Toli nuo Lietuvos, Filipinuose, užgeso jos vienintelio sūnaus 22 metų Aleksandro Žaltausko gyvybė. Vaikinas 2020 m. kovo 12 d. buvo žiauriai sumuštas, o po poros savaičių, kovo 28-ąją, mirė, taip ir nepabudęs iš komos. Apie tai rašė lrytas.lt straipsnyje „Viruso paralyžiuotame pasaulyje – kaunietės nevilties šauksmas: Filipinuose žiauriai nužudė jos sūnų“.
Nepakeliamo skausmo ištiktai motinai liko ir rūpestis, kaip padengti Filipinų ligoninės sąskaitas už sūnaus pragulėtą laiką, ir kaip į Lietuvą parsigabenti jo palaikus.
Vera iki širdies gelmių dėkinga lrytas.lt skaitytojams, neabejingiems Lietuvos žmonėms, kurie tąkart atsiliepė į jos nevilties šauksmą ir suaukojo pinigų ligoninės sąskaitos padengimui ir palaikų kremavimui bei pargabenimui.
Motinai dar ir dabar sunku kalbėti apie sūnaus laidotuves – jo urna į Lietuvą buvo pargabenta tik gruodį. Filipinų teisėsauga taip ir neišsiaiškino lietuvio nužudymo aplinkybių – pasak V.Vasiljevos, jo mirtis buvo nurašyta kaip nelaimingas atsitikimas.
Paliko sukrečiančias eiles
Tragiškai miręs Aleksandras buvo meniškos prigimties vaikinas, jis rašė eiles, kurios platformoje „rasyk.lt“ dažnai atsidurdavo tarp geriausių. Jaunas poetas taip ir nepamatė savo eilėraščių, publikuotų kovo 20 d. „Šiaurės Atėnuose“, kuomet jis jau gulėjo komoje.
Po sūnaus mirties motina, siekdama įamžinti sūnaus atminimą, pati sudarė ir išleido jo poezijos knygelę „...nuo kalno“ (2020 m.).
O šiemet pasirodė Poezijos pavasario 2021 debiutas – pirmoji A.Žaltausko knyga „Kulniuku dangus pradurtas“. Knygą išleido VšĮ „Kauko laiptai“, redaktorius – poetas Viktoras Rudžianskas, sudarytojas – poetas, vertėjas, rašytojas Aidas Jurašius.
„Labai noriu padėkoti žmonėms, kurie man padėjo tomis sunkiomis netekties dienomis – palaikė dvasiškai, parėmė materialiai. Dėkinga poetams už tai, kad pastebėjo ir įvertino Aleksandro kūrybą, kad sūnaus poezija tikrai suras savo gerbėjus“, – sakė poeto mama.
Vos užmetus akį į eiles, iš karto sukrečia sunkios, slogios, provokuojančios poeto liečiamos temos, stiprios emocijos ir vaizdai iš karto įsirėžia į sąmonę.
– Ar jums, kaip mamai, nesunku skaityti tokias vietomis slogias sūnaus mintis? Juk turbūt negalite objektyviai kaip meno kritikė atsiriboti ir vertinti tik meninę išraišką, originalumą, vis tiek ieškote sąsajų su savo sūnaus gyvenimu?
– Aleksandras gimė Kūrėju. Turėjo talentą, beribę vaizduotę, neeilinį intelektą. Visa tai mačiau nuo kūdikystės – ugdžiau ir skatinau. Todėl sūnaus poezija ir skaitantiems įsirėžiantys jo eilių drastiški motyvai manęs netrikdo.
Sudarant knygą buvo diskusija su redaktoriumi dėl eilėraščio „aš nužudžiau katę“ – tuo metu tekstas šiek tiek šokiravo, nes sūnus kates labai mylėjo ir pats užaugino net tris katinėlius. Tad būta tam tikrų abejonių, bet redaktoriaus žodis, kad šis eilėraštis – labai stiprus ir vertas publikuoti, nugalėjo.
Taip, negaliu vertint Aleksandro kūrybos kaip objektyvi meno kritikė, nes jis – mano sūnus taip per anksti išėjęs anapus. Su Aleksandru daug kalbėjom apie jo eiles, kai buvo gyvas, nes visada skaičiau jo kūrybą – publikacijas „Literatūra ir menas“ (2016 m.) ir „Šiaurės Atėnai“ (2020 m.), ir daug anksčiau – kai pradėjo viešinti savo eilėraščius svetainėje „rasyk.lt“ (2015 m.) ir kai dar pradinėse klasėse eiliavo (2004 m.) bei jau nuo 2009-ųjų rašė gana šaunius jumoristinius vaizdelius. Prozą sūnus rašė ir „rasyk.lt“ – šmaikščiai ir su fantazija.
