Pripažinti, kad sunku atskirti realybę nuo virtualaus pasaulio – vienas pirmųjų požymių, kad laisvalaikis tampa nekontroliuojama priklausomybe. Tai išgyveno ir 26-erių Advaitas Žiūraitis, sutikęs su naujienų portalu lrytas.lt pasidalyti savo istorija.
Marijampolėje prabėgo pirmi septyneri Advaito gyvenimo metai, vėliau jis su tėvais ir seserimi persikėlė į Kauną, kur praleido visą jaunystę. Jo teigimu, santykiai su šeima buvo ir yra puikūs, jis iki šiol gyvena tėvų namuose. Baigęs mokyklą vaikinas nenorėjo nei dirbti, nei mokytis.
„Kartais savanoriavau, laikinai padirbdavau, padėdavau tėvams buityje. Taip ir slinko mano dienos, kol prieš dvejus metus prisijungiau prie projekto „Judam“, dabar esu vienas iš ilgiausiai ten dalyvavusių jaunuolių“, – pasakojo Advaitas.
– Kaip manai, kodėl nepavyko rasti mėgstamos veiklos, kelio?
– Buvau pasimetęs ir bijojau gyvenimo, kai pasiūlė pagalbą, supratau, kad man jos tikrai reikia. Trūko motyvacijos ieškoti sau tinkamo gyvenimo kelio, graužiau save, jog nieko neveikiu, nejudu į priekį. Juk negali gyvenime stovėti vietoje, o aš iš tikrųjų buvau užkietėjęs. Galvojau, kad ir projekte prasilaužti man nepavyks, bet norėjau tobulėti ir man pavyko.
– O kaip atrodė tavo „nieko neveikimas“, juk kažkuo buvai užsiėmęs?
– Didžiausia blogybė buvo priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų. Kitų priklausomybių neturiu, nesu rūkęs, negeriu, tačiau žaidimai yra mano silpnybė. Žinoma, kaip ir visur, taip ir čia, galima įžvelgti pliusų. Visas mano draugų ratas buvo iš žaidimų, kartu bendraudavome, kurdavome strategijas. Tačiau blogoji pusė ta, kad, sudėjus savo visą gyvenimą į virtualius dalykus, išsikėlus tikslus žaidime, pamiršti, jog gyventi reikia ir realybėje.
– Kada supratai, jog iš tiesų tai yra priklausomybė?
– Prie kompiuterinių žaidimų praleisdavau 140 valandų per dvi savaites, tai reiškia, jog kiekvieną dieną į kompiuterį spoksodavau po dešimt valandų. Nuo 2012 metų viename žaidime praleidau 17 tūkst. valandų, tai yra žvėriškai daug. Būtent tokia statistika man leido suvokti, jog nekontroliuoju savęs ir savo laiko. Šiuo metu šie skaičiai sumažėję kone dešimčia kartų.
– O kokios buvo aplinkinių reakcijos? Ką sakė tau artimi žmonės?
– Tėvai liepdavo susiimti ir daryti išvadas, bet mano mintys vis tiek sukosi tame žaidimų sraute, neturėjau per daug atsakomybių, patogiai gyvenau tėvų lizdelyje ir į kitų reakcijas per daug nekreipiau dėmesio. Įsisuki į žaidimą, susikuri tikslus, juos įgyvendini ir įsivaizduoji, kad produktyviai praleidai dieną. Negalvoji, kas vyksta realybėje. Atrodo, kad viskas su tuo yra gerai, bet, laikui bėgant, supratau, kad taip nebuvo.
– Kaip manai, kodėl žaidimai tave taip įtraukdavo?
– Pagrindinis kompiuterinis žaidimas, prie kurio praleisdavau daugiausia laiko, buvo „Dota 2“. Ten išsikeldavau savo tikslus, norėdavau pasiekti reitingus ir pamiršau, kad gyvenimas vyksta ir už kompiuterio ekrano. Tai strateginis žaidimas, kiekvienas lygis tarpusavyje neturi nieko bendro, todėl yra be galo daug galimybių, kurias norisi sužinoti, išanalizuoti. Būtent todėl šis žaidimas mane taip įtraukė.
– Neretai priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų susijusi ir su noru pabėgti nuo problemų. Ar nesijautei, jog ir tu žaisdamas pasislepi nuo realaus gyvenimo?
– Jaučiausi. Kai gyvenau Marijampolėje, nuo pirmos iki ketvirtos klasės buvau įkyrus ir įžūlus vaikas. Dėl krišnaitų tikėjimo, nuo gimimo esu vegetaras, todėl mokykloje vaikus pravardžiuodavau mėsėdžiais, visiems klasės draugams kabindavau makaronus ir bendraudavau nemandagiai.
Vėliau, persikėlus į Kauną, nuo penktos iki dvyliktos klasės nusileidau ant žemės ir tapau tyleniu. Supratau, kad taip bendrauti su kitais negaliu, todėl išvis nustojau ieškoti draugų. Buvau visiškas keistuolis iš kurio tyčiojosi, per kiekvieną pertrauką bėgdavau namo, kad galėčiau izoliuotis nuo kitų.
