Iš Panevėžio kilusiai V.Iljinaitei net ir prabėgus beveik dešimt metų, kai ji varžėsi projekte „Lietuvos balsas“ ir dėl noro atrodyti patraukliai scenoje labai sulyso, apie karjeros pradžią sunku kalbėti. Juk ši patirtis ją, tuomet dar paauglę, sužalojo. Po dvasinių sukrėtimų praėjus nemažai laiko Valerija jaučiasi atsitiesusi ir, svarbiausia, su dar didesne jėga grįžusi į muzikinį gyvenimą.
– Kada ir kodėl išvykote į Angliją? – paklausiau V.Iljinaitės.
– Labai sunkus klausimas, nes ne visada pati galiu tiksliai papasakoti, o istorija tokia: kad ir kuriuo kampu nuspręstum žiūrėti – taip ir matytum.
Pirmiausia tie metai prieš išvažiuojant į Angliją man buvo beprotiški – Vienas po kito tarptautiniai konkursai ir atstovavimas Lietuvai juose Italijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje.
Po mūsų interviu „Lietuvos rytui“ prieš ketverius metus užsisuko karuselė – tapau tarsi pirmąja pramogų pasaulio atstove, išdrįsusia kalbėti apie kūno suvokimą ir problemas bei valgymo sutrikimus.
Po to sulaukiau daug kvietimų į pokalbių laidas, kuriose būdavo kalbama apie gyvenimo būdą ir moters kūno suvokimą. Televizijos laidos, konkursai, koncertai – tokiu intensyviu ritmu sukausi visą tą laiką. Buvau labai pervargusi.
Gyvenau svajodama, bet fizinis kūnas buvo stipriai pervargęs. Tokia nesustojanti karuselė sukosi apie pusantrų metų. Esu dėkinga visiems, kurie mane globojo kaip artistę ir padėjo eiti savo keliu.
Kodėl vis miniu pervargimą? Kūnas neatlaikė, ir iš savo gydytojos, kuri rūpinosi mano balso stygomis, išgirdau labai griežtus žodžius: privalau nedainuoti visą vasarą, mažiausiai tris mėnesius, nes nuo krūvio pertempiau balsą ir jis turi pailsėti.
Pamenu, 2017 metų vasarą atsikėliau kitą dieną po laidos „Mes vieno kraujo“ finalo, nuvykau į studiją. Pabandėme įrašyti dainą, o balso nebuvo. Supratau, kad privalau klausyti gydytojos.
Tądien susiradau, kur gyvensiu Londone, nusipirkau bilietą ir po dviejų savaičių ar net mažiau susikrovusi lagaminą išskridau. Tokia esu – sugalvoju ir darau.
O vėliau buvo patvirtinta mano „Erasmus“ mainų programa Londono muzikos koledže, tad likau dar pusmečiui, tada prasitęsiau dar pusmečiui. Tiesą sakant, maždaug nuo dvylikos metų norėjau gyventi Londone, nuolat visiems tai kartojau. Baigusi mokyklą taip ir planavau, buvau įstojusi, kur norėjau, bet tąkart nuo išvykimo sulaikė meilė. Dabar niekas manęs niekur nebesulaiko, ypač meilė.
– Jūs nebuvote tipiška emigrantė, nevykote užsidirbti duonos ir dirbti fabrike?
– Iš pradžių išvykau manydama, kad jei negalėsiu dainuoti visą vasarą, turiu veikti ką nors kita. Tuo metu buvo sunku įsivaizduoti, ką galėčiau daryti Lietuvoje tris mėnesius. Negalėjau netgi pedagogine veikla užsiimti, nes gydytoja uždraudė rodyti mokiniams pratimus, o jei jau dirbti kitokį darbą, tuomet geriau užsienyje. Tad nusprendžiau, kad būsiu kitur, kol atsigausiu.
O kur kitur, jei ne vienoje pasaulio kultūros sostinių Londone?
Lietuvoje vasarą muzikinis gyvenimas šiek tiek sustingęs, o Londone gyvenimas verda būtent vasarą – visi teatrai, koncertai, muzikos festivaliai, parodos rengiamos tuomet, o jų tiek daug, kad sunku ir suspėti.
Todėl dirbau bare ir mėgavausi kultūra, lankiau privačias dainavimo pamokas. Buvo nuostabi vasara.
– Peržiūrėjusi jūsų instagramo įrašus įsitikinau, kiek daug per pastaruosius kelerius metus nuveikėte, – dalyvavote popmuzikos festivaliuose užsienyje, prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos koncerte Vilniuje, surengėte pasirodymus su scenos kolegomis Ruslanu Kirilkinu, Aiste Pilvelyte, Jeronimu Miliumi. Nors gyvenate Anglijoje, nenutraukėte ryšių ir su Lietuva.
– Daug žmonių man sako, jog nuveikiau daug, bet man niekada neatrodys, kad pakankamai. Esu menininkė, todėl man nuolat reikia naujų įspūdžių, iššūkių, ko nors, kas skatintų vaizduotę, todėl nieko nebijau.
Jeigu man pasiūloma kas nors, kas susiję su muzika ir scena, dažniausiai sutinku, nes tai yra mano esybė.
Kaip mėgstamas poetas Vytautas Mačernis kadaise sakė: „Mano gyvenimas – degantis gyvenimas, kol degu – tol gyvenu.“
Aišku, dėl to labiausiai kenčia artimieji, nes jiems tenka atlaikyti visus nuotaikų svyravimus, sėkmes ir nesėkmes.
Kalbant apie bendradarbiavimą su kolegomis, ryšys scenoje, jeigu jis atsiranda, yra labai stiprus. Tai daugiau nei šiaip bičiulystė. Mes, meno žmonės, esame labai jautrūs ir jei jau pajaučiame vieni kitus, laikomės.
Labai sunku rasti stiprių ir ne tik scenines galimybes, bet ir energetiką atitinkančių partnerių.
Su scenos partneriais galėčiau naktį pakelta iš miego sudainuoti be problemų, o gal net eiti į karą.
Paskutinis projektas prieš pandemiją buvo mūsų su A.Pilvelyte kalėdinis koncertų turas.
Paskutinis koncertas vyko Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje su grupe. Buvome apsuptos pačių brangiausių klausytojų, energija buvo nepakartojama.
Dažniausiai pasiūlymus gaunu aš ir visada jų laukiu. Neįsivaizduojate, kaip gera jaustis reikalingam būnant už tūkstančių kilometrų.
Aš juk užaugau Lietuvos popscenoje nuo keturiolikos metų.
Didžioji dalis mano kolegų, kai susipažinome, buvo man kaip dėdės ir tetos, aš į juos kreipdavausi „jūs“.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