Vis tik pašaukimas buvo poezija – eilių rašė daug, rimtai domėjosi teorine kūrybos puse – žinojo visas eiliavimo formas, jų ypatybes. Pats rašė ir sonetus, ir haiku, ir kitaip…
Ar Aleksandro eilėse daug sąsajų su tikruoju jo gyvenimu? Ir taip, ir ne. Jis tikrai neturėjo bedarbės motinos, alkoholiko tėvo ir storos sesers, bet eilėraštis apie tai – įtaigus, tarsi būtų iš jo gyvenimo. Yra nemažai ir kitų eilių, kurios pribloškia siurrealistiniais vaizdiniais, makabrišku žodžių žaismu, šokiruoja drastiškais palyginimais.
Sakydavau sūnui, kaip mane stulbina šios vaizduotės grimasos, bet supratau, kad jis nėra tas, kuris rašys apie drugelius ar gėleles. Turėjo charakterį, ambicijų, išdidumo. Buvo gražus. Turėjo ir skaudulių, nuo kurių apsaugot aš negalėjau, o tie, kurie galėjo – nesaugojo.
Aš suprantu, kad žmonėms šiandienoje labiausiai įstringa drastiški dalykai – tiesiog toks laikmetis, ir Aleksandras taip pat tai žinojo. Tad kartais sąmoningai siekė šokiruoti. Betgi sūnaus kūryboje yra išties nemažai labai jautrių, lyriškų eilių. Nors jos mažai atspindėtos knygoje „Kulniuku dangus pradurtas“ – sudarytojas ir redaktorius turėjo savo knygos koncepciją ir aš pasitikėjau profesionalais. Mano sudaryta knyga „...nuo kalno“ – neišvengiamai kitokia ir joje yra daugiau sūnaus jausto sueiliuoto būties trapumo, švelnumo ir lemties nuojautos. Labai sunku buvo rengti knygą – skaityti ir apraudoti.
Apie sūnaus Aleksandro Žaltausko knygą „Kulniuku dangus pradurtas“ sakau: knygoje sudėta tikrai stipri, įtaigi ir svari poezija, kuri palieka įspūdį, priverčia stabtelėti ir pagalvoti apie, regis, tokią įprastą, bet vis tik tokią nepakartojamą kasdienybę – jos daugiabriauniškumą, spalvas ir trapumą.
Manau, išsilavinę žmonės žino, kad dėti lygybės ženklą tarp poeto-rašytojo ir jo kūrinių herojaus dažniausiai yra klaida. F. Dostojevskis jokios palūkininkės kirviu neužkapojo, S.T. Kondrotas Sniegovijoje negyveno...
– Kuris iš eilėraščių jus pačią palietė, o gal sutrikdė labiausiai?
– Poezijos pavasario 2021-ieji pristatant sūnaus knygą kaip jaunojo poeto debiutą, skaičiau Aleksandro eilėraštį „Ežeras“. Šios eilės – ne tik gražios, bet netgi pranašiškos.
Ir ne tik šis eilėraštis yra įspūdingas – daug sūnaus posmų sukrečia, daug eilučių parodo poeto žvilgsnio ir pastebėjimo jėgą – „palietus sraigės akį gūžias laikas“ ar „mes nepajudinami stovim ant kelių“.
Yra tokių eilučių, kurios, tikriausiai, aitrios tik man – „o žaizdoje žibutės daigas kalas/lapeliai jos tokie melsvi melsvi“ – iškart prisimenu kaip pavasarį eidavom rinkti žibučių. Su sūnumi daug būdavome gamtoje. Jis labai mėgo „ganyti“ visokius vabalėlius...
– Papasakokite apie sūnaus kūrybinį kelią. Kada jis pradėjo rašyti? Ar pamenate jo pirmus eilėraščius?
– Manau, Aleksandro kūrybinis kelias buvo nulemtas genetiškai. Jis atėjo pas motiną, kuri rašė eiles nuo dešimties metų, ir atsinešė muziką – sūnui gimus atsirado melodijos.
Aleksandras jau 2 metukų labai gerai kalbėjo, daug žinojo ir sklandžiai reiškė mintis. Dažnai prašydavo papasakoti apie šuniuką, pelytę, mašinytę ir pan. – tai kurdavau jam pasakėles, eilėraštukus, daineles, lopšines. Ir jis pats sugalvodavo trumpus siužetinius vaizdelius – dažniausiai linksmus – kartu pasijuokdavom.
Skaityti pradėjo labai anksti – 4,5 metų, nors aš tik kartą buvau pamokiusi skiemenuoti. Raideles ir skaičius pažinojo nuo 2,5 metų, nors neskubinau – pats labai domėjosi, klausė. Aš galvojau – tegul ilgiau pabūna nerūpestingoj vaikystėj. Bet tuo pačiu mačiau sūnaus žingeidumą, gabumus. Į pirmą klasę ėjo jau labai daug mokėdamas – skaitė, skaičiavo ir rašė. Savo vardą mokėjo užrašyti jau 2 metukų.
