Čikagoje gimusi, bet ir Lietuvos pilietybę turinti, lietuviškai puikiai kalbanti duomenų analizės ekspertė R.McKean gerai žinojo, kiek jai trunka pasiekti Pasaulio prekybos centro pietinio bokšto dvynio 98-ąjį aukštą.
Nuo namų kitoje Bruklino tilto pusėje iki Manhatano pakraščio – vos viena metro stotelė. Paskui – minutė dvi išeiti iš požemio, pustrečios minutės pasiekti liftą ir dar tiek pat – pakilti iki darbo stalo.
Maždaug tiek – septynias minutes – tą 2001 metų rugsėjo 11-osios rytą R.McKean vėlavo į darbą.
Prieš dvidešimt metų moteris dirbo AON – rizikos valdymo sprendimų, draudimo bei perdraudimo ir žmogiškųjų išteklių konsultavimo paslaugų pasaulinėje korporacijoje.
Darbdaviai buvo griežti, tad aktuarė – finansinių pasekmių modeliavimo ir su rizika susijusių duomenų analizės ekspertė – 9 val. ryto jau privalėjo sėdėti darbo vietoje 98-ajame pietinio bokšto aukšte. O 9 val. 3 min. į dangoraižį rėžėsi lėktuvas.
Tądien R.McKean nusprendė verčiau išklausyti darbdavių priekaištų ir šiek tiek pavėluoti, tačiau pasidomėti išvakarėse Kanadoje operuotos tetos sveikata: „Matyt, Dievas mane sustabdė jau rakinančią buto duris, nes buvau pažadėjusi tetai paskambinti. Todėl grįžau namo ir dėl to užtrukau.“
Rizikos kapitalo įmonės „Citigroup“ viceprezidentė, atsakinga už turto vadybą ir institucinę rinkodarą, A.Samsonienė tąsyk irgi sąmoningai vėlavo į darbą.
Nors jos darbo laiko niekas griežtai nekontroliavo, 8 val. ryto, o dažniausiai ir dar anksčiau, lietuvė paprastai jau dirbdavo Pasaulio prekybos centro septintajame korpuse. Teroristų užgrobtas lėktuvas šio pastato neatakavo, bet dangoraižis sugriuvo dėl gaisro.
Tą antradienį A.Samsonienė rengėsi atostogoms, todėl kolegės paprašė nuvežti klientus į kitą valstiją, o pati rytą dar tvarkė asmeninius reikalus.
Išlipdama iš metro prie Pasaulio prekybos centro Arijana žvilgtelėjo į laikrodį. Šis rodė 8 val. 44 min. Pirmasis lėktuvas į šiaurinį dangoraižį dvynį rėžėsi tą akimirką, kai A.Samsonienė iš metro išniro į dienos šviesą. Po keliolikos minučių kitas keleivinis lėktuvas susmigo ir į pietinį bokštą.
„Netoli manęs nukrito lėktuvo dalys. Kažkas sakė, kad tarp jų buvo ir variklis. Iki šiol prisimenu neįtikėtiną karščio bangą“, – pasakojo A.Samsonienė.
Vaizdas tiesiog pribloškė
Tą rytą R.McKean dar buvo metro, kai pirmasis teroristų užgrobtas lėktuvas rėžėsi į pirmąjį bokštą. Aktuarė, kaip įprastai, ketino pakilti tiesiai į pietinį bokštą, kuriame dirbo, bet tas išėjimas iš metro jau buvo užrakintas. Prie jo būriavosi ir daugiau žmonių, nesuprantančių, kas vyksta.
R.McKean pasuko prie laiptų į gatvę ir jais užlipusi pirmiausia išvydo pilką dangų.
Moteris sutrikusi klausinėjo aplinkinių, kas dedasi, bet niekas nieko tiksliai nežinojo. Visi tik išsigandę stebeilijosi į dangų, kuris atrodė išties baisiai.
Neišmanydama, ko griebtis, R.McKean pasuko atgal į metro ir grįžo namo. Jos vyras akademikas tąsyk dirbo iš namų.
McKeanų namus ir Niujorko finansų centrą Volstritą, esantį vos keli kvartalai nuo Pasaulio prekybos centro, skiria tik Rytų upė.
