Žinių portalams skelbiant apie Talibano užimamus miestus, jaunai šeimai teko rinktis vieną kelią iš dviejų – pasinaudoti galimybe priimti Lietuvos siūlomą pagalbą afganistaniečiams vertėjams ir skubiai bėgti iš šalies arba pasilikti savo namuose ir susidurti su naujomis Talibano taisyklėmis bei bausmėmis.
„Sprendimą priėmėme tuojau pat. Susikrovėme du lagaminus, pasiėmėme savo tris vaikus, užrakinome namo duris ir dar su dviem šeimomis ketvirtą valandą ryto automobiliu leidomės į kelionę link sostinės Kabulo“, – lėtai pasakojo afganistanietis vertėjas A.M.Azimi, ketverius metus talkinęs Lietuvos vadovaujamai Goro provincijos atkūrimo grupei.
Jo istorija beveik nesiskiria nuo kitų 80 tūkstančių afganistaniečių, kuriems NATO partneriai suteikė galimybę priimti politinį prieglobstį savo šalyse. Tai atsidėkojimas už dvidešimt metų trukusią pagalbą vykdant NATO misijas Afganistane.
Abedas ir Hassina augo šalyje, kurioje nuo 2001-ųjų į žmonių gyvenimą atėjo vis daugiau liberalumo elementų.
„Mes jautėmės saugūs ir laimingi savo šalyje – žmonės turėjo darbus ir galėjo siekti išsilavinimo, mus saugojo policija, turėjome teisingumo sistemą“, – apie gyvenimą Afganistane pasakojo Abedas.
„Bet ypač daug laisvių, palyginti su ankstesniais laikais, turėjo moterys. Jos galėjo lankytis parduotuvėse ir laisvai vaikščioti gatvėmis. Moterys netgi gavo teisę dirbti Afganistano valdžios institucijose.
Mes abu turėjome progą studijuoti anglų literatūrą universitete, kur auditorijoje buvo ir merginos, ir vaikinai.
Ten mudu ir susipažinome“, – pasakojo Hassina ir akimis paprašė savo vyro pritarimo.
Net ir modernioje jų santuokoje vyro vaidmuo yra viršesnis.
Dar tik mėnuo, kai į valdžią Afganistane sugrįžo talibai, o pokyčiai žmonių gyvenime akivaizdūs. Merginos ir vaikinai universitetų auditorijose atskirti pertvaromis, kai kur mokslas išvis neprasidėjo.
„Manau, kad dėl tokių sprendimų nukentės mokslo kokybė. Mokydamiesi vaikinai ir merginos turėtų bendrauti, keistis nuomonėmis.
Šios naujos taisyklės kuria kitą kultūrą, nesuprantamą jauniems žmonėms“, – įsitikinusi H.Rasooly.
Moterims nuo šiol uždrausta dirbti ir valstybinėse institucijose, jos yra užsidariusios namuose ir laukia, kokius sprendimus priims valdžia. Nors, oficialiais duomenimis, naująją Afganistano kryptį palaiko apie 77 procentus visuomenės, net ir konservatyvesnė vyresnioji karta nepritaria suvaržymams.
„Goro provincija yra skurdus, centrinės valdžios apleistas Afganistano regionas, kuriame beveik nėra dirbamosios žemės ir yra ilgos šaltos žiemos. Šioje provincijoje istoriškai yra pats didžiausias procentas neišsilavinusių žmonių“, – pasakojo afganistaniečių pora, papildydami vienas kitą.
Hassina susirūpinusi moterų ateitimi. Ji, kaip ir ištisa karta jaunų moterų, užaugo laisvėjančiame Afganistane, kuriame mergaitės galėjo svajoti apie studijas, darbą ir lygiaverčius santykius santuokoje.
Tvirta ir išlaisvėjusi H.Rasooly po studijų universitete dirbo ankstyvosios vaikų edukacijos ir kovos su badu programose, tačiau jos didžiausias noras buvo sumažinti moterų socialinę atskirtį visuomenėje.
„Pasikeitus režimui mes atsidūrėme pavojuje. NATO misijų, Goro provincijos atkūrimo projekto ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojai sukaupę didelį kiekį informacijos apie valdžios institucijose dirbančius vyrus ir moteris. Manau, kad talibai būtų mus užmušę“, – neabejojo Hassina.
Praėjusią savaitę jų bendruomenę apskriejo žinia apie žiauriai nužudytą besilaukiančią apsaugos darbuotoją šeimos ir mažamečių vaikų akivaizdoje. „Tik todėl, kad ji yra moteris ir dirbo valdžios institucijoje“, – kalbėjo H.Rasooly.
Naktį, kai Abedo ir Hassinos šeima nusprendė bėgti iš šalies, Talibanas dar nebuvo užėmęs Goro provincijos.
„Nuo Goro provincijos iki Kabulo yra diena kelio per kalnus prastais keliais, kuriuos jau buvo užėmę talibų kariai. Netrukus jie sustabdė mūsų automobilį, pradėjo mus kamantinėti, tačiau netikėtai leido mums važiuoti toliau, – stebėjosi Abedas. – Turbūt dėl to, kad automobilyje buvo moterų.
