Nerijus su Rūta ir keturiais sūnumis jau septynioliktus metus gyvena Varėnos rajone esančiame Naujųjų Valkininkų miestelyje. Šiuos namus sūnaus šeimai užleido pedagogai Romas ir Dalia Kavaliauskai. Jie išsikraustė į netoliese esantį Spenglos kaimelį.
O Nerijaus dirbtuvėje, kurią pasistatė buvusio tvartelio vietoje, iki liepos mėnesio net per didžiausius karščius šviesa degė dieną naktį, kol į Užutrakį buvo išgabenta net 21 antikinė skulptūra.
Be Užutrakio „Europos“ salei ir kitoms atkurto dvaro patalpoms skirtų skulptūrų, Nerijaus sodyboje buvo išlietas liūtas iš Valkininkų herbo, iš ąžuolo išskobti „Vytautas Didysis“ ir „Karaimas“, puošiantys garsaus kunigaikščio kelią į Senuosius Trakus, o „Švč.Marija“ saugo velionio monsinjoro Vytauto Rūko sodybą Trakuose.
Tačiau ne mažiau įspūdingas Nerijaus šeiminis gyvenimas.
Jo ir vienos profesionaliausių Lietuvos restauratorių Rūtos Glinskytės-Kavaliauskienės šeimoje, be savų keturių sūnų, prieglobstį nuolat randa globos namų vaikai.
Šiuo metu gyvena dvi mergaitės, bet yra buvę ir taip, kad, pasak Rūtos, nuvažiavus pirkti vaikams ledų tekdavo į krepšį susidėti dešimt ar penkiolika porcijų.
„Aš būnu labai griežtas, bet ir šimtaprocentis draugas. Todėl ir apie vieną vaikiną, kuris kali nuteistas iki gyvos galvos už savo sūnaus nužudymą, sakau, kad jis – geras žmogus, nes mūsų sodyboje buvęs nepaprastai piktas žąsinas tupėdavo tik jam ant kelių padėjęs galvą“, – atviravo Nerijus.
Prašomas daugiau papasakoti apie išskirtinį savo metodą atkuriant natūralaus dydžio antikines skulptūra jis vėl grįždavo prie vaikų temos: „Kodėl ėmiausi tokių skulptūrų? Vaikų pridariau, o juos reikėjo išmaitinti. Be to, aptikau išskirtinę skulptūrų kūrimo technologiją – tai malto marmuro, klijų ir dar kai kurių medžiagų mišinys.
Šių paslapčių mane išmokė labai gabus baltarusis Edvardas Podberiozkinas, jau daug metų gyvenantis Vilniuje. Iš marmuro mišinio sukurtos skulptūros gyvena kur kas ilgiau nei iš gryno marmuro, nes jam labai kenkia rūgštus lietus.
Nenorėčiau girtis, bet taip kaip aš šiuo metu pasaulyje skulptūrų greičiausiai daugiau niekas nekuria. Buvau pakviestas net į Kiniją kurti skulptūrų, tačiau planuotas kinų projektas nebuvo įgyvendintas.“
– Neabejotinai esate išstudijavęs antikines skulptūras ir jų kompozicijas po centimetrą. Kaip jums tai pavyko?
– Su šeima 2007 ir 2010 metais, kai turėjome tik tris sūnus, o vienam iš jų buvo vos 10 mėnesių, važiavome į Paryžių, kad galėtume lankytis Luvro muziejuje. Tada UNESCO atstovybės dėka, kai Luvras būdavo uždarytas, galėdavome po jį vaikščioti kaip po namus.
Kartu su žmona antikines skulptūras, kurios po Luvro stogu buvo suvežtos iki 1900 metų ir dar puikiai išsilaikiusios, nes marmuras nuo lietaus neaptirpęs, iš tikrųjų išstudijavome netgi ne po centimetrą, o po milimetrą.
Mano žmona net nustatė, kad nuskilusi vieno šuns uodega buvo atkurta visai ne tokia, kokia buvusi anksčiau, nes tos veislės šunys turi kitokią uodegą.
– Kokias skulptūras dar kursite Užutrakio koncertų salei?
– Šiuo metu baigiu skulptūrinę kompoziciją pagal Trojos arklio legendą, kuri sveria daugiau nei penkias tonas. Ją į Užutrakį teks gabenti dalimis, nes priešingu atveju neįsivaizduoju, kaip tilptų pro duris. Salės stogo dėl jos niekas nenukels.
