Mėsos jis atsisakė po skyrybų, būdamas penkiasdešimties. Buvo prisijungęs prie vilniečių sveikatingumo klubo, kuriam vadovavo Eduardas Girčys. Klube paskaitas skaitydavo įvairūs lektoriai iš Lietuvos ir tuometinės Sovietų Sąjungos. Ten ir išgirdo apie vegetarizmo naudą, daugiau juo pasidomėjo ir nusprendė pamėginti.
Pradžioje atsisakė mėsos tik per pietus darbovietės valgykloje – užsisakydavo dvi porcijas salotų ir garnyro. Namie valgydavo tai, ką patiekdavo žmona. Vegetarizmas anuomet nebuvo populiarus, tad ši tikrai nebūtų jo supratųsi.
O kai galiausiai išsiskyrė (sako, jog nesutapo charakteriai, be to, žmona nuolat priekaištaudavo dėl mažos algos, nors jis, inžinierius, tais laikais uždirbdavęs ne taip jau mažai), leido sau gyventi taip, kaip nori. Ir pirmiausia nustojo valgyti mėsą.
Netrukus po to pajuto lengvumą – tiesiog vaikščioti ir judėti tapo daug lengviau.
Tada, dar tarybiniais laikais, vegetariškai maitintis nebuvo paprasta – parduotuvėse trūkdavo ir paprasto saulėgrąžų aliejaus, ką jau kalbėti apie alyvuogių, nebuvo ir riešutų, vaisių pasirinkimo, bet visgi Algirdas apsiėjo be mėsos.
Kurį laiką su mityba eksperimentavo, juk yra įvairių rūšių vegetarų, ir vieni jų valgo pieno produktus, kiaušinius, žuvį, kiti – ne. Pašnekovas buvo viso to atsisakęs ir tapęs veganu, bet visgi tada maisto asortimentas pasirodė per mažas. Dabar pieno produktų nevalgo, o žuvies neatsisako, taip pat valgo kiaušinių trynius.
„Esu tikras, kad žuvis mums tikrai reikalinga dėl omega-3 rūgšties, o vaistinėse perkamų papildų savybės tikrai prastesnės negu natūraliame produkte“, – sakė ponas Algirdas.
Kavą sveikuolis keičia juoda arbata, o ir tą geria tik pirmoje dienos pusėje, kad gerai miegotų. Vengia ir cukraus. Bandau spėti, kad turbūt ir alkoholio burnoje neturėjęs jau kelis dešimtmečius, tačiau jis nustebina pareikšdamas: „Alkoholis man – tai bendravimo būdas, tad kartais susitikęs su draugu alaus pagurkšnoju.“
O štai vaistų 86 m. vilnietis praktiškai nevartoja: „O kam jie man? Jei mes savo organizmą tinkamai prižiūrim, maitinam taip, kaip reikia, jis ir pats susireguliuoja“, – patikino.
Tiesa, kategoriškai prieš vaistus nėra nusiteikęs. Vienu metu, kai kažkodėl pradėjo svaigti galva, į gydytoją kreipėsi ir tvarkingai gėrė jo skirtus vaistus, kol svaigulys praėjo. Ir nuo COVID-19 pasiskiepijo, nors dabar ir abejoja, ar tie skiepai tokie jau veiksmingi, kaip buvo kalbama iš pradžių.
Prisipažino, kad vienu metu jam buvo sumažėjęs hemoglobino kiekis kraujyje. Gėrė geležies papildus, bet ir tie nepadėjo. „Tada savo gerbiamos mokytojos dr. Eugenijos Šimkūnaitės knygoje perskaičiau, kad geležį įsisavinti kliudo oksalo rūgštis, kurios yra greipfrutuose, granatuose, ananasuose. Šių vaisių atsisakiau, ir iš tiesų kraujo rodikliai grįžo į normą, gydytojas net pagiria, kad mano kraujas labai geras“, – pasidžiaugė senjoras.
Tempai lėtėja, bet priklauso dešimčiai draugijų
Apie mitybą ir sveikatą A.Sagatas skaito labai daug. Pripažįsta, kad būna taip, jog vienur teigiama vienaip, kitur – kitaip. Tada jis labiausiai linkęs pasikliauti biologais – tokia buvo ir jam dideliu autoritetu tapusi E.Šimkūnaitė.
O kalbant apie gydytojus, jis rekomenduotų rinktis tokį, kuris tiktų jūsų asmenybei ir su kuriuo rastumėte bendrą kalbą. „Bet ir tada nepakaks nutempti pas gydytoją savo braškančius kaulus ir prašyti, kad jumis pasirūpintų – reikia ir pačiam rūpintis savimi, ir savo fiziniu, ir dvasiniu kūnu. Ypač tai svarbu senatvėje, kai ir sveikatos mažiau, ir mūsų tempas lėtėja. Atsimenu, kaip mano tėvas, dirbęs kolūkyje, svajojo, kiek visko nuveiks išėjęs į pensiją, o išėjęs guodės, kad daug ko nespėja – tiesiog su metais tampame vis lėtesni, juk ir mūsų medžiagų apykaita sulėtėja“, – pastebėjo ponas Algirdas.
Visgi jis pats suspėja nemažai. Prieš kurį laiką buvo paskaičiavęs, kad priklauso net dešimčiai organizacijų – Vydūno draugijai, Trečiojo amžiaus universitetui, pensininkų sąjungai „Bočiai“, Pagyvenusių žmonių asociacijai ir dar keletui, vaikšto į jūsų visų organizuojamus renginius ir stengiasi aktyviai dalyvauti jų visų veikloje.
„Gyvenu vienas, tad man tai paprasčiau – jei gyvenčiau su kitu žmogumi ir turėčiau prie jo derintis, tikriausiai tiek veiklos turėti negalėčiau“, – sakė ponas Algirdas.
Taigi vienatve jis nesiskundžia ir savo gyvenimu yra patenkintas. Bendrauja su Vilniuje gyvenančiu sūnumi, turi du anūkus, o jo dukra kažkodėl pasirinko vienuolės kelią. Tėvui šis pasirinkimas atrodė keistas, bet ramina tai, kad dukra jaučiasi laiminga.
Smetonos laikų įdomybės
Domisi A.Sagatas ne tik mityba bei sveikata, bet ir bionergetika. Teigia, kad gali su virgule vaikščiodamas nustatyti, kuriose vietose yra bloga žemės energija. Sako, kad jis pats tokiems dalykams jautrus, todėl negali miegoti vietoje, kurioje prasta energetika. Tačiau jei žmogus nejautrus tokiems dalykams ir kelis metus tokioje vietoje miegos, jam, pašnekovo įsitikinimu, gali pasireikšti onkologinė liga.
Įdomaus su tuo susijusio įvykio būta dar prieš jo gimimą. Jo mama buvo darbšti moteris, Smetonos laikas buvo išvykusi į Ameriką, kur šį tą uždirbo, susipažino su jo tėvu ir kartu grįžo į Lietuvą. Čia turėjo ūkį, neblogai sutarė, bet per penkerius metus niekaip nesusilaukė vaikų.
Kartą pas juos į svečius užsuko savotiškas būrėjas, vengras, pasiteiravo, ar viskas gerai. Jie papasakojo, kad nepavyksta susilaukti vaikelio. Tad vengras apsidairė jų namuose ir pasakė, kad lova stovinti netinkamoje vietoje, patarė, kur reikia ją perstatyti. Tai padarius nepraėjo nė metai, ir namie jau krykštavo mažasis Algiukas.