Stovėdami ant Bruklino tilto sutuoktiniai negalėjo atplėšti akių nuo degančio šiaurinio bokšto dvynio. Netrukus pradėjo byrėti pietinis bokštas – tarsi vandens stulpas susmigo į žemę. Tame bokšte tą rytą turėjo būti ir R.McKean.
„Kai rėžėsi lėktuvas, greičiausiai būčiau buvusi lifte arba jau darbo vietoje“, – net prabėgus dviem dešimtmečiams moteris negali patikėti tuo, kad tik per plauką išvengė katastrofos.
„Boeing 767“ keleivinis lėktuvas susmigo tarp 77-ojo ir 85-ojo pietinio bokšto aukštų – žemiau, nei dirbo R.McKean.
Dirbusieji aukštesniuose aukštuose neturėjo galimybių išsigelbėti dar ir dėl to, kad dėl tirštų dūmų gelbėtojų sraigtasparniai negalėjo pasiekti pastato.
Nuolat persekiojo košmarai
AON korporacijos atstovybė Niujorke, kur tada dirbo R.McKean, buvo užėmusi patalpas aštuoniuose pietinio bokšto aukštuose – nuo 98-ojo iki 105-ojo. Tądien žuvo 176 lietuvės kolegos.
Daugybė buvo sunkiai sužeisti.
„Mūsų grupėje dirbo ir raudonplaukė moteris, vilkėjusi tą dieną raudoną suknelę. Atsimenu nuotrauką po tragedijos, kur ji sėdi greitosios pagalbos vežimėlyje smarkiai apdegusi, o aplink matyti upės kraujo“, – pasakojo R.McKean.
Tarp žuvusiųjų buvo ir vienas R.McKean bendradarbis, kurį Rasa pravardžiuodavo Guzu, mat jo pavardė buvo Guza.
„Jis buvo litvakas. Mažai bendraudavome, nors dirbome drauge. Guza buvo labai gabus – Prinstono universitete įgijo mokslų daktaro laipsnį. Žmonės pasakojo, kad jis mėgino lipti ant stogo, bet nesėkmingai, nes neįstengė atverti durų“, – prisiminė R.McKean.
Ant pietinio bokšto stogo buvo įrengta vieša apžvalgos aikštelė, kuri vadinosi „Top of the World“ – pasaulio viršūnė.
„Kartą Guzą sapnavau. Sapne kylu laiptais, jau matau langą viršuje ir mėlyname danguje plaukiančius debesis. Žvilgteliu į šoną, o kampe stovi Guza kruvinu veidu. Prabudau prieš pažvelgdama jam į akis. Mama man vaikystėje pasakodavo, kad jei sapne pažvelgi numirėliui į akis, ir pats netrukus mirsi“, – kalbėjo R.McKean.
Dar vienas košmaras moterį persekiojo nuolat. Kaskart jį susapnavus Rasą išpildavo šaltas prakaitas: „Tame sapne sėdėdavau biure prie savo darbo stalo ir staiga pradėdavo trupėti grindys. Joms krintant atsibusdavau šaukdama.“
Žmonių minią ištiko šokas
A.Samsonienę irgi ilgai persekiojo vienas sapnas – iš griūvančio dangoraižio šokantis vyras su žaliu kaklaraiščiu.
„Kai išlipau iš metro, stovėjau pakankamai arti bokštų dvynių, todėl mačiau iš jų šokančius žmones. Pasaulio prekybos centro aikštėje nuolat vykdavo koncertai, ten buvo pastatyta lauko estrada, kurią nuo lietaus ir saulės saugojo brezentiniu tentu dengta palapinė.
Žmonės šoko ant jos, matyt, tikėdamiesi, kad palapinė sušvelnins smūgį, bet smigo kiaurai. Iki šiol akyse stovi tas vyras su žaliu kaklaraiščiu. Nemanau, kad jis išsigelbėjo“, – atsiduso A.Samsonienė.
Tą rugsėjo 11-ąją Arijana atsimena taip ryškiai, lyg tragedija būtų įvykusi vakar. Ji pamena, ką vilkėjo ir kokios nuotaikos buvo.
