Žinių portalams skelbiant apie Talibano užimamus miestus, jaunai šeimai teko rinktis vieną kelią iš dviejų – pasinaudoti galimybe priimti Lietuvos siūlomą pagalbą afganistaniečiams vertėjams ir skubiai bėgti iš šalies arba pasilikti savo namuose ir susidurti su naujomis Talibano taisyklėmis bei bausmėmis.
„Sprendimą priėmėme tuojau pat. Susikrovėme du lagaminus, pasiėmėme savo tris vaikus, užrakinome namo duris ir dar su dviem šeimomis ketvirtą valandą ryto automobiliu leidomės į kelionę link sostinės Kabulo“, – lėtai pasakojo afganistanietis vertėjas A.M.Azimi, ketverius metus talkinęs Lietuvos vadovaujamai Goro provincijos atkūrimo grupei.
Jo istorija beveik nesiskiria nuo kitų 80 tūkstančių afganistaniečių, kuriems NATO partneriai suteikė galimybę priimti politinį prieglobstį savo šalyse. Tai atsidėkojimas už dvidešimt metų trukusią pagalbą vykdant NATO misijas Afganistane.
Abedas ir Hassina augo šalyje, kurioje nuo 2001-ųjų į žmonių gyvenimą atėjo vis daugiau liberalumo elementų.
„Mes jautėmės saugūs ir laimingi savo šalyje – žmonės turėjo darbus ir galėjo siekti išsilavinimo, mus saugojo policija, turėjome teisingumo sistemą“, – apie gyvenimą Afganistane pasakojo Abedas.
„Bet ypač daug laisvių, palyginti su ankstesniais laikais, turėjo moterys. Jos galėjo lankytis parduotuvėse ir laisvai vaikščioti gatvėmis. Moterys netgi gavo teisę dirbti Afganistano valdžios institucijose.
Mes abu turėjome progą studijuoti anglų literatūrą universitete, kur auditorijoje buvo ir merginos, ir vaikinai.
Ten mudu ir susipažinome“, – pasakojo Hassina ir akimis paprašė savo vyro pritarimo.
Net ir modernioje jų santuokoje vyro vaidmuo yra viršesnis.
Dar tik mėnuo, kai į valdžią Afganistane sugrįžo talibai, o pokyčiai žmonių gyvenime akivaizdūs. Merginos ir vaikinai universitetų auditorijose atskirti pertvaromis, kai kur mokslas išvis neprasidėjo.
„Manau, kad dėl tokių sprendimų nukentės mokslo kokybė. Mokydamiesi vaikinai ir merginos turėtų bendrauti, keistis nuomonėmis.
Šios naujos taisyklės kuria kitą kultūrą, nesuprantamą jauniems žmonėms“, – įsitikinusi H.Rasooly.
Moterims nuo šiol uždrausta dirbti ir valstybinėse institucijose, jos yra užsidariusios namuose ir laukia, kokius sprendimus priims valdžia. Nors, oficialiais duomenimis, naująją Afganistano kryptį palaiko apie 77 procentus visuomenės, net ir konservatyvesnė vyresnioji karta nepritaria suvaržymams.
„Goro provincija yra skurdus, centrinės valdžios apleistas Afganistano regionas, kuriame beveik nėra dirbamosios žemės ir yra ilgos šaltos žiemos. Šioje provincijoje istoriškai yra pats didžiausias procentas neišsilavinusių žmonių“, – pasakojo afganistaniečių pora, papildydami vienas kitą.
Hassina susirūpinusi moterų ateitimi. Ji, kaip ir ištisa karta jaunų moterų, užaugo laisvėjančiame Afganistane, kuriame mergaitės galėjo svajoti apie studijas, darbą ir lygiaverčius santykius santuokoje.
Tvirta ir išlaisvėjusi H.Rasooly po studijų universitete dirbo ankstyvosios vaikų edukacijos ir kovos su badu programose, tačiau jos didžiausias noras buvo sumažinti moterų socialinę atskirtį visuomenėje.
„Pasikeitus režimui mes atsidūrėme pavojuje. NATO misijų, Goro provincijos atkūrimo projekto ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojai sukaupę didelį kiekį informacijos apie valdžios institucijose dirbančius vyrus ir moteris. Manau, kad talibai būtų mus užmušę“, – neabejojo Hassina.
Praėjusią savaitę jų bendruomenę apskriejo žinia apie žiauriai nužudytą besilaukiančią apsaugos darbuotoją šeimos ir mažamečių vaikų akivaizdoje. „Tik todėl, kad ji yra moteris ir dirbo valdžios institucijoje“, – kalbėjo H.Rasooly.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
