Nors Vilniaus gatvėse užkalbindama praeivius V.Gumbytė šypsodavosi, Pūstakiemio (Elektrėnų sav.) žmonės ją prisimena visai kitokią. Sugrįžusi namo ji nepasižymėdavo linksmumu, kaimynai pastebėdavo, kad moterį kankindavo depresija.
Kartą užkalbinusiai vieną kaimynę V.Gumbytei išsprūdo: „Kai mes mirsime, niekas mūsų jau nebeaplankys.“
Ir iš tiesų – praėjusį šeštadienį paskelbus apie Rožytės mirtį daug gražių žodžių apie Vilniaus įžymybę išsakė rašytojai, filosofai, dizaineriai, fotografai, nuomonių formuotojai.
Visi prisiminė apie susitikimus su ja, bet ar nors vienas aplankė kapą kaimo kapinėse?
Užvertė drabužių maišais
„Geltonas“, – atsiduso kaimynė, paklausta, kur gyveno Rožytė. Tik namo, nors jis visai šalia dulkančio kelio, nepamatysi per suaugusias obelų šakas ir krūmus. Ir pati troba geltona buvo prieš kelis dešimtmečius.
Maišeliais su drabužiais užversta ne tik veranda, bet ir visi namai. Rožytė daug dėmesio skirdavo aprangai, kas nepatikdavo, neišmesdavo.
Prie durų – šildytuvų, vadinamų vėjeliais, krūva. Jais moteris gindavosi nuo šalčio, sklindančio pro kiauras sienas.
Panašu, kad malkų neturėjo ir krosnies nekurdavo.
Kaimynai pasakojo, kad kai neliko vietos kambaryje, Vida miegodavo virtuvėje ant suolo. Kai ir ten neliko vietos, ilsėdavosi ant dviejų kėdžių.
Rėksmingų spalvų Rožytės drabužiai tokioje niūrioje aplinkoje buvo ryškus kontrastas.
Liepą 72 metų Rožytę priglaudė globos namuose, kur ji ir mirė. O iki tol ji kelis mėnesius gyveno pas kaimynę, nes nebegalėjo pakelti gimtųjų namų skurdo. Tačiau ir tada ji vis dar keliaudavo į Vilnių.
Eidavo šalia geležinkelio
Kaimynas Vytautas ją vis matydavo keliaujančią į Kaugonių geležinkelio stotį. Rožytė į traukinį eidavo arba keliu, arba šalia geležinkelio atšakos, vedančios į Elektrėnų elektrinę.
Bet vis tiek jai tekdavo kiekvieną dieną nukeliauti kelis kilometrus link traukinio, tiek pat grįžti tamsoje per mišką.
„Prisimenu, kaip kartą ant jos net pyktelėjau. Nuvežiau į Elektrėnų „Maximą“, o ji išlipdama dar paklausė: „Gal, pone, pinigėlį turėsite?“ Paskui atsiprašė, o aš pagalvojau, kad gal taip ji pasiteiravo iš įpročio“, – svarstė Vytautas.
Kaugonyse stoja vos penki traukiniai į sostinę. V.Gumbytė rinkdavosi ne ankstyviausią, o grįždavo iš Vilniaus apie pusę septynių vakaro.
Važiuodama namo susikraudavo krepšius ir dar pereidavo per vagonus, kartodama: „Gal turtingas centų?“ Arba klausdavo kaip kaimyno Vytauto: „Gal turite pinigėlį?“
Tų keleivių, kurie bent kartą buvo jai negražiai atsakę, sugėdinę, nebeprašydavo. Rožytės vaizdinė atmintis buvo puiki.
Paskui – dar vienas ritualas: jogurto su bandelėmis valgymas. Tai Rožytė darydavo pasilenkusi, lyg kažko slėpdamasi. O paskui – bendravimas su konduktoriais.
Jeigu būdavo atkaklesnis, moteris išsitraukdavo saują centų ir nusipirkdavo bilietą traukinyje. Jeigu konduktorius būdavo pažįstamas, parveždavo namo ir be bilieto.
Skubėdavo uždegti žvakę
Rožytė palaidota kapinėse netoli Pūstakiemio, į kurį kasdien grįždavo po klajonių Vilniaus gatvėmis. Kuklūs vainikai, keli kardeliai, chrizantemos ant kapo liudijo, kad visi tie garsūs žmonės, kurie po V.Gumbytės mirties tiek gražių žodžių išsakė apie susitikimus su sostinės simboliu, čia nesilankė, neparymojo amžinojo poilsio vietoje.
V.Gumbytė atgulė šalia tėvų. Netoli artimųjų kapus tvarkiusi Rasutė Sadauskienė kartu su Rožyte lankė Gilučių mokyklą, įkurtą buvusiame mediniame dvare. Dabar jo nebėra nė žymės, likęs tik parkas. Tik R.Sadauskienė aštuonias klases baigė metais anksčiau.
Paskui Rasutės ir Vidos keliai išsiskyrė. Kaugonyse prie geležinkelio gyvenusi Rasutė baigė vidurinę mokyklą Vievyje, pradėjo studijuoti ir Rožytę sutikdavo tik važiuojančią į Vilnių.
