtume.
– O ten tau nuvykus suteikė būstą?
– „Renkuosi Mokyti!“ mums tikrai nesuteikia būsto, jį padeda susirasti, jeigu reikia, tačiau šiaip turi pats rūpintis tokiais dalykais. Jei jau nusitrenki kažkur kitur, tai čia jau tavo paties atsakomybė susirasti, kur gyventi ir kaip už tai susimokėti.
Kai turėjau pirmą skambutį su mokyklos direktore, iškomunikavau jai, kad nevairuoju ir neturiu automobilio ir sakau, kad ieškosiuos būsto ten, nes nevažinėsiu iš Vilniaus kiekvieną dieną (juokiasi). Ji viską suprato ir pažadėjo susižinoti apie apsigyvenimo galimybes.
Po kokių kelių savaičių gavau laišką iš direktorės, kad turi vieną pasiūlymą, bet nedavė jokių užuominų – ar tai butas, ar kambarys pas močiutę ar sandėlys mokykloje (juokiasi). Tad nežinojau, ko tikėtis. Bet man pažadėjo jį aprodyti, kai tik atvyksiu susipažinti. Man atvykus buvo pristatyta žalia troba – iš pradžių pamaniau, kad gal siūlys kokį kambarį ar palėpę joje, tačiau ne! Gavau visą namą. Kas galėtų pagalvoti – dvidešimt ketverių metų ir jau turi savo namą!
Tačiau labai greit persigandau, nes pagalvojau, jei jau visas namas, tai tikriausiai ir nuomos kaina bus labai didelė. Visiškai neįsivaizdavau, kaip tokie dalykai vyksta mažesniuose miesteliuose.
– Kokie yra tavo ateities tikslai ar svajonės? Ar įsivaizduoji save Žemaičių Kalvarijoje ir tolimesnėje ateityje, o galbūt nori kažko kito?
– Aš nuoširdžiai neįsivaizduoju, kas manęs laukia. Labai panašų etapą turėjau po mokyklos baigimo, kai buvau visiškoje duobėje ir galvojau, kad man tiks bet kas, tik ne tai, kas vyksta dabar.
Per praėjusią vasarą supratau ir išsigryninau, kad išpildžiau savo ilgą ir seną vaikystės svajonę – nuo mažens norėjau būti dailininke. Ir kai esi mažas nesupranti, kas yra tas dailininkas, kas telpa į šią sąvoką ir ko iš tiesų nori. Aš pabaigiau kino mokslus, turėjau galimybę mokytis tai, ką aš labai myliu ir kas man absoliučiai yra nuostabu – galimybė tai įgyvendinti ir buvo mano svajonė tapti dailininke.
Dabar suprantu, kad aš nenoriu, jog kinas būtų mano kasdienė duona. Jaučiuosi taip, kad tai net yra savotiška prabanga – taip gerbiu ir myliu jį, kad nenoriu, jog tai man pataptų kasdieniu dalyku, noriu, kad tai liktų hobiu gerąja prasme.
Praėjusią savaitę su savo penktokais auklėtiniais turėjau etikos pamoką ir mes kaip tik kalbėjome apie savo svajones. Vienas berniukas paklausė, kokia yra mano svajonė, ir aš net sustojau, nes supratau, kad neturiu jokios konkrečios svajonės, tačiau žinau, kad bent dvejus metus tai tikrai dirbsiu mokytoja.
Turbūt pirmą kartą gyvenime neturiu didelio plano ir jaučiuosi labai rami bei laiminga. Galbūt kažkada vėl pradės niežtėti ir vėl imsiu apie kažką rimčiau svajoti ir galvoti, bet kol kas noriu būti savo ramume, lėtume.