Saulės nutviekstą rudenišką rytmetį A.Samsonienė jautėsi pakiliai, nes jau buvo prasidėjusi paskutinė darbo savaitė prieš atostogas. Atostogauti ji planavo San Fransiske ir nuo ankstyvo ryto dar dėliojo paskutinius kelionės akcentus, būtent dėl to vėlavo į darbą.
Lėktuvas į Pasaulio prekybos centro šiaurinį bokštą dvynį, su kuriuo A.Samsonienės darbovietės pastatas buvo sujungtas tilteliu, rėžėsi iškart po to, kai lietuvė išlipo iš metro.
Žmonės nuo dangoraižio jau bėgo žemyn metro link ir šaukė lietuvei, kad ji irgi taip elgtųsi. Tačiau Arijana atkakliai veržėsi į darbą, nes privalėjo baigti paskutinius darbus prieš atostogas.
„Manęs į pastatą jau neįleido – policija reagavo žaibiškai. Žmonės aplink buvo sutrikę ir nesuprato, kas dedasi: kalbėjo, kad mažas lėktuvėlis įsirėžė į bokštą. Iš pradžių niekas net negalėjo pagalvoti, kad keleivinis lėktuvas į dangoraižį nukreiptas tyčia.
Stovėjau, laukiau tikėdamasi, jog būsiu įleista į darbovietę, bet ėmė aiškėti, kad įvyko didelė tragedija. Mūsų bendrovė turėjo ir kitų patalpų – pagrindinė būstinė buvo už kelių kvartalų. Svarsčiau keliauti ten, kai antrasis lėktuvas rėžėsi į pietinį bokštą“, – prisiminė A.Samsonienė.
Supratusi, kad orlaiviai į dangoraižius buvo nukreipti tyčia, moteris stebėjo stabo ištiktą minią. Ją piktino kai kurių turistų elgesys ir tai, kad jie, nepaisydami nieko, filmavo ir fotografavo.
„Šalia manęs stovėjo vyriškis su mažu vaiku ir filmavo. Mąsčiau: na, kam tam vaikui matyti tokius dalykus? Bet dabar suprantu, kad žmonėms buvo šokas.
Aš pati visą savaitę negalėjau atsigauti“, – pasakojo lietuvė.
Žuvo ir saugumo instruktorius
Minioje sutikusi draugę A.Samsonienė su ja ėmė trauktis į Manhatano vidurį ir nuėjo į svečius pas buvusį bendradarbį.
Kai vakare vėl buvo atidarytas metro, moteris grįžo į namus Kvinso rajone ir per televiziją išvydo, kaip griūva pastatas, kuriame dirbo. Pasaulio prekybos centro septintąjį korpusą sunaikino ugnis.
Iki tol su bendradarbiais A.Samsonienė dažnai juokaudavo, kad dirba saugiausiame Niujorko pastate, mat jame buvo įsikūrusi Jungtinių Valstijų slaptoji tarnyba ir Niujorko ekstremalių situacijų valdymo biuras.
Žmonės iš septintojo korpuso buvo laiku evakuoti, tad A.Samsonienės bendradarbiai nenukentėjo.
Tačiau du lietuvės pažįstami neišvengė tragiškos lemties: neseniai darbovietę pakeitęs buvęs bendradarbis žuvo pietiniame bokšte, o šiauriniame dangoraižyje žuvo instruktorius, vedęs mokymus, kaip elgtis per ekstremalias situacijas.
„Žuvo ir labai daug žmonių, kurių tiesiogiai nepažinojome, bet dažnai juos sutikdavome. Šiaurinio dangoraižio viršuje kelis aukštus buvo užėmusi finansinių paslaugų bendrovė „Cantor Fitzgerald“. Virš jos buvo restoranas „Windows on the World“ – vienas turistų traukos centrų.
„Cantor Fitzgerald“ darbuotojai turėjo tiesioginį įėjimą į tą restoraną ir mus įleisdavo laipteliais iš savo biuro. Bendrovės atstovai būdavo labai nemalonūs, pasipūtę. Visi, kurie tądien buvo darbe, žuvo. Paskui mąsčiau, jog kažin ką atiduočiau, kad tik jie būtų gyvi“, – kalbėjo A.Samsonienė.
Pasaulio prekybos centro šiaurinis bokštas tą dieną kapu tapo 658-iems „Cantor Fitzgerald“ darbuotojams iš 960, dirbusių Niujorke.