Šis režimas stengiasi atrodyti nuosaikesnis ir patrauklesnis afganistaniečiams.
Turėjome su savimi visus asmens dokumentus, įrodančius ryšį su Lietuvos institucijomis, tad mums buvo leista važiuoti į Kabulą ir ten laukti galimybės išvykti.“
A.M.Azimi prisimena įtemptas dešimt dienų, kai jų šeima išsinuomotame name Kabule laukė žinios iš Lietuvos kariuomenės.
„Mums buvo nurodyta susipakuoti, pasiruošti kelionei ir laukti ženklo. Pakeliui turėjome pasiimti pasus iš Pasų departamento, tačiau jau po dviejų dienų talibai užėmė sostinę Kabulą, ir staiga viskas pasikeitė – valstybinės institucijos, parduotuvės ir bankai užsidarė“, – pasakojo Hassina.
Jos vyras Abedas dar bandė šeimai gauti pasus, tačiau žmonės paniškai bėgo iš visų institucijų, tad jiems teko laukti savo išvykimo be kelionės dokumentų.
Pirmas bandymas pasiekti oro uostą su Lietuvos kariais sutartu laiku buvo nesėkmingas. Patikros punkte šeimą sustabdė talibų kariai ir liepė grįžti atgal. Toliau vėl vyko sudėtingas susirašinėjimas su koordinaciniu štabu, kito plano kūrimas, ir pagaliau šeimai pavyko nuvykti į sutartą vietą.
„Oro uoste jau laukė tūkstančiai žmonių. Mums buvo liepta atsistoti kairiajame Kabulo upės krante ir laikyti lentelę su užrašu „Lietuva“. Kitame upės krante – NATO kariuomenės bazė, kurioje pabėgėlių laukė kariai. Žinojome, kad tai mūsų vienintelė galimybė išsigelbėti“, – apie dramatišką patirtį pasakojo šeima.
Vos po kelių dienų šioje vietoje susisprogdino savižudis, nusinešęs 182 žmonių gyvybę.
„Gavę ženklą pradėjome bristi upe. Rankose laikėme visus tris savo vaikus ir tuos kelis daiktus, kuriuos spėjome su savimi pasiimti. Vaikai išsigandę verkė. Nuo kito kranto į vandenį įbrido lietuvis karys, priėjo prie manęs padėti perbristi“, – prisimena Hassina.
Musulmoniškame archajiškų tradicijų krašte svetimam vyrui nevalia liesti moters, tačiau Hassina nesidrovi pasakoti šios istorijos.
Kai kurie A.M.Azimi šeimos nariai vis dar likę Afganistane. Nors gelbėjimo operacija baigta, jie laukia galimybės išvykti į Indiją ar Iraną ir galbūt galiausiai susitikti su likusiais šeimos nariais.
„Šiuo metu iš Kabulo nėra jokių skrydžių. Tad mano šeima nuomojasi namą Kabule ir laukia“, – apie artimiausių šeimos narių – brolio ir sesers situaciją pasakojo Abedas.
Hassinos tėvai kartu atvyko į Lietuvą. Jos tėvui, dirbusiam Nacionalinio saugumo tarnybos departamento direktoriumi ir tardžiusiam talibų kovotojus, grėsė ypač didelis pavojus.
„Labai džiaugiuosi, kad tėvai galėjo pabėgti kartu su mumis. Bet Afganistane vis dar likęs mano brolis, studijuojantis mediciną, ir sesuo, kuri dirba su nevyriausybinėmis organizacijomis“, – apgailestavo Hassina.
Raseinių bendrabučio kambarėlyje su anūkais laiką leidžiantis Hassinos tėvas atrodo iškamuotas pastarųjų savaičių sukrėtimų.
Prakalbus apie Afganistane pasilikusius du vaikus jo akyse sužibo ašaros – visa šeima jaudinasi dėl jų likimo.
Ir nors šie išgyvenimai dar labai ryškūs, Abedo ir Hassinos šeima Lietuvoje jaučiasi saugūs ir jau planuoja savo ateitį. Jie norėtų vykti į Vilnių, tęsti mokslus universitete, ieško galimybių įsidarbinti. Jie puikiai kalba anglų, farsi (arba persų) ir puštūnų kalbomis ir nori kuo skubiau išmokti lietuviškai.
Inteligentiška ir draugiška jauna šeima noriai dalijosi pasakojimais apie kasdienį afganistaniečių gyvenimą, mažai pažįstamą lietuviams. Apmaudu, kad dauguma žmonių visame pasaulyje įspūdį apie afganistaniečius susidaro iš reportažų apie ekstremistų kovotojus.
Tose nuotraukose dažniausiai matomi apsiginklavę vyrai smėlio dykumoje.
Abedo ir Hassinos šeima, kaip ir visos kitos afganistaniečių vertėjų šeimos, yra aktyviai religiją praktikuojantys musulmonai.
