Dukters sportininkas susilaukė su žmona Rasa (42 m.). Iš pirmos santuokos Vidas turi vienuolikos metų dukterį Vestą. R.Blekaitienei motinystė taip pat nėra nauja patirtis. Moteris iš pirmos santuokos turi du jau pilnametystės sulaukusius vaikus: 21 metų sūnų Tadą ir 19 metų dukterį Tesą.
V.Blekaitis mielai ėmėsi kasdienių tėvystės rūpesčių.
„Tenka ir pasūpuoti, ir sauskelnes keisti. Žmoną be baimės išleidžiu į parduotuvę ar grožio saloną. Kai Rasa išeina ilgesniam laikui, tenka pačiam dukrytei paruošti maistelio, pamaitinti. Nors kūdikį ant rankų laikau po ilgokos pertraukos, man patinka būti su ja, žiūrėti į jos gražias akis“, – pasakojo Vidas.
Paklaustas, ar imdamas į rankas gležną kūdikį, nesibaimina, kad gali per daug spustelėti, galingas sportininkas tikino, kad tokio nerimo nė karto nejuto.
V.Blekaitį kartais net erzina kai kurių žmonių nuogąstavimai, kad jei paspaus sveikindamasis ranką, ją sužeis ar net sulaužys.
„Jei turi jėgos, lengviau ją apskaičiuoti. Kai esi silpnas, stengiesi pasirodyti stipresnis, nei esi, ir kartais perlenki lazdą ką nors paspausdamas. Būdamas stiprus jėgą naudoji ten, kur reikia. O šiuo atveju reikia rodyti švelnumą“, – kalbėjo Birštone gyvenantis sportininkas.
Vidas manė, kad pirmosios dienos bus sunkios ir bemiegės, tačiau mergaitė yra stebėtinai rami. Balsą parodo tik išalkusi, o pasisotinusi tuoj pat nurimsta.
Lygindamas tėvystę, kai augo pirmoji duktė, ir dabar V.Blekaitis jaučiasi labiau susitupėjęs, turi daugiau kantrybės, stengiasi atsiriboti nuo nereikalingų emocijų. Šiuo metu pirmoje vietoje – meilė, protas ir tėvystės instinktas.
„Mudviem su žmona šis vaikelis – brandos dovana. Kai sužinojome, kad Rasa laukiasi, patyrėme neapsakomą džiaugsmą. Galvojome apie vaikus, bet viską palikome likimui. Vis dėlto mums jau ne po dvidešimt metų.
Braina gimė natūraliu būdu, stebėtinai lengvai, per pusvalandį. Dalyvavau gimdyme. Pats žmoną iš Birštono nuvežiau į Kauno klinikas. Dabar laukiu iš policijos laiškų, nes važiavau pašėlusiu greičiu.
Prasidėjus sąrėmiams iš pradžių norėjau kviesti greitąją pagalbą, bet pamaniau, kad pats operatyviau nuvyksiu“, – prisiminė ekstremalią dieną Vidas.
Vėlyva tėvystė galiūno nestebina. Jis pakartojo savo tėvų kelią. V.Blekaitis gimė, kai jo motinai buvo 44-eri, o tėvui – 52-eji. Po trejų metų tėvai dar susilaukė Vido brolio.
Rasos nėštumas prabėgo pandemijos metu. Tai buvo nežinomybės, sąstingio laikas. Kita vertus, Vidas turėjo galimybę daugiau laiko praleisti namuose kartu su žmona.
„Tai buvo geras metas ne tik pagalvoti apie darbus, bet ir pasimėgauti mažylės laukimo nuotaikomis. Kraitelį kūdikiui suruošėme iš anksto“, – sakė Vidas, prieš pusantrų metų vedęs Rasą.
Entuziastingai vardų žinyną studijavęs galiūnas sugalvojo dukterį pavadinti Braina.
„Išėjo labai gražus vardo ir pavardės sąskambis. Nežinau, ar Lietuvoje dar kas nors turi tokį vardą. Bet įdomi detalė ta, kad kai mano žmona dukterį pavadino Tesa, jis irgi buvo vos ne vienintelis Lietuvoje, o dabar tokiu vardu jau vadinama nemažai mergaičių“, – pasakojo sportininkas.
Gimus dukrai Vidas žmonai padovanojo gėlių, bet to neįvardijo kaip išskirtinio gesto. V.Blekaitis prisipažino, kad dažnai Rasą palepina gėlėmis be jokių progų.
Malonių šeimos rūpesčių apsuptas V.Blekaitis stengiasi neužleisti ir organizacinės sportinės veiklos bei treniruočių. Kita vertus, galiūnas prisipažino vis dažniau pagalvojantis apie sportinės karjeros pabaigą.
