– Ar turite susikūręs savaitgalio tradicijų?
– Pagrindinė savaitgalio taisyklė yra niekur neskubėti. Neleisti sau įjungti kasdienybės variklio: reikia dirbti, reikia tvarkytis, būtinai reikia ką nors svarbaus nuveikti. Pabundu ir galvoju: visa diena priklauso man!
Deja, tai trunka tik kelias akimirkas, užtenka įsijungti kompiuterį ir pradedu dirbti, skaityti, kankintis...
– Ar per poilsio dienas pagalvojate apie darbą?
– Taip, laisvadienis leidžia rimtus darbus nukelti į kitą dieną. Geriausios idėjos kyla atsipalaidavus, staiga pasirodo, kad kur nors tekste privalu pakeisti žodį arba būsimą spektaklį statyti visiškai priešingai. Laimė, kad juos dabar kuriu tik sapnuose.
– Penktadienio vakaras: įžanga į savaitgalį prie vakarienės stalo ar darbas iki išnaktų?
– Penktadienis yra savaitės pabaiga ir galimybė susitikti su draugais, kuriems baigėsi darbai. Mėgstu aplankyti italų restoranėlį, sučiaumoti picą, paragauti alaus, išlenkti taurelę graputės.
– Šeštadienio ryte ilgai vartotės lovoje ar, kaip įprastai, mankštinatės?
– Šeštadienį nepavyksta pasivartyti lovoje, nebemoku, norėčiau lankyti tinginystės kursus, jeigu tokie atsirastų.
Keliuosi anksti ir einu sportuoti, bėgu krosą, darau atsispaudimus, mankštinuosi ant treniruoklių. Jeigu to neatlieku, blogai jaučiuosi. Toks mano vidinis laikrodis ir ritualas.
– Ar iš anksto galvojate, ką veiksite dvi ne darbo dienas?
– Pasiruošiu skaitymo dviem dienoms, knygas kartais praryju iki penktadienio, tada savaitgalį jaučiu abstinenciją ir pasineriu į socialinius tinklus. Šis aklas nardymas atviromis akimis po drumzliną vandenį yra baisi priklausomybė, tačiau iš jos sunku išnirti. Tik gera knyga gali išgelbėti. Veidaknygė be skrupulų įtraukia į paviršiaus gelmę: kas su grybais, kas su lydekomis ar nuvalkiotomis pirmomis knygomis iš blusturgio.
– Ką mėgstate vilkėti ir avėti savaitgaliais?
– Mėgstu patogius sportinius drabužius. Tiesa, sekmadienį aš apsirengiu iškilmingiau. Gyvenu šalia Kauno katedros, o čia aplinkiniai žmonės sekmadieniais ypač gražiai pasipuošę.
– Kam savaitgalį skiriate daugiausia laiko?
– Šeštadienis – skaitymo diena, o sekmadienį dažniausiai susitinku su sūnumi Augustinu (14 m.). Su juo visada įdomu ir smalsu. Jis kuria repo muziką, lanko plaukimą, domisi mano kūryba. Net tylėdami vienas kitam daug pasakome.
– Mėgstate ilsėtis vienas, su šeima ar draugų būryje?
– Mėgstu vienumą, bet neatsisakau aplankyti draugų, pabendrauti. Man su savimi irgi įdomu, svarbiausia – nenuobodu.
– Kaip geriausiai pailsite – sportuodamas, tvarkydamasis, skaitydamas, žiūrėdamas televizorių?
– Geriausias poilsis yra lengva treniruotė gamtoje. Išmuša prakaitas, padažnėja pulsas, galva dirba blaiviai. Skaitymas yra kitas etapas, tačiau jį būtina derinti su fizine veikla. Kiekviename mieste turiu savo pasivaikščiojimo maršrutų. Telefonas perspėja, kai viršiju 10 tūkstančių žingsnių, bet nieko nedraudžia.
– Jei nesate namisėda, kur dažniausiai išsiruošiate – į kiną, koncertą, teatrą, sporto varžybas, restoraną?
– Mėgstu su sūnumi eiti į kiną. Pandemija pristabdė šį pomėgį, bet su malonumu žiūriu kiną ir po karantino.
– Ar savaitgalio poilsiui renkatės keliones į užsienį?
– Nesirenku.
– Jei mėgstate sukinėtis virtuvėje, kokiu patiekalu dažniausiai palepinate save?