Išliko bronzinis gaublys
Buvusi premjerų Gedimino Vagnoriaus ir Aleksandro Abišalos patarėja užsienio reikalams A.Samsonienė su vyru Žilvinu į JAV 1992-ųjų pabaigoje išvyko Lietuvos ambasadoriaus šioje šalyje Stasio Lozoraičio kvietimu.
Moteris dirbo ambasadoje, kartu studijavo Džordžtauno universiteto diplomatijos mokykloje. 1997 metais ją baigusi gavo magistro diplomą ir išvyko į Niujorką jau turėdama darbo pasiūlymą „Salomon Brothers“ tarptautiniame investiciniame banke. Vėliau šis bankas tapo „Citigroup“ – bendrovės, kurioje lietuvė iki šiol dirba, dalimi.
Nuo pat atvykimo į Niujorką A.Samsonienė dirbo Pasaulio prekybos centro septintajame korpuse, kurio vieną granito sieną rūgštimi graviravo lietuvių kilmės menininkė Aleksandra Kašuba. Taigi matydama, kaip pastatas griūva, ji jautėsi prarandanti namus.
Po rugsėjo 11-osios įvykių lietuvės skyrius buvo laikinai perkeltas į Stamfordą Konektikuto valstijoje, vėliau skyriaus darbuotojai vėl grįžo dirbti į Niujorką, o paskui atgal į Stamfordą, kuriame A.Samsonienė su vyru ir 14-mete dukterimi Adele dabar ir gyvena.
Prabėgus gal savaitei po tragedijos moteris dar buvo grįžusi į Pasaulio prekybos centro Austino J.Tobino aikštę norėdama išvysti griuvėsius pastato, kuriame dirbo ketverius metus, bet jie jau buvo išvalyti.
Dabar A.Samsonienė gana dažnai apsilanko aikštėje, kur anksčiau stovėjo bokštai dvyniai. Ten įrengtas memorialas žuvusiesiems, atidarytas muziejus.
„Tai nepaprastai gražiai sutvarkyta vieta, kurioje jaučiama rimtis. Manhatane labai daug triukšmo ir judesio, o ten itin daug susikaupimo.
Muziejus irgi įspūdingas. Šalia yra parkas, kur galutinai perkeltas mano mėgstamas gaublys“, – pasakojo A.Samsonienė.
Vokiečių menininko Fritzo Koenigo kurtas gaublys yra lietos bronzos skulptūra, nuo 1971 metų stovėjusi Austino J.Tobino aikštėje. Kai 1973-iaisiais buvo pastatytas antrasis iš bokštų – pietinis, gaublys stovėjo tarp dvynių.
„Tas gaublys išliko per teroro aktą. Nors aplamdytas, jis vis dar stovi ir man kelia daug prisiminimų. Prie to gaublio daug sėdėta, susitikinėta su draugais. Man jis – tos vietos simbolis.
Kaip ir graikų ortodoksų Šv.Mikalojaus bažnytėlė aikštėje prie bokštų, kurią mano gera draugė graikų kilmės amerikietė laikė bendruomenės perlu. Buvo labai skaudu matyti tą bažnyčią apgriuvusią ir džiaugiuosi, kad baigiama ją atstatyti“, – kalbėjo A.Samsonienė.
Teroro aktą prilygino karui
Tuo metu R.McKean aikštėje, kur anksčiau stovėjo bokštai dvyniai, per du dešimtmečius lankėsi tik kartą – prieš dešimt metų, nors, kaip ir anksčiau, gyvena tik per vieną metro stotelę. Iki memorialo ji galėtų nueiti ir pėsčiomis per Bruklino tiltą, bet neprisiverčia – vis dar per sunku.
„Nežinau, kiek laiko užtrunka išgyventi tokius įvykius. Gal ir viso gyvenimo neužtenka. Mano tėvai labai mažai kalbėjo apie karą. Apie tarpukarį daug kartų kalbėjo, bet apie patį karą – ne. Mama per karą buvo medicinos sesuo, tačiau niekada apie tai nepasakojo“, – sakė R.McKean.