– Socialiniuose tinkluose balandžio mėnesį visuomenei pateikėte tokį klausimą: ar jums tęsti sportinę karjerą, ar galiūno diržą kabinti ant kablio. Tad kokį priėmėte sprendimą?
– Nežinau, ar dar tęsiu sportinę karjerą. Šiemet nedalyvavau nė vienose varžybose. Keleriose varžybose teisėjavau su kitu žinomu Lietuvos galiūnu Sauliumi Brusoku.
Profesionaliam sportininkui labai sunku padėti galutinį tašką. Kaip sportininkas nenoriu vien egzistuoti, nes trokštu būti viršūnėje. Nuo pat karjeros pradžios kėliau sau maksimalius reikalavimus.
Ir kiekviena mano nesėkmė, o jų buvo daug, virsdavo dideliais išgyvenimais, neigiamomis emocijomis, kai svarstydavau, kad viską reikėtų trenkti velniop. Bet praeidavo tam tikras tarpsnis ir vėl verždavausi į aikštę.
Galiūnų sporte esu nuo 1994 metų. Prieš tai užsiėmiau jėgos trikove. Kai kurie galiūnai manęs klausia: „Tai ką – tu nesportuosi, nedalyvausi varžybose?“ Sakau: „Dalyvaučiau, bet kaip atrodys, kai man jau tuoj 50 metų, o jūs esate 25 ar 30 metų vyrai ir aš vis tiek laimiu?“
Pernai taip ir nutiko. Atvykau į vieną Lietuvos galiūnų čempionato etapą teisėjauti. Buvau kasdieniškai apsirengęs, avėjau sandalus. Dėl kažkokių priežasčių neatvyko vienas dalyvis, ir kolegos mane įkalbino dalyvauti varžybose.
O aš nesiruošęs, nesitreniravęs. Iš Žydrūno Savicko pasiskolinau tokius bažnytinius sportinius batus, kažkas paskolino diržą, kažkas bintus. Na, ir ką, iškovojau antrąją vietą – nusileidau tik Ž.Savickui, kuris ruošėsi toms varžyboms.
Ir su žmona padiskutuojame, kad gal jau užteks aktyvaus sporto. Manęs gal kokį dešimt metų klausinėdavo, kiek dar sportuosiu. Kaskart sakydavau, kad dar metelius. Bet kada nors reikia sustoti. Gal dar būčiau sportavęs, bet pandemija išmušė iš vėžių.
Tačiau sąstingio laikas dovanojo ir gerų dalykų – susilaukėme dukters. Dabar dėmesį skiriu šeimai, treniruoju kitus atletus, vaikus. Grįžti į didįjį sportą užmojų nebeturiu, aš jau įrodžiau viską, ką galėjau.
Gal norėčiau pasirodyti varžybose kaip svečias, kaip komentatorius, teisėjas ar organizatorius. Oficialaus pranešimo dėl savo sprendimo dar nesu padaręs.
– Kaip įsivaizduojate gyvenimą be didžiojo sporto?
– Vienas galiūnas yra pasakęs, kad kai esi aktyvus kaip sportininkas, tavo gyvenimas yra nuostabus. Kai baigi karjerą, lieka tik gyvenimas. Jei sporte gali išsilaikyti kitame vaidmenyje, nėra taip skausminga užversti pasibaigusio gyvenimo tarpsnio puslapį.
Daug metų užsiimu organizacine veikla. Nuo 2000 metų kasmet Birštone organizuoju tarptautinį turnyrą „Nemuno galiūnai“. Taip pat rengiu galiūnų pasirodymus įmonių renginiuose, ten ir pats pasirodau. Rengiu įvairias orientacines varžybas įmonių darbuotojams.
Dėl pandemijos sustabdyti masiniai renginiai vis labiau atsigauna. Esu lankęsis galiūnų varžybose tiek Kanadoje, tiek Amerikoje. Ten labai populiarios vaikų galiūnų varžybos. Svoriai lengvi, tik pagaminti pagal tikrus galiūnų įrankius. Vaikai per televiziją, viešojoje erdvėje mato galiūnų varžybas ir patys nori išbandyti, tad jiems siūloma imitacija – pripučiamieji akmenys ar lengvi mediniai rąstai. Norėčiau ir Lietuvoje vaikams surengti tokias pat varžybas, nes jų metu verda geros emocijos.
– Treniruojate jaunus sportininkus. Ar dabartinė karta pateisina jūsų lūkesčius?
– Jau 14 metų Birštono sporto centro klube „Ąžuolas“ dirbu jėgos trikovės treneriu. Be to, Birštone su Lietuvos jėgos trikovės federacija padedant vienam verslininkui 2006 metais įkūrėme Lietuvos galiūnų bazę. Čia atvyksta treniruotis profesionalūs galiūnai ir mėgėjai iš visos šalies, vyksta galiūnų rinktinės treniruotės rengiantis tarptautinėms varžyboms.