„Religija mums svarbi. Vyrai dažniausiai lanko mečetes penktadieniais, o moterys meldžiasi namuose. Musulmonų religija draudžia valgyti kiaulieną ir jūrų gėrybes, o visa kita mums tinka“, – apie savo papročius pasakojo pora. Tradiciškai afganistaniečiai valgo daug ryžių, daržovių, vaisių ir mėsą, keptą ant žarijų.
Gyvendama Afganistane Hassina kasdien gamindavo maistą savo šeimai.
„Grįždavau iš darbo ir gamindavau. Vyrai paprastai maisto namuose neruošia, bet mano vyras padeda prižiūrėti vaikus, kol aš gaminu vakarienę. Taip gyvena išsilavinę jauni žmonės miestuose.
Bet kaimuose situacija visiškai kitokia. Ten moterys dirba nuo ryto iki vakaro – neša vandenį iš miesto šulinio, melžia karves, prižiūri daržus, gamina maistą ir augina vaikus. Ten mažai kas žino apie moterų teises“, – įprasto afganistaniečių gyvenimo detales atskleidė Hassina.
Ji nešioja galvos apdangalą ir paaiškino, kad Goro provincijoje moterys labiau laikosi tradicijų nei Kabule, kur pastaruoju metu jos turėjo pasirinkimą dengti galvą skara ar ne.
Į valdžią atėjus talibams tokio pasirinkimo nebeliko – visos moterys ir mergaitės nuo dešimties metų privalo dėvėti galvos apdangalą.
Kai paklausiau apie jos amžių, Hassina trumpai sudvejojo, bandydama prisiminti, kiek tiksliai jai yra metų.
„Nėra labai svarbu, kiek žmogui metų. Dažniausiai kalbamės apie santuokos amžių. Prastai išsilavinusioje, provincialioje visuomenės dalyje vis dar egzistuoja labai ankstyvos santuokos, kai nuotakai – vos penkiolika metų.
Neturtingos šeimos stengiasi kuo anksčiau ištekinti savo dukras ir už jas gauti pinigų“, – ši ankstyvų santuokų tema buvo labai aktuali ankstesniuose Hassinos darbuose, kurie siekė šviesti visuomenę ir skatinti atsisakyti tokių archajiškų tradicijų.
Hassina atvirai pasakojo ir apie gausių tradicinių šeimų problemą: „Dauguma šeimų kaimiškosiose vietovėse turi daugiau nei septynis vaikus. Dažniausiai jie negalvoja apie tai, ką galės vaikui suteikti gyvenime.
Nėštumai vertinami kaip Dievo dovana, vyrai draudžia moterims naudoti kontracepciją. Niekas nekalba apie šeimos planavimą. Ši situacija labai skiriasi miestuose, kuriuose per pastaruosius dvidešimt metų atsirado modernesnė kultūra, šeimos tapo mažesnės.“
Visų į Lietuvą atvykusių afganistaniečių vertėjų šeimų suaugusieji turi bent vidurinį išsilavinimą.
Net ir būdami toli nuo Afganistano, Abedas ir Hassina intensyviai seka viską, kas vyksta jų šalyje. Jie viliasi, kad norėdama išlaikyti visuomenės palaikymą, talibų valdžia bus gera afganistaniečių žmonėms. Tačiau šios šeimos likimas yra paženklintas besikeičiančių režimų randų. Dar prieš keletą savaičių jie buvo pasiturinti, aukštą socialinį statusą turinti šeima, bendradarbiaujanti su tarptautinėmis organizacijomis ir kurianti gerovę savo šalyje. Šiandien jie yra pabėgėliai, kurie turės gyvenimą pradėti nuo pradžių – ieškos šiltesnių rūbų ir higienos priemonių, galiausiai – naujų namų ir vietos svetimoje visuomenėje.
Tačiau dabar svarbiausia yra tai, kad jie jaučiasi saugūs Lietuvoje ir be galo dėkingi už suteiktą galimybę čia atvykti. Būtiniausiais dalykais šeimas aprūpino Raseinių savivaldybė, dažnai apsilanko Raudojo Kryžiaus savanoriai, pristatantys žmonių suaukotų daiktų.
Lietuvos karininkų sutuoktinės, populiariai vadinamos birutietėmis, susitinka su afganistaniečių vertėjų šeimų moterimis ir atvirame pokalbyje be vyrų stengiasi labiau suprasti šeimų poreikius, rasti tinkamą paramą. Tai jų atsidėkojimas už kadaise Lietuvos kariams suteiktą pagalbą misijose Afganistane.
Galiausiai, paklausta apie galimybę sugrįžti atgal į Afganistaną, Hassina tvirtai atsako, kad grįžti nenorėtų.
„Vieninteliai mano atsiminimai apie Afganistaną yra nesibaigianti kova. Vaikai negali būti tiesiog vaikais ir ramiai lankyti mokyklos. Jie nuolatos mokosi kariauti. O Lietuvoje aš taip gerai jaučiuosi! Žmonės aplink geri ir laimingi. Čia ramu“, – tai turbūt svarbiausia, ko trokšta motinos širdis.