– Savaitgalį ryte verdu avižinių dribsnių ir grikių košę su bananais, šilauogėmis ir pagardinu ją grietinėle. Labai skanu, tikras laisvadienis! Pietums kepu upėtakį su troškintomis daržovėmis.
– Kokius buities darbus ignoruojate poilsio dieną?
– Sunkiai pakeliu langų valymą, vis galvoju įsigyti jų valymo robotą. Labai suabejojau jo funkcionalumu, kai pamačiau ir išgirdau jo burzgimą pas draugus. Robotas skleidė tokį siaubingą traktoriaus garsą, kad nutariau palaukti, kol meistrai išras tylesnį modelį.
– Darbas sode ar sodyboje – atgaiva širdžiai ar prievolė šeimai?
– Sodybos neturiu, geriausias darbas – vaikščiojimas pajūriu ir gintarų ieškojimas. Nuostabiausi ramybės vitaminai sielai.
– Ar mėgstate su bendradarbiais pasidalyti įspūdžiais, kaip praleidote poilsio dienas?
– Mano bendradarbiai yra aktoriai, jiems visuomet reikalingi nauji įspūdžiai. Nelabai svarbu, ar tu įvykius susapnavai, ar jie iš tikrųjų įvyko. Svarbu, kaip tu juos perteiki, kaip pasakoji savo istoriją, žadini kūrybinę vaizduotę.
– Kaip jūs apibūdintumėte tobulą poilsį?
– Tobulas poilsis – vidinė ramybė. Reikia atminti, kad ji laikina ir niekada nepasiekiama kartą ir visiems laikams. Tai keista akimirka prieš užplūstantį alkio jausmą. Tu jautiesi žvalus, mąslus ir truputį pakylėtas. Po to tavyje pabunda žvėris, jis reikalauja pasotinti alkį – tiek fizinį, tiek dvasinį. Eini į kasdieninę kovą dėl duonos kąsnio, nes skrandis urzgia.
– Ką rinktumėtės – žygį pėsčiomis ar dviračiu?
– Visada renkuosi žygį pėsčiomis. Nemėgstu jokių mechaninių priemonių – man visada patinka eiti pirmyn.
– Turite atskirą sąskaitą atostogoms ar stengiatės pailsėti neišlaidaudamas?
– Sąskaita banke viena, bet atostogos ryja pinigus kaip ištroškęs keleivis vandenį iš čiaupo. Neturiu jokių priemonių jam užsukti.
– Idealus laisvadienis – tai...
– Šiltas vasaros rytas pajūryje, kai paplūdimys dar tuščias, o rūko debesys dengia horizontą. Tuo metu pajunti amžinybės dvelksmą ir palaimos būseną, akimoju kažkas yra daugiau už tave.
– Koks buvo įspūdingiausias jūsų savaitgalis?
– Šią vasarą, kaip visuomet, atvyko sūnus Povilas (37 m.) su šeima iš Londono. Anūkams pasakojau, kad mačiau bebrą, išlipusį iš jūros į krantą. Visi vaikai krizeno ir į mane nepatikliai šnairavo, o išmintingasis Pranciškus (10 m.) su anglišku akcentu konstatavo: „Seneli Vytautai, bebrai jūroje negyvena!“
Ši kankynė truko porą dienų. Aš niekaip negalėjau įrodyti, kad tai ne kliedesiai, o faktas. Tačiau vieną vakarą Rąžės upelyje jaunėlis Paulius Lukas (7 m.) pamatė mano apdainuotą bebrą. Šis reginys mane reabilitavo prieš sūnų ir mokslinčius anūkus. Visus kitus vakarus mes eidavome stebėti paslaptingojo gyvūno kelionės nuo jūros Rąžės upeliu iki savo urvo po tilteliu. Saulėlydžiai tapo nebe tokie svarbūs kaip bebras.
– Apie kokį savaitgalį svajojate?
– Geriausiai jaučiuosi Palangos botanikos parke. Svajoju apie savaitgalį Venecijoje, Lido del Solio paplūdimyje. Žinau, kad taip bus per kitą Venecijos meno bienalę. Ten važiuoju jau ketvirtus metus iš eilės. Venecija niekada negali būti nuobodi, jeigu esi ją įsimylėjęs. Vietos žmonėms tai nesuvokiama kančia: turistai, triukšmas, smarvė. Man atrodo kitaip – Venecijos vizija nesensta, meilė niekada nesibaigia.