Sudarinėju sportuojantiems sporto programas, mitybos planus – ir tiems, kurie nori priaugti svorio, ir tiems, kurie nori numesti.
Apie jaunąją kartą nieko blogo negaliu pasakyti. Visą laiką kalbu, kad naujieji sportininkai yra gudresni, labiau įvaldę internetinę informaciją.
Tik ryškėja vienas skirtumas – mes galiūnų sporte kovojame su svoriais, su savimi, o jie jau kovoja vienas su kitu. Tai ne dvikovinė sporto šaka. Mes, senosios kartos galiūnai, pripažįstame, kad tai džentelmeniškas sportas, kuriame nėra pykčio net per varžybas. Dalyviai palaiko vienas už kitą, jei, neduok Dieve, patiria traumą ar nesėkmę varžybų metu.
Prieš keletą metų Anglijoje dalyvavau pasaulio čempionate ir pergalė buvo ranka pasiekiama – keliais taškais pirmavau likus vienai rungčiai. Kiti dalyviai mane jau sveikino su pirmąja vieta, bet per paskutinę rungtį man nutrūko dvigalvis žasto raumuo.
Pergalė išsprūdo iš rankų – likau trečias. O amerikietis, kuris iškovojo pirmąją vietą, verkė ne iš džiaugsmo, o kad laimėjo tokiomis aplinkybėmis. Tai atsiminsiu visą gyvenimą.
Buvo toks įvykis Kijeve prieš daugelį metų tarptautinėse žaidynėse. Ten dalyvavo įvairių sporto šakų atstovai. Restorane per pusryčius kaip viena šeima sėdėjome prie stalo su galiūnais iš kitų šalių. Kalbėjomės, juokavome.
Papusryčiavę skirstėmės į savo kambarius rengtis varžyboms.
Prie gretimo stalo sėdėjo Lietuvos kultūrizmo delegacija. Su kolega S.Brusoku trumpam prisėdome prie jų stalo. Jie nusistebėjo, kad mes su varžovais prie vieno stalo sėdėjome, juokavome. Sakė, kad pas juos tai būtų nepriimtina.
O mes su kitų šalių galiūnais ir laisvalaikį kartu leidžiame. Varžybose varžaisi, atiduodi visas jėgas, prakaituoji, kraujuoji, patiri traumą, bet joms pasibaigus – vėl visi draugai.
Tarp jaunosios kartos sportininkų pasitaiko apkalbų, nepasitenkinimo, kad kitam labiau pasisekė. Jei sportininkas per treniruotę iškėlė didesnį svorį ir pasidalijo rezultatu socialiniuose tinkluose, priešininkas gali jį net iš draugų išmesti. Visiškai kitoks požiūris, kitokia psichologija.
– Kokios varžybos jums įspūdingiausios, vertingiausios?
– Smagiausias ir įsimintiniausias pirmą kartą iškovotas pasaulio stipriausios tautos titulas. Mes du kartus su komanda jį esame laimėję.
Ir abu kartus pergalė mums nusišypsojo varžybose Kryme. Kai laimėjome, tribūnose nuščiuvę iš nevilties sėdėjo gal 15 ar 20 tūkstančių žmonių – buvo girdėti, kaip musės skrenda. Galiūnų sporte žiūrovai kitaip reiškia emocijas.
Pavyzdžiui, jei per krepšinio ar futbolo rungtynes nesiseka mėgstamai komandai, žiūrovai ją nušvilpia. To niekada nebūna galiūnų sporte. Žiūrovai dažnai šūksniais ir plojimais net padeda priešininkui. Žiūrovams svarbiausia išvysti gražų reginį.
– Šis sportas turi ir tamsiąją pusę – neišvengiamos traumos, įvairūs sveikatos sutrikimai. Ar pasekmes jaučiate?
– Viena paskutinių buvo menisko operacija. Esant didesniam krūviui imdavau šlubčioti.
Taip, galima sakyti, kad galiūnų sportas turi slogiąją pusę. Neseniai turėjau problemų dėl skrandžio, prieš kokį mėnesį teko pagulėti ligoninėje. Pakeičiau požiūrį į mitybą, anksčiau valgydavau viską, nes kai sportuoji, reikia daug kalorijų. Kadangi treniruojuosi nebe taip aktyviai, teko pakoreguoti mitybą. Dėl to per mėnesį ar pusantro numečiau apie dvidešimt kilogramų.
Nebūtina laikytis ypatingos dietos, reikia tik išmesti iš raciono kai kuriuos produktus. Anksčiau labai mėgau saldumynus, dabar atsisakiau cukraus.
Jei užsimanau saldaus, į arbatą įsidedu šaukštą medaus.
