Su viena iš „Čigono mergų“ susitikome prie „Litexpo“ vykusioje sodinukų mugėje. Vilmą, kaip ir jos prisistatyme, radau suplukusią, karščio nuvargintą ir saulės apdegintą, vis bėgiojančią pirmyn ir atgal, nešiną pilnomis kaktusų ir sukulentų medinėmis lysvėmis.
Palūkėjus kelias minutes ir per jas spėjus akis paganyti po egzotines gėrybes, galiausiai pavyko Vilmą pasigauti, pasisodinti ant įkaitusio suoliuko vidury automobilių stovėjimo aikštelės ir praskleisti užuolaidėles į legendomis apipintą „Čigono daržą“.
– „Čigono daržas“ – labai jau įmantrus, akį traukiantis parduotuvės pavadinimas. Iš kur jis toks išlindo?
– „Čigono daržas“, iš tikrųjų, yra labai asmeniškas pavadinimas – kai jau reikėjo pasivadinti, tai pasivadinom taip, kaip mus giminaičiai vadina. Dažnai jie mums sako, kad esam kaip čigonai – atvažiuojam apsikrovę daiktais, triukšmingi, nuo mūsų juoko visas rajonas skamba, vaikai rėkia, durims atsidarius pirmiausiai per visų galvas šoka šuo... Tas pavadinimas jau iškart mums buvo toks prilipęs, nusėdęs, savas.
Taip pat šis pavadinimas labai lipo, nes juk mūsų daržas ir sodas tikrai kitoks nei įprastai, nebus juk Vilmos ir Andriaus gėlės, nes ne įprastais palangių augalėliais prekiaujam, o kaktusais, sukulentais ir kitokiom retenybėm, kurias sumedžiojam.
Ir dabar „Čigono daržas“ ypač tinka, nes kai mes neturim fizinės vietos, fizinės parduotuvės, tai tam, kad žmonės galėtų gyvai pamatyti ir pačiupinėti, važinėji po įvairias muges. Tai irgi labai čigoniškai – susikrauni visą mantą ir keliauji.
– Į vežimą ir važiuojat!
– Taip, į vežimą ir važiuojam toliau. Norėtųsi gal tik, kad tas vežimas būtų patogesnis, bet nieko, mes mokomės. Svajoju apie autobusą, kur žmonės galėtų užeiti ir apsižiūrėti (juokiasi).
– Kartais gali pasirodyti, jog slepiate savo tapatybę – jeigu ne viena kita jus išduodanti nuotrauka, tikėtina, kad niekas ir nesuprastų, koks žmogus visgi slypi už Čigono vardo! Ar tikrai bandote kažkaip atsieti save, kaip asmenį, nuo Čigono personažo?
– Iš tiesų, tai niekas čia nieko specialiai nedarė – tiesiog ėmiau šnekėti trečiu asmeniu, personažo Čigono vardu, ir tai tapo net savotiškai patogu, nes ne tu būni dėl kažko kaltas ar blogas, bet Čigonas (juokiasi).
Labai natūraliai žmonėms pradėjo kilti klausimai, kas tas Čigonas, kas čia per „Čigono daržas“, o mes tiesiog tylėjom, šypsojomės ir nieko nesakėm, nes mums patiems pasirodė labai įdomi žmonių reakcija. Ir susikūrė velnias žino kiek ir kokių legendų apie tą Čigoną. Pagalvojau – kodėl gi ne, tegul ir lieka taip!
O tos legendos atsiskleidė irgi savaime, nes nei mes planavome slėpti kažką, nei čia buvo planuotas kažkoks pasiviešinimas (juokiasi). Gyvenom, kažką užfiksavom, kažko neužfiksavom.
– Labai šmaikščiai ir tokia įdomia kalbos forma, vartodama daug įmantrių, retų žodžių, rašote savo tekstus socialiniuose tinkluose, augalų aprašymus elektroninėje parduotuvėje. Tikriausiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl turite nemenką ratą jumis susidomėjusių žmonių. Ar šią bendravimo manierą išlaikote tik savo parduotuvės erdvėse, ar ir už jos ribų?
– Taip rašosi man, neturiu žalio supratimo, kodėl. Gal kad man patinka seni dalykai – retai vartojami žodžiai ir kitos senienos. Ir tie žodžiai man yra savi, nėra kažkaip dirbtinai pritemptas reikalas – nėra taip, kad aš atsisėdusi prie žodyno ieškausi, kokį ten žodį pavartoti savo tekste. Galbūt iš vaikystės ir savo vasarų kaime prisimenu juos.
