Pašnekovė pasakojo, kad jau nuo mažų dienų mėgo užsiimti įvairiais rankdarbiais – piešė, lipdė, vėliau mokėsi nerti ir megzti. Net ir pirmieji žingsniai lėlyčių gamybos link buvo žengti būtent vaikystėje, nes, kaip pati Daiva juokavo, jos rankose mamos suknelės virsdavo „Skudurinėmis Onutėmis“.
Įspūdingus suvenyrus kurianti pašnekovė teigė, kad lėlyčių iš kaprono ir sintepono medžiagos gamyba iš pradžių buvo tik smagus laisvalaikio užsiėmimas, kuriuo ji susidomėjo pamačiusi įrašą apie tai internete.
„Internete pamačiau kaproninę lėlytę ir nusprendžiau, kad reikia išmokti tokią pasidaryti“, – prisiminusi šyptelėjo Daiva.
Mokėsi savarankiškai
Moteris atskleidė, kad prireikė nemažai bandymų, kol pati išmoko pagaminti šias kruopštumo reikalaujančias lėles: „Kai pasižiūriu į savo anksčiau gamintas lėlytes, tai ima juokas. Ilgai teko dirbti, kol išėjo kažkas panašaus į lėlę. Žiūrėdavau pamokas internetu, siuvau, o kai nepavykdavo, padėdavau viską kokioms dviems savaitėms į šalį. Tačiau vis sugrįždavau ir bandydavau iš naujo. Bandžiau ir bandžiau, kol išėjo.“
Iš pradžių savo kurtas lėlytes ji dovanodavo artimiesiems ir kolegoms, o paskui pabandė jas pasiūlyti ir kitiems. Moters nuostabai, jos rankdarbiai susilaukė didelio susidomėjimo.
„Vieną kartą nusprendžiau nuvažiuoti į mugę Vilniuje. Ten pardavinėjau savo gamintus įvairius žaislus, tokius kaip zuikučiai, ir panašiai. Žmonės nupirko daug tų zuikučių, sulaukiau pagyrų ir visiems tie žaislai sukėlė daug šypsenų. Todėl nusprendžiau pradėti savo darbus reklamuoti „Facebook“ ir po truputį įsivažiavau“, – pasakojo ji.
Ilgainiui ši veikla taip įtraukė moterį, kad ji ėmė tam skirti visą savo laisvą laiką. Daiva netgi pajuokavo, kad per dienas galėtų nieko daugiau neveikti – tik siūti lėlytes.
„Jeigu nereikia važiuoti į miestą pirkti priemonių ar eiti į darbą, tai prie lėlyčių sėdžiu nuo ryto iki vėlaus vakaro. Susitvarkau namus, pagaminu maistą ir sėdu siūti. Pavyzdžiui, vasarą žmonės ilsisi, o aš siuvu kambaryje. Tačiau man tai labai patinka.
Dar ir pusseserę įtraukiau, tai ji irgi negali atsitraukti. Nežinau kodėl, bet ir jai labai patinka. Sakė, kad galėtų nevalgyti ir neiti į darbą – vien tik siūti, siūti, siūti“, – šyptelėjo pašnekovė.
Tarsi antras darbas
Darželio sarge dirbanti vilnietė juokauja, kad pamažu lėlyčių gamyba ima tapti antru darbu, nes norinčių užsisakyti šių išskirtinių suvenyrų atsiranda vis daugiau: „Iš pradžių užsakymų nebuvo labai daug, o dabar nė dienos nesėdžiu be darbo. Būna momentų, kai turiu tiek užsakymų, kad nespėju jų gaminti.“
Daugiausiai dėmesio sulaukia Daivos gaminamos lėlytės-pakabukai automobiliams bei lėlės-portretai, kuriamos pagal klientų atsiųstas nuotraukas.
Jas žmonės dažniausiai užsako įvairioms progoms – vestuvėms, krikštynoms ar gimtadieniams – tokia dovana kainuoja apie 20 eurų. Anot pašnekovės, šių lėlyčių gamyba sudėtinga ir reikalaujanti daug kruopštumo, todėl gali trukti ir iki 3 dienų.
„Jas gaminti tikrai sudėtinga. Jeigu papasakojant trumpai, tai iš sintepono kamuoliuko reikia suformuoti proporcingą veidą, tuomet padaryti nosytę, žandukus, lūpytes – viską sudėti kaip ant žmogaus ir siūti. Kartais naudoju ir kosmetiką – viską susiuvus, lėlytę išpudruoju, naudoju skaistalus ir šešėlius. Vėliau padarau akis, plaukučius, jeigu reikia – barzdą“, pasakojo Daiva.
Klientų turi ir užsienyje
Tačiau, kad ir kiek laiko užimtų šių lėlių gamyba, viską atperka klientų reakcija – moteris džiaugiasi, kad šypsena ilgai nedingsta nuo jų veido.
„Žmonėms labai patinka, kai kurie sako, kad lėlės bus jų talismanai. Visada sulaukiu labai daug šypsenų. Vieną kartą gaminau lėlytę pusseserės viršininkui Boso dienos proga ir siunčiau į Angliją. Pusseserė pasakojo, kad jos viršininkas, pamatęs lėlės galvą, iškart pasakė: „Čia aš“. Sakė, kad labai panašus išėjo“, – džiaugėsi ji.
Daiva taip pat gamina ne tik lėlytes-portretus, bet ir lėlytes-pakabukus automobiliams bei įvairius suvenyrus, kurių idėjas dažnai padiktuoja patys klientai: „Vasarą ar nuo pavasario prasideda raganaitės, nykštukai, naminukai, o artėjant Kalėdoms – visokie šventiniai suvenyrai. Pavyzdžiui, esu dariusi Kalėdų Senelį–barą, kurio viduryje įsistatė šampano butelis. Gaminu ir pakabas raktams bei rankšluosčiams.“
Moteris džiaugėsi, kad apie jos rankdarbius sužino vis daugiau žmonių, o užsakymų ji sulaukia net ir iš kitų pasaulio šalių – jos kurtas lėlytes yra užsisakę iš Vokietijos, Norvegijos, Olandijos, Airijos ir Anglijos.