Rimtesni kūrybiniai darbai atsirado paauglystėje (2011 m.). Ir iki tol pradinėse klasėse rašė eilėraštukus, pasakojimus – turiu išleistas knygeles (renginių, kuriuose dalyvavo, klasės mokinių rinkinėlyje), kuriose yra Aleksandro vaikiški kūrinėliai. Pirmas jo sueiliuotas eilėraštukas yra apie mamytę.
Kai nuo 2015 m. Aleksandras ėmė publikuoti savo kūrybą viešai svetainėje „rasyk.lt“,
dažnai apie jo eiles kalbėdavom – pasidžiaugdavau, pagirdavau – juk ne kartą jo eilės buvo tarp „savaitės geriausias“, aišku, būdavo, kad kažkas jo posmuose pasirodydavo per aštriai – tai irgi pasakydavau. Bet niekada nemokiau sūnaus, kaip reikia rašyti eiles – jis pats turėjo savo supratimą, požiūrį, turėjo talentą. Puikiai žinau, kad kūryba yra nepaaiškinama ir neįrėminama mums iš aukščiau dovanota duotybė.
– Kuo svarbu jums asmeniškai buvo, kad pasirodytų Aleksandro knyga?
– Aš manau, kad ne dėl svarbos man asmeniškai sūnaus knyga turėjo pasiekti poezijos gerbėjus. Aleksandro kūryba tikrai yra verta būti skaitoma ir skaitoma ne kartą – kaip jo knygos „Kulniuku dangus pradurtas“ pristatymo metu sakė redaktorius poetas Viktoras Rudžianskas. Sūnus buvo apdovanotas poeto talentu. Ir tai sakau ne tik aš, nes galima galvoti, kad nesu objektyvi būdama poeto mama. Aleksandro kūrybą gerai vertina ir žinomi Lietuvos poetai. Todėl sūnaus eilės turėjo ateiti pas savo skaitytoją.
Aš žinau Aleksandro eilėraščių vertę, jų svaraus ir įtaigaus žodžio svorį. Žinoma, buvo malonu, kad tai įvertino profesionalūs kūrėjai ir pasiūlė išleisti sūnaus poezijos knygą. Visiems esu labai dėkinga.
– Ar jūs pati dalyvavote ją leidžiant?
– Su manimi dėl sūnaus knygos buvo derinama mažai. Aš sutikau, kad ji būtų rengiama, nes norėjau, kad poeto Aleksandro Žaltausko poezija rastų savo skaitytojus.
– Gal liko kažkas nesudėta, gal ne viską norėjosi skelbti?
– Liko dar daug eilių kompiuteryje, neįtrauktų į šią knygą. Aš, kaip jau minėjau, atrinkau sūnaus eiles sudarydama jo poezijos knygą „...nuo kalno“. Debiutinės Aleksandro knygos „Kulniuku dangus pradurtas“ sudarymu, redagavimu ir leidyba užsiėmė profesionalai.
Maldauja atsišaukti ką nors žinančius
Sūnų palaidojusiai motinai ramybės neduoda viena mintis: galbūt Aleksandras po savęs paliko ne tik poeziją, bet ir kai ką daugiau? Motiną po jo mirties pasiekė migloti gandai, galbūt jis galėjo turėti vaiką.
Jeigu tai būtų tiesa, V.Vasiljevai tai reikštų labai daug.
„Kad Aleksandras kalbėjo apie savo vaiką, man užsiminė jo draugai tik sūnui žuvus. Pats sūnus man nėra nieko sakęs. Žinau, kad 2015 metais draugavo su mergina, galimai iš Vilijampolės, bet daug nepasakojo.
Yra Aleksandro eilėraštis, parašytas 2015 m. gegužę „čia gi mūsų vaikas“, bet aš į šias eiles daugiau dėmesio atkreipiau tik sužinojusi, kad sūnus pasakojosi apie savo vaiką. Iki tol žvelgiau kaip į jo vaizduotės žaismę.
Ieškojau merginos ir galimo Aleksandro vaiko per „Facebook“ – buvau įdėjusi skelbimą, bet neatsiliepė. Viena moteris užsiminė, bet kai paklausiau – tyla.
Jei sūnus po savęs paliko ne vien stiprią poeziją, kuri pasieks žmones ir palies jų jausmus ir protą, bet dar anūką ar anūkę – tai būtų didelė jo dovana man.
Labai noriu, kad atsilieptų mergina, su kuria Aleksandras draugavo 2015-aisiais. Net jei nėra vaiko – gera būtų pasikalbėti ir prisiminti“, – sakė V.Vasiljeva.
Susisiekti su V.Vasiljeva galima per feisbuką - https://www.facebook.com/vera.vasiljeva.391