Ir, iš tiesų, užtenka sakiny pavartoti vieną kokį keistesnį senovinį žodį, ir visai kitaip tas sakinys atrodo. Kartais save pati pagaunu, kad gal jau net per daug jų prirašau ir gal žmonės tuoj nebesupras manęs (juokiasi).
– Aš pati, iš tiesų, visai neseniai atradau Čigono daržą, bet juk jis tikrai atsirado ne nuo mano atradimo! Praverkite, prašau, užuolaidėles ir papasakokite plačiau, kokia gi ta Čigono daržo istorija? Kada jis įsikūrė?
– Man atrodo, kad dabar ketveri metai, kaip mes gyvuojam. O ta veikla atėjo labai netyčia, planas buvo šiek tiek kitoks.
Mes iš Klaipėdos, visa šeimyna, atsikraustėm į kaimą. Planas buvo užsiimti prieskoninių žolelių, gėlynų skynimui auginimu – puokštėms, šventėms. Daug metų esu dirbusi dekoratore, visą laiką svajojau, kad būtų smagu kažkuo savo užsiimti.
Sukulentai ir kaktusai buvo toks hobiukas, kuris gimė ir užsiliko labai netikėtai – kažkokio renginio dekorui buvo naudota labai daug sukulentų ir jų liko, tad pradėjau su jais žaisti, daryti kompozicijas, paveikslus, paveiksliukus. Taip ir užsižaidžiau. Žodžiu, išvažiavom į kaimą tęsti visų floristinių ieškojimų, o išėjo taip, kad skynimui auginamų gėlių yra tik dvi lysvės, o visa kita – kaktusai ir sukulentai (juokiasi).
Veiklos pradžia, aišku, buvo labai lėta, labai rami. Daug visur važinėjom, per muges kalbėjom, kas mes tokie ir kaip čia siųsim tuos augalus paštu, ir žmonėms tikrai buvo labai keista. Dabar tie įvykę karantinai pakeitė situaciją, nes žmonėms tapo priimtina, kad visi viską siunčiasi paštu, per kurjerius, ir jau niekam nebėra nuostabos. O, atrodytų, dar taip neseniai, vos prieš ketverius metus, buvo tiek daug klausimų.
– Jau užsiminėte apie tai, kad iš Klaipėdos sumąstėte persikraustyti į tokį nuošalų, net gatvių neturintį, tik kelis gyventojus beglaudžiantį Daugėlių kaimą Jurbarko rajone. Kaip jį atradote?
– Gyvendami Klaipėdoje ėmėme ieškotis sau vietos, kur vasarą galėčiau ką nors augintis, kad vaikai turėtų kur siausti, kad tai būtų sava ir galėčiau rausti tą žemę. Daug ieškojome, važinėjome, domėjomės, bet nieko neradome, ir į Daugėlius mus nutrenkė mano senas hobis. Visada domėjausi dvarų temomis, senais, apleistais dvarais, o mes įsikraustėme į visiškai apgriuvusį Daugėlių dvarą. Šiaip labai įdomu, nes istoriškai žiūrint, tai net ir nėra jokios priežasties jo dvaru vadinti – ten žymių žmonių buvusi gimtoji sodyba.
Man užteko tik išlipti iš automobilio, kad suprasčiau, jog ten gyvensime. Ir ne tik vasaromis. Nes ten be proto gražu... Atvažiavome spalio pabaigoje, kai tikrai pats baisiausias laikotarpis, kai viskas pamirkę, šlapia ir purvina, o ten pamatėme neįtikėtiną grožį – viskas spalvota, ąžuolai, klevai, skardžiai, kalniukai, upelis teka.
Labai greitai įsikraustėme, tačiau į tokį kiaurą daiktą be pinigų – aš su šešių mėnesių kūdikiu ant rankų į trobą kiauru stogu, pasirodo, be pečiaus veikiančio, vandens ir be visokių tokių dalykų, o civilizacija baisiai toli. Nors aš visai nesigailiu, kad priėmėme tokį sprendimą, tačiau gyvenimas ten, bėgant metams, tikrai nepalengvėja. Bet jeigu kas sakytų, kad grįžk į miestą, vaikščiok gražiais, švariais batukais, tai ne... Jau nebe.