Rasos tėvai Tadas ir Elena Varankai buvo pažįstami nuo vaikystės. 1948 metais jie emigravo į JAV. 2004-aisiais Varankai grįžo gyventi į Lietuvą, ten juos dažnai lankė Rasa, puikiai išmoko kalbėti lietuviškai, nors gimė, užaugo ir pensijos sulaukė JAV.
„Po rugsėjo 11-osios įvykių man paskambino mama ir pasakė: „Dabar tu žinai, kas yra karas“, – prisiminė R.McKean. Ji pažįsta dar vieną lietuvių kilmės amerikietį – lietuvės ir graiko sūnų Joną Paulą Vounasį, kuris tądien išsigelbėjo. Tačiau netgi po 20 metų vyrui vis dar sunku prisiminti tą tragišką dieną ir apie ją kalbėti.
Išgyvena asmeniškai
A.Samsonienė savo 14-metei dukteriai Adelei dažnai pasakoja apie tuos tragiškus įvykius, apie kuriuos paauglė žino tik iš motinos ir istorijos pamokų.
„Pasikalbame ir su bendradarbiais, kad kitaip nei daugelis suvokiame tuos įvykius. Rugsėjo 11-osios muziejuje žiūrėdami nuotraukas ar filmus apie tą dieną reaguojame itin asmeniškai. Viskas, kas susiję su Pasaulio prekybos centru, mane skaudžiai traukia“, – teigė A.Samsonienė.
Moteris vis susimąsto apie tai, ko turėjo išmokti iš tragiškų įvykių. Didžiausia pamoka, anot A.Samsonienės, gebėti vertinti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Netgi skaisčiausią dieną bet kada gali užtemdyti debesys.
Atakoms rengėsi ir Jungtinėse Valstijose
2001 metų rugsėjo 11 dieną su „Al Qaeda“ grupuote susijusių 19 džihadistų užgrobė 4 lėktuvus JAV ir surengė savižudžių atakas.
Du lėktuvai rėžėsi į Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius Niujorke, vienas – į Pentagono pastatą Arlingtone (Virdžinijos valstija) netoli Vašingtono, dar vienas nukrito Pensilvanijos laukuose.
Per šias atakas žuvo beveik 3000 žmonių.
Pirmasis teroristų užgrobtas lėktuvas „Boeing 767“ į Manhatano pakraštyje stovintį Pasaulio prekybos centro 110 aukštų šiaurinį bokštą dvynį rėžėsi 8 val. 46 min. Lėktuvas susmigo tarp 93 ir 99 aukštų.
Antrasis „Boeing 767“ po staigaus posūkio 9 val. 3 min. rėžėsi į pietinį bokštą tarp 77 ir 85 aukštų. Netrukus pasigirdo sprogimas, aplinkines Niujorko gatves nuklojo nuosėdos.
Dar vienas lėktuvas 9 val. 37 min. rėžėsi į Pentagono – JAV Gynybos departamento – vakarinį kampą. Užsidegę orlaivio reaktyviniai degalai sugriovė dalį šio didelio pastato.
9 val. 59 min. maždaug per 10 sek. sugriuvo Pasaulio prekybos centro pietinis bokštas. Nors bokšto konstrukcijos buvo pritaikytos dideliam vėjui atlaikyti, jos neatlaikė dėl degant reaktyviniams degalams susidarančios itin aukštos temperatūros.
Ketvirtojo iš Niuarko Naujajame Džersyje į San Fransiską Kalifornijoje skridusio lėktuvo keleiviai jau žinojo apie išpuolius Niujorke ir prie Vašingtono, todėl kai lėktuvas buvo užgrobtas, pabandė perimti jo kontrolę.
Spėjama, kad lėktuvo keleiviai puolė 4 džihadistus ir, pasinaudoję gesintuvu, bandė įsiveržti į piloto kabiną. Tuo metu lėktuvas apsivertė ore ir ėmė kristi 800 km per val. greičiu. 10 val. 3 min. orlaivis sudužo šalia Šanksvilio Pensilvanijoje.
Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė Osama bin Ladenas – teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ įkūrėjas.
Per tyrimą paaiškėjo, kad keli išpuolį vykdę mirtininkai gyveno JAV daugiau kaip metus, ten mokėsi pilotuoti lėktuvus komercinių skrydžių mokyklose. Kiti į Jungtines Valstijas atvyko likus keliems mėnesiams iki rugsėjo 11-osios.