Nebūtinai pasėdėti prie kompiuterio, kartais tiesiog pabūti vienas. Žinoma, pats galėjau rodyti iniciatyvą ir bendrauti, su laiku būtų mane priėmę į klasės draugų ratą, tačiau buvo daug paprasčiau nuo visko pabėgti. Čia ir gimė priklausomybė nuo žaidimų, kuriuose jausdavausi saugiai.
– O ar dabar situacija pasikeitė?
– Tikrai taip. Anksčiau maniau, kad ir liksiu gyventi tik su žaidimais, padėsiu retkarčiais tėvams, tačiau nieko daugiau ir neplanavau. Tačiau po mokyklos esu labai stipriai pasikeitęs, o po projekto požiūris į gyvenimą dar labiau surimtėjo. Vienoje projekto stovykloje susiradau merginą.
Ji tapo viena iš priežasčių, kodėl pradėjau mažiau žaisti, atsirado kitos atsakomybės ir kiti norai. Esu jaunas ir žinau, kad tai yra mano nauja pradžia ir gyvenime turėsiu dar daug nuotykių.
– Gyvenimas pasikeitė ir prisijungus prie projekto?
– Projektas man padėjo išanalizuoti save. Esu savikritiškas ir projekte su koučeriu išmokau negraužti savęs dėl menkiausių klaidų. Juk klysti yra žmogiška, reikia leisti sau bandyti, suklysti, išmokti ir nebijoti. Visi pokalbiai man padėjo ir vėl pasitikėti savimi.
Visada sau kartojau, kad jeigu nori, kad kažkas pasikeistų, reikia naujos vietos. Tačiau šią vasarą požiūris į gyvenimą dar labiau pasikeitė, kai reikėjo išvažiuoti dirbti į Nidą, kur teko tvarkyti jachtas.
Gyvenau nemokamai pas tėvų draugus, kurie ir pasiūlė šį darbą, galėjau pramogauti, tikėjausi, kad visą vasarą pabūsiu, suvyriškėsiu, skambėjo kaip svajonė. Nors Nidoje manimi nuoširdžiai rūpinosi, tačiau fizinis darbas man buvo per sunkus. Gal esu miestietis ir išlepęs vaikas, bet tikrai buvo be galo sunku, todėl po dešimt dienų iškart grįžau.
– Kokios veiklos ėmeisi sugrįžęs?
– Sugrįžęs vėl prisijungiau prie projekto, pradėjau rodyti dar didesnę iniciatyvą, buvau motyvuotas dar labiau tobulėti. Ir sugrįžus išsiuntė į stovyklą „Įgūdžių laboratorija“, kur buvo suplanuota veikla įvairiomis sąlygomis. Turėjome iššūkių, naktinių žygių miškuose, daug laiko praleidome gamtoje. Man tai padėjo dar labiau atrasti save, o sugrįžęs po kelių savaičių susiradau darbą.
– O ką veiki pastaruoju metu?
– Dirbu įmonėje, kuri teikia paslaugą žiūrėti filmukus su virtualios realybės akiniais. Mano pareigos yra apmokyti žmones jais naudotis, supažindinti su filmais, aš tarsi operatorius bei padėjėjas. Dažnai ateina vaikai, o man patinka praleisti laiką su jais, taip pat daug bendrauju su skirtingais žmonėmis, o tai turi naudos mano asmeniniam tobulėjimui.
Kadangi esu kompiuterinių žaidimų mėgėjas, vienareikšmiškai, iš visų išbandytų darbų, šis yra tinkamiausias, atitinkantis mano lūkesčius. Žinoma, dar reikia įsitvirtinti ir dažniau parodyti pasitikėjimą savimi, kurį įgavau projekto metu, bet su laiku man tai padaryti pavyks.
– Kadangi tavo visi tikslai yra jau ne žaidimuose, o realybėje, ko sieki dabar?
– Dabar pagrindinis tikslas yra išsikraustyti iš tėvų, norėčiau gyventi kartu su savo mergina. Studijuoti kol kas neplanuoju, nes, manau, gan sunku suderinti darbą su studijomis. Turiu mažą svajonę galbūt ateityje pasirinkti psichologijos mokslą, nes noriu daugiau analizuoti save ir kitus, tačiau pats esu didelis intravertas, todėl nededu per daug vilčių.
Gyvenime yra daug klaustukų, galbūt turėjau studijuoti pabaigęs mokyklą, bet tuo metu buvau išsikėlęs netikrų tikslų kompiuteriniuose žaidimuose. Žodžiu, toks tas mano paprastas planas, judėti į priekį ir tapti nepriklausomu nuo kitų, o, laikui bėgant, žiūrėsiu, kaip pasisuks mano gyvenimas.
Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamo ir Jaunimo reikalų departamento (JRD) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendinamo projekto „Judam“ tikslas yra jaunimui iš sunkumus patiriančios šeimos, turintiems problemų su teisėsauga, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, patiriantiems pajamų ar kitus nepriteklius, turintiems priklausomybių bei gyvenantiems ar jau išėjusiems iš globos įstaigų padėti integruotis į švietimo ir/arba darbo rinką.