Man labai mieste trūkdavo erdvės pojūčio. Negalėdavau ilgai pakęsti būti vietoje, kurioje nematau dangaus, horizonto. Kad ir kokios fainos Senamiesčio gatvytės, bet čia kampukas, ten kampukas, ir tu jau nebematai dangaus – tai mane labai slėgdavo. Bet gal čia šiaip silpnos akys ir reikia pailsėti joms (juokiasi). Tačiau dabar turiu sočiai horizonto.
– Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti, su kokiais sunkumais susidūrėte persikraustę į kaimą? Ar nebuvo vaikams šoko keičiant didmiestį į vienkiemį?
– Ne, vaikams nebuvo – mažoji ten auga jau nuo pusės metų, ji kitaip ir neprisimena. Vyresniam vaikinukui – taip, nebuvo lengva keisti mokyklas, buvo tokių emocinių pajudėjimų, bet viskas įvyko ganėtinai sklandžiai. Žinoma, nežinau, kaip bus ateity, vaikai tikriausiai turės tą įprastą norą bėgti į didmiestį, bet smagu, kad yra iš kur bėgti (juokiasi).
O šiaip didžiausi sunkumai yra tik tie, kad gyvenam per daug nuošaliai, jog patys savo lėšomis kažką padoriai susitvarkytumėm, ir per daug nuošaliai, kad kam nors rūpėtų mūsų vienų problemos. Tik dėl tavęs vieno niekas nieko nedarys – sniego nenuvalys ar ko nors nepataisys. Viską turi daryti pats savo rankomis ir jėgomis.
Bet, kai tu pagalvoji, kad gerai – juk mes turim kur grįžti, mes turim namus mieste. Susikrauk tašes nors ir dabar ir važiuok. Bet ne! Nenori, nepasiilgsti. O jeigu pasiilgsti, tai viskas labai paprasta – palieki purvinus aulinius bagažinėje, lipi į švarius batelius ir išvažiuoji į miestą. Paprastai tokiu atveju jau važiuoji tikslingai – nebebūna tokių prašliaužiojimų velniai žino kur tame mieste, stengies tą pabuvimą išnaudoti maksimaliai. Važiuoji į teatrus, koncertus, vaikams ką nors parodyti arba šopintis (aut. past. – apsipirkinėti).
– Kur sutalpinate visus savo augalus – panašu, kad turite jų begalę? Gal jūsų kaktusai ir sukulentai turi net atskirą gryčią?
– Tas mūsų namas yra senovinis, kaip tada buvo madinga statyti – dviejų galų. Tai, kai tik įsigijome sodybą, pirmiausiai įėję tikrinome, kuri dalis yra šviesesnė – ten ir apsigyveno mūsų kaktusai.
– Ne jūs, bet kaktusai!
– Taip, o mums jau kas liko – šiaurinė ir visuomet šešėly paskendusi pusė. Toje dalyje, kur mūsų gyvenamos patalpos, tai tik monsteros auga. Daugiau ten niekas neauga (juokiasi).
Vėliau, aišku, statėm šiltnamį. Per vasarą augalai labai subujoja, prisidaugina, tad pereini ir į kiemą, o atėjus rudeniui supranti, kad ir tas šiltnamis per mažas, ir troboje jau tikrai viskas nebetelpa.
– O ar „Čigono daržas“ yra vienintelė veikla, nešanti pajamas, ar turite ir kokių kitų užsiėmimų?
– Pagrindines – taip. Tų veiklų ir hobių mes visada turime daug. Ir mūsų šeimoje hobiai mėgsta pereiti į veiklas arba atvirkščiai – veiklos palieka tiesiog hobiais.
Mes su vyru truputį tokie bepročiai esam – niekada neaišku, į kurią pusę pasiduosim. Galbūt pagrindinis pajamų šaltinis liks tik hobiu ir bus pereita prie kažkokios kitos veiklos. Todėl stengiamės ir neprisirišti prie tų savo veiklų. Aš nematau jokios problemos, jeigu tų kaktusų niekam nebereikės ir bus kažkas kitas (juokiasi). Su kaktusais ir sukulentais viskas prasidėjo labai netikėtai, tad kodėl neprasidėti kam nors kitam?
Pavyzdžiui, vyras yra visiškai pasinešęs ir turi hobį konstruoti sportinius drag automobilius, jau labai greitai grasina tapti veikla ir iš pirmos vietos išstumti kaktusus. Čia daugiau greičio nei su mano kaktusais (juokiasi). Mano kaktusai ir šis jo hobis labai stipriai konkuruoja, nes abi veiklos užima praktiškai visą šeimos eterį – tik aš moteriškai kol kas įsigudrinu prioritetu kaktusus išstumti, tačiau jaučiu, kad galiu netrukus pralaimėti (juokiasi).