19 džihadistų pro trijų oro uostų rytinėje JAV pakrantėje apsaugos kontrolę į lėktuvus nesunkiai įsinešė dėžėms atidaryti skirtus popieriaus rėžtuvus ir peilius. Teroristai sėdo į lėktuvus, skridusius į Kaliforniją. Šie skrydžiai pasirinkti, nes dėl ilgo atstumo lėktuvuose buvo daug degalų.
Tuometis JAV prezidentas Georgas W.Bushas apie išpuolius sužinojo lankydamasis vienoje mokykloje.
Netrukus po rugsėjo 11-osios išpuolių prasidėjo JAV vadovaujama karinė operacija Afganistane. Jos tikslas buvo išstumti Talibano režimą ir sunaikinti O.bin Ladeno vadovaujamą teroristų tinklą.
O.bin Ladenas slapstėsi, bet 2011 m. gegužės 2 d. buvo nukautas JAV karių Pakistane.
Tarp žuvusiųjų – ir Lietuvos pilietė
Per 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolį žuvo Lietuvos pilietė 28 metų Jelena Melničenko (kolegoms žinoma kaip Helen Melnick), kuri dirbo Pasaulio prekybos centro šiauriniame dangoraižyje.
„Marsh & McLennan“ – draudimo, perdraudimo, investicijų konsultavimo bei rizikos ir talentų valdymo paslaugas teikianti bendrovė, kurioje dirbo J.Melničenko, buvo užėmusi 93–100 dangoraižio aukštus. Būtent tuos, į kuriuos rėžėsi lėktuvas. Žuvo 295 „Marsh & McLennan“ darbuotojai.
J.Melničenko pavardė, kaip ir kitų tragedijos aukų, išgraviruota atminimo plokštėje.
Lietuvių kilmės 46 metų Johnas Josephas Wenckus rugsėjo 11-ąją skrido iš Bostono į Los Andželą vienu teroristų užgrobtų lėktuvų. Jis rėžėsi į Pasaulio prekybos centro šiaurinį bokštą, nusinešdamas visų 92 juo skridusių žmonių gyvybę. J.J.Wenckus dirbo pajamų mokesčių konsultantu ir gyveno Kalifornijoje. Bostone vyras lankėsi dėl tėvo 70-ojo jubiliejaus.
Per teroro ataką žuvo ir dar vienas lietuvių kilmės amerikietis – 30 metų Darekas Jamesas Statkevicus. „Keefe, Bryette & Woods“ finansų analitikas dirbo Pasaulio prekybos centro pietinio bokšto 89 aukšte. D.J.Statkevicus turėjo vienų metų sūnų, jo žmona tuo metu laukėsi antrojo kūdikio.
Tarp išsigelbėjusių lietuvių – ne tik A.Samsonienė ir R.McKean, bet ir Vokietijoje gimęs Lietuvos pilietis Rimantas Šileikis. Jis dirbo pietiniame bokšte ir spėjo iš 90 aukšto nusileisti bėgdamas laiptais, kai į šiaurinį dangoraižį rėžėsi pirmasis lėktuvas.
Jis yra pasakojęs, kad 48 aukšte apsaugos darbuotojai ragino žmones likti pastate, tikindami, jog jame saugu. Antrasis lėktuvas į pastatą, kuriame buvo R.Šileikis, rėžėsi, kai jis buvo 47 aukšte. Iš pietinio bokšto laiptais jis leidosi apie pusvalandį.
Iš pietinio dangoraižio spėjo pasprukti ir kitas lietuvis Paulius Šilbajoris. 91-ajame aukšte dirbęs vyras spėjo patekti į paskutinį žemyn besileidžiantį liftą.
Dangoraižyje dirbo ir dar viena lietuvė Rūta Dragunevičiūtė. Informacijos apie ją nėra.
Per 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolius JAV viešėjo tuometis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Jis tuo metu buvo viešbutyje Vašingtone netoli Pentagono, kur susitiko su Amerikos žydų kongreso vadovais. Kai 9 val. 37 min. „Boeing 757“ rėžėsi į Pentagono pastatą, V.Adamkus su specialia palyda buvo palydėtas į Lietuvos ambasadą Vašingtone.