– Jūsų dirbtuvės – kaip muziejus. Ar ten esančios ar dar kuriamos skulptūros jau visos užsakytos, ar kai ką lipdote tik savo malonumui?
– Didžioji dalis skulptūrų anksčiau ar vėliau iškeliaus, bet keletas galbūt liks dirbtuvėse visam laikui. Esu kūręs skulptūrų kompoziciją Rusijos kultūros vertybių apsaugos centrui papuošti.
Buvo atvažiavęs tuometis Rusijos kultūros viceministras jų apžiūrėti, tačiau atšalus Lietuvos ir Rusijos santykiams tos skulptūros taip liko neišgabentos. Jos pagamintos iš tos pačios medžiagos kaip visos Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios skulptūros. Bet negaliu išduoti tos medžiagos paslapties. Apie tai kartais papasakoju tik žmonai.
– Kiek laiko užtruko kurti skulptūras Užutrakio dvaro koncertų salei?
– Be pasiruošimo darbų, metus, nors 21 skulptūrai normaliai būtų prireikę bent penkiolikos metų.
Savo technologiją norėjau užregistruoti kaip išskirtinį išradimą, bet dėl įvairių biurokratinių procedūrų to atsisakiau. Dabar stengiuosi laikyti liežuvį už dantų.
– Laikotės tylėjimo įžadų – niekam jų kūrimo paslapčių neatskleidėte?
– Šiaip aš esu atlapaširdis ir plepys, nors stengiuosi, kad, be vaikų ir žmonos, į dirbtuves daugiau niekas nevaikščiotų.
Atrodytų, kad pasaulis mene jau viską atradęs ir išradęs, bet vis dėlto kurdamas skulptūras Užutrakio „Europos“ koncertų salei turėjau pasukti galvą – reikėjo daug ką sugalvoti. Prišeriu skulptūrą, tada ji užauga. Pagiriu – sparnai atsiranda.
Aš sukuriu skulptūros kūną, o žmona ją aprengia, nagučius padailina, garbanas gražiai sudėlioja, nes kaip restauratorė turi šventą kantrybę.
Padeda ir mūsų globotiniai, kuriems patikime nemažai techninių darbų. Jie dirba daug ir sąžiningai.
Tačiau ne per dieną jiems perdavėme savo patirtį, o svarbiausia – išmokėme dirbti. Dažniausiai kasdien.
– Jei nėra tokių užsakymų kaip Užutrakio koncertų salė, kur dar ieškote namų savo skulptūroms ar panašiems užsakymams?
– Kadangi žmona yra puiki restauratorė, jos darbų užsakovai – visos bažnyčios, o aš nespjaunu ir į antkapinius paminklus, ir į medalius, memorialines lentas ar dekoratyvines skulptūras miestuose bei miesteliuose.
Planuoju pastatyti skulptūrą mūsų nepriklausomybės patriarchui Jonui Basanavičiui, su kuria dalyvavau garsiajame konkurse Vilniuje, bet jo nelaimėjau. Laimėjo tas, kam ta pergalė buvo numatyta iš anksto.
Šiemet – J.Basanavičiaus 170-osios gimimo metinės, tik kažkodėl apie tai niekas nekalba.
Todėl nutariau jam skirtą paminklą pastatyti savo kaime.
Kartais mano darbai būna nuostolingi, bet vis tiek laimi noras man, kaip skulptoriui, pasirodyti ir pelnyti dozę dėmesio. To reikia visiems menininkams, nes dėl ko gi mes parodas rengiame?
– Ar užkrėtėte skulptūra ir savo vaikus bei globotinius?
– Suteikdami savo sūnums vardus juos parinkome neatsitiktinai. Vyriausiasis Mykolas buvo pavadintas Renesanso genijaus Michelangelo Buonarroti, Rapolas – Italijos skulptoriaus ir tapytojo Raffaello, Leonas – kito Italijos pasididžiavimo Leonardo da Vinci garbei, o jauniausiam teko Liudviko vardas, nes norėjome jį, o galbūt galimus jo gabumus susieti su muzikos klasiku Ludwigu van Beethovenu. Gal ir neapsirikome – trys vyresnieji sūnūs mokėsi dailės Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje.
Niekas jų nevertė tuo užsiimti, niekas pieštuko ar popieriaus lapo po nosimi nepakišo.
Mažasis Liudvikas nuolat matė, kuo mes su žmona užsiimame, bet jis nepiešia, o eina mokytis groti pianinu pas neseniai į kaimą atsikrausčiusią muzikos mokytoją.