Dar Rasutė ir Vida susitikdavo kapinėse per Vėlines. Moteris prisiminė, kad buvusi bendramokslė vis skubėdavo uždegti žvakelę. „Klausdavau: „Kur tu, Vidute, taip skubi?“ Ji atsakydavo: „Į traukinį. Nespėsiu į traukinį“, – pasakojo R.Sadauskienė.
Labai bijodavo gydytojų
„Vidutė paniškai bijodavo gydytojų. Kai berniukai mokykloje pajuokaudavo, kad atvažiuos daktarai, ji tą dieną neidavo į klasę“, – prisiminė R.Sadauskienė.
Rasutės vyras Antanas Sadauskas pridūrė, kad V.Gumbytei vis dėlto nepavyko išvengti susidūrimo su medicina, – kurį laiką ji dirbo Kaišiadorių poliklinikos registratūroje.
Pasakojama, kad kiekvieną kartą paėmusi ligos istoriją ji bėgdavo plautis rankų.
Kaip ir kiti moksleiviai, Rasutė jau mokykloje pastebėjo Vidutės keistenybių, bet jos nebuvo labai jau akis badančios.
Primena apie kitą įžymybę
R.Sadauskienės nestebino ir Rožytės pomėgis puoštis: „Jos mama mokėjo siūti, tad Vidutė nuo vaikystės būdavo pasipuošusi.“
V.Gumbytės tėvai buvo labai tvarkingi žmonės, o kada jie atsikraustė į Pūstakiemį iš Žaslių, niekas nebežino.
Tada Vida buvo vaikas. Pasakojama, kad dar gyvenant Žasliuose su motina einančią Vidą kartą labai išgąsdino pokariu siautėję banditai.
Beje, Pūstakiemio žmonės paklausus apie Rožytę vis primindavo, kad turi ne vieną, bet dvi įžymybes.
Nors premjerė Ingrida Šimonytė skelbiasi esanti vilnietė, ji nurodo, kad seneliai kilę iš Elektrėnų krašto. Iš tiesų jos tėvų tėvai gyveno netoli Pūstakiemio, o kaimo kapinėse daugybė paminklų, kuriuose iškalta Šimonių pavardė.
Vietos gyventojai juokavo, kad viename kaime būdavo kelios Šimonių trobos, bet visi jie buvo ne giminės. Na, nebent labai tolimi.
Pasiūlė priglausti kates
Prie Rožytės namo, kurį visiškai baigia praryti gamta, antradienį lakstė pora kačių. Dar ne visai sulaukėjusios, miauksėjimu bandančios atkreipti atvykėlių dėmesį.
Kad Rožytė rūpinosi gyvūnais, liudijo anga namo sienoje ir link jos sukalta laipynė katėms. Aplink kieme mėtėsi ne pačių pigiausių konservų murklėms pakuotės. Pats namas jau pradeda smegti į žemę, bet trys tuščios šunų būdos yra geresnės būklės. Kadaise jie ambrijo pranešdami šeimininkei apie svečius.
Pasklidus žiniai apie Rožytės netektį gyvūnų mylėtojai ėmė dalytis bėda – be namų liko dešimtis moters globotų kačių. Keturkojai po V.Gumbytės mirties buvo nugabenti į prieglaudą. Tiesa, visų sugaudyti nepavyko.
„Rožytei mirus ne tik Vilnius liko be vieno simbolio, bet ir jos dešimt katyčių be namų“, – pranešė viešosios įstaigos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.
Ji pasiūlė: jei kas nors gali priglausti dalelę Rožytės į savo namus, gali kreiptis į viešąją įstaigą „Keturkojis draugas“. Katės yra sterilizuotos ir skiepytos, globos laukia veterinarijos gydyklos stacionare.
Vilnius – tai stebuklas
Daugiau nei prieš dvidešimtmetį vykusį jųdviejų su Rožyte pokalbį prisiminė rašytojas, filosofas Arvydas Juozaitis.
„Vida Gumbytė, praminta Vilniaus Rožyte. Išėjo į amžinąsias lankas.
XX amžiaus paskutiniaisiais metais, kai kažkelintą kartą kaktomuša susidaužėme Vilniaus mieste, Vilniaus gatvėje, toje pačioje vietoje, išdrįsau:
– Tai ir vėl čia, Rožyte?
– O kur dar turėčiau būti?
Ji atsiliepia negarsiai, reikia prie jos pasilenkti, nes koks tas jos ūgis. Kalba trumpais sakiniais, lūpos juda kaip mažytės dumplės, išpučia nestiprius žodžius. Puikiai apsimeta, kad ir mane pažįsta. Su laikraščių pundeliu, sugrūstu į tašę. Nuo jos sklinda švara, nors apsikarsčiusiu ji žinia kuo – galai žino kuo.