Toks tas mūsų gyvenimas – įvairus ir kontrastingas.
– Kalbant apie hobius ir pomėgius, ar išvykus į kaimą atsirado dar kokių naujų veiklų ir užsiėmimų? Ar didžiausią savo energijos dalį skiriate augaliukams?
– Kartais man atrodo, kad daugiau dėmesio skiriu bendravimui su klientais ir tada labai kalta pasijaučiu prieš tuos augalus (juokiasi). Bet taip, daugiausiai kasdienybė ir gyvenimas sukasi aplink kaktusus.
– Kodėl jaučiatės kalta prieš augalus?
– Nes ne tame esmė – juk į šią veiklą atėjome dėl augalų ir juose yra esmė.
Mes puikiai suprantame, kad esame mažiukai ir turime plėstis – tu negali ilgai vienoje linijoje išbūti, turi arba į viršų lipti, arba ristis žemyn. Bet mes vis tiek vis dar užsispyrę ir vis dar stengiamės palaikyti mažą šeimos verslą, nors tikrai tai prastai sekasi – kiekvieną dieną jaučiame stūmimą, kad mums reikia daugiau žmonių, jų pagalbos. Tačiau tai tik dar labiau atitolintų nuo tų augalų, tad vis dar įsikandę laikomės. Jeigu pradėsime riedėti žemyn, tai gal tada susiprasim, bet kol kas sprendimai nepriiminėjami, žiūrėsime kaip bus.
Nors ką aš čia šneku – nieko mes nežiūrim gyvenime (juokiasi). Nei mes kažką planuojame, nei strateguojame. Negali viso savo gyvenimo sudėlioti į kažkokius rėmus – jeigu jis krypsta į vieną pusę ir niekam aplinkui nekenkia, tad kodėl nejudėjus ta kryptimi?
– Žavu net klausytis, kokia, panašu, atsipalaidavusi esate kasdienybėje...
– Ne, aš žiauriai nervuotas žmogus (juokiasi). Iš tikrųjų, esu labai reikli sau. Kartais ir pati pagalvoju, kad yra jau nenormalu taip reaguoti į pareigos jausmą – juk nereikia kalnų nuversti dėl smulkmenų, tu neturi žudytis kiekvienoje vietoje, bet vis tiek neišeina, nes neramu būna, kol kas nors nepadaryta. Yra sakoma, kad kvaila galvelė, vargšės kojelės – tai čia apie mane (juokiasi).
– Ar be augalų auginate dar ką nors savo kaime?
– Taip, turime keturis šunis, ką tik buvo du, dabar liko vienas katinas ir turim ožkų. Kam tų ožkų mums reikėjo, tai aš tikrai neprisimenų, bet jų yra ir nemažėja (juokiasi).
– Bet tai kaip viską spėjate? Ir toks ožkos, kurios dauginasi, ir augalai, šunys, vaikai!
– Nu nespėjam! Nesvarbu, kiek darbų turėsi, tu vis tiek visko nepadarysi, tačiau, kuo labiau užimtas esi, tuo daugiau laiko atrandi viskam.
– O ką jaučiate labiausiai apleidusi dabar?
– Gėlynus, sodybos aplinką. Ne tik, kad apleidusi, bet būtų net gėda, jeigu kas užeitų. Bet kadangi į mūsų sodybą tik kartą į tris mėnesius netyčia užbrenda koks priklydęs grybautojas, tai visa laimė, kad nėra prieš ką tą gėdą jausti.
– Nebekankinsiu po tokios intesnyvios dienos ir paskutinį klausimą užduosiu – ar turite kokių tikslų su „Čigono daržu“, galbūt tikrai persikelti į kokią fizinę vietą?
– Galvojom apie tai. Vakar vos neišsinuomavau patalpų…
– Iš desperacijos?
– Panašiai (juokiasi). Vyras turėjo kitų planų, o galiausiai reikėjo su manimi ir mano kaktusais duotis, tai sakė varyt lauk. Kai visom normaliom moterim vyrai dovanoja grožio salonus, man vyras dovanos kaktusų parduotuvę (juokiasi). Skirtumas tik tas, kad niekas nieko nedovanos, reiks eit pačiai užsidirbti ir nusipirkti. Bet rimtai šnekant, tikrai nežinau, kaip viskas galiausiai susiklostys.