Atsisakiau miltinių patiekalų, valgau mažai duonos ir tai tik viso grūdo. Teko užmiršti bulves, nors dievinu bulvių patiekalus. Dabar jas keičiu batatais. Ir kiaulienos atsisakiau.
Leidžiu sau kasdien pasimėgauti nedideliu kiekiu lašinukų. Iš mėsos valgau paukštieną, triušieną, jautieną. Pajutau, kad savijauta pagerėjo.
– Ar toks stipruolis panešioja žmoną ant rankų?
– Dabar jau tenka iš karto nešioti dvi – dukrelė žmonai ant rankų, o žmona ant mano rankų.
– Turite kulinarijos pomėgį. Rūkote mėsą, žuvį, sūrius ir net kiaušinius ir sviestą. Gal įvairių gaminių rūkymas tapo verslu?
– Kartą socialiniuose tinkluose manęs paklausė – gal ir pieną išrūkysiu? Iki šiol ši veikla yra labiau pomėgis, tačiau dabar namuose planuoju atidaryti cechą ir bandysiu išeiti į platesnius vandenis, nes neblogai sekasi. Gaminių nuotraukas keliu į internetą, žmonės klausinėja, nori pirkti.
Nors rūkyti produktai nėra labai sveika, viskas pas mane ekologiška, naudoju tik natūralius prieskonius.
Vaikystėje mano tėvai augino kiaules, rūkydavo mėsą, mes, vaikai, visko prisižiūrėdavome ir jiems padėdavome. Žuvis seniai rūkau, tik nedideliais kiekiais. Nesu žvejys, bet turiu pažįstamų žvejų. Jie man prigaudo. Daugiausia žuvis rūkau šaltuoju būdu, bet jei paprašo – ir karštuoju. Eidamas į svečius visada nešu dovanų savo gaminių.
Esu rūkęs ir tokią egzotišką mėsą kaip kaip kengūriena, strutiena, bebriena.
Informacijos apie rūkymą ieškau ir internete. Per gimtadienį brolis, žinantis apie tokį mano pomėgį, padovanojo šūsnį knygų įvairiomis kalbomis.
Bet aš nesivadovauju vienu receptu, tiesiog daug eksperimentuoju ir žiūriu, kas geriausiai pavyksta.
– Jūs – visapusiškas žmogus. Jei nebūtumėte sportininkas, galėtumėte būti artistas. Nebijote kamerų, esate įsiamžinęs serialuose „Rezidentai“, „Bruto ir Neto“, filme „Be 5 min. vedę“, dalyvavote televizijos projektuose „Šok su manimi“, „Šuolis“.
– Norėjau daug kur save išbandyti, man patinka iššūkiai. Filmavimo aikštelėje jaučiuosi lyg žuvis vandenyje.
Neturiu viešumo baimės. Galiu miniai ir anekdotą suskelti, ir rimtomis temomis pakalbėti. Kuo daugiau žmonių aplinkui, tuo geriau.
Projektas „Šuolis“ man patiko, nors pačioje pradžioje, kai reikėjo nušokti nuo septynių metrų aukščio, buvo baugu, baseinas atrodė lyg degtukų dėžutė.
Pirmą kartą mane į jį įstūmė, vėliau pats įsidrąsinau ir nušokdavau. Suprantu, kad mano kompleksija nėra tinkamiausia šuoliams į vandenį, tačiau aš ilgai išsilaikiau, patekau į finalą. Po šokių projekto daugiau šokti neteko, nežinau, ar pavyktų. Na, gal tik valso žingsnelių nebūsiu pamiršęs.
Vaikystėje esu ragavęs aktoriaus duonos. Filmavausi televizijos serialuose „Devyni nuopuolio ratai“ ir „Raudonmedžio rojus“. Tiesa, ten turėjau progos tik pastovėti.
Sporte taip pat reikalingas vaidybos elementas. Nereikia vaidinti traumų ar kitų negerų dalykų, bet sportininkas turi žaisti su žiūrovais, atkreipti į save jų dėmesį, sudominti. Ir rengėjai į varžybas stengiasi pasikviesti tuos dalyvius, kurie ne tik stiprūs, bet ir artistiški, gerąja prasme maivosi.
Mokykloje nelankiau dramos būrelio. Nuo mažens mane traukė sportas. Išbandžiau daug sporto šakų, kol save atradau. Tačiau norą būti stipruoliu jutau nuo mažens. Vos ne penkerių metų pajėgdavau pakelti stambų vyrą.
– Esate kilęs iš Birštono, ten dabar ir gyvenate. Nenuobodu mažame mieste?
– Dešimt metų gyvenau Vilniuje, bet nepritapau, nepatiko miesto triukšmas, aš mėgstu ramybę ir gamtą. Į didelį miestą galima bet kada nuvažiuoti. Greitai ten pavargstu. Į Birštoną grįžtu lyg į pasaką. Čia mano ištakos, draugai, pažįstami.