Jai reikia monetos, kurią čia pat apžiūri ir įvertina šios dienos tavo dosnumą. Ji gerbia vieną buvusį komunistą iš Algirdo Brazausko partijos, kuris kaskart įspaudžia į atkištą jos delną vieną litą. Matyt, už kažkokias savo nuodėmes. O gal šiaip geras žmogus.
O kada Roželė pradėjo taip vaikščioti gatvėmis?
– Norėjote paklausti, kada baigsiu? Na kiek čia stovėsi prie sienos, mus vis pastumia.
Aišku, ne šiaip sau ji stypso prie „Žuvėdros“ akmeninių durų, reikia įeiti. Susėdame. Mano vaišės, jos pasakojimas.
– Kur gyvenu? O, traukinys atveža per dvidešimt minučių... Buvo vienas toks Lietuvos geležinkelių viršininkas, jis surašė man dokumentą, kuris atstojo specialų, tik mano bilietą (iš plastiko traukia A4 formato nušiurusį lapą).
Gerų žmonių buvo, dabar mažiau. Bet yra. Man kasdien sudeda į delną gatvėje, pragyvenu... Kas man šis Miestas? Oooo, kito tokio nėra... Vilnius – didžiausias stebuklas; vaikštai jame dešimt metų, vaikštai dvidešimt – neatsibosta...
Kas aš? Teatras, kurį labai mylėjau ir lankydavau anais laikais... Indų filmai mane pakeitė, spalvos, spalvos... Negaliu atsistebėti, kad lietuviai iš Vilniaus neišnyksta. Vadinasi, jis juos laiko. Aš irgi lietuvė...
Gaila, labai mėgstu gerus filmus ir gerą teatrą, o to vis mažiau... Bet lieka gatvė – štai teatras. Aš juk pasipuošusi scenai, ar ne?
Pokalbiui jau per dvidešimt metų, o ji vis vaikščiojo ir pulsavo kaip nemari Vilniaus širdis. Dėkui, Rožele, Rožyte“, – prisiminimais dalijosi A.Juozaitis.
Dizaineriai seniai gyrė
„Ponia Rožė – didžiausias lietuviškos mados fenomenas“, – taip V.Gumbytę viename interneto tinklalapyje dar prieš penkiolika metų apibūdino mados dizaineris Aleksandras Pogrebnojus.
Anot A.Pogrebnojaus, kartais atrodo, kad ponios Rožės kasdienis defilė Vilniaus senamiesčiu yra didžiausias ir keisčiausias lietuviškos mados fenomenas ir nepakartojamas mūsų atsakas visoms užjūrio tendencijoms ir dizaineriams.
„Tai yra senas Dioras“, – tokį Vidutės palyginimą su pasauliniu mados diktatoriumi Christianu Dioru iš vieno prancūzo yra girdėjęs dizaineris ir floristas Mantas Petruškevičius.
„Pamaniau, kad tai yra visiška tiesa. Ji turi šarmo. Aš įsitikinęs, kad ji reikalinga miestui. Ji pagyvina Senamiestį, paryškina jo spalvas“, – daugiau kaip prieš dešimtmetį V.Gumbytei negailėjo pagyrų M.Petruškevičius.
Dredas iki šiol stebina ištverme
Bene vienintelis ryškesnis likęs Vilniaus simbolis – 56 metų Vitas Marcinkevičius, pravarde Dredas.
Jį taip pat kiekvieną dieną sutiksi keliaujantį sostinės gatvėmis, prašantį pinigų ir geriantį kavą. Kaip ir Rožytė, jis įkyriai nekaulija centų.
V.Marcinkevičius taip pat stebina ištverme. Jis ne tik šaligatvius šlifuoja per darganas ir šalčius, bet ir kiaurus metus miega lauke. Benamis stebino pakeldamas ir 20, ir 30 laipsnių šaltį.
Anksčiau jis mėgdavo numigti Lukiškių aikštėje, o dabar poilsiauja ramesnėje vietoje – ant suolo prie Operos ir baleto teatro.
Dredas mėgsta pamiegoti, tad nereikia stebėtis ir 10 valandą išgirdus jo knarkimą. Kol dar nešalta, jis nesivynioja į polietileną, apsaugantį nuo šalčio ir drėgmės. Jam užtenka ant kojų užsimesti striukę.
Kitas Vilniaus simbolis Stasys Urniežius, arba kunigaikštis Vildaugas, į amžinybę iškeliavo 2015-aisiais. Jam buvo 59-eri.
Kasdienybėje buvo įprasta matyti S.Urniežių su neatskiriamais ir iš karto atpažįstamais atributais: skrybėle, pypke, knyga, alaus buteliu ir visiems gerai žinomu jo atliekamu kūriniu „Amerika, Amerika“.
Pilies gatvėje gyvenęs vyras save vadino kunigaikščiu ir buvo gerai pažįstamas Senamiesčio gatvelių praeiviams, dažnai postringaudavo apie politiką ir dalijosi įvairiomis gyvenimo istorijomis.
S.Urniežius kadaise yra dirbęs savivaldybės tarybos nariu, baigęs lituanistiką Vilniaus universitete, dirbo lietuvių kalbos mokytoju.
