Kad Dzūkijoje yra etnografinis, kupetinis kaimas Musteika, kurį sudaro be aiškaus plano išsidėsčiusios sodybos ir kuriame yra gyvenęs ir mokslinę veiklą pradėjęs garsus Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas, iki panagių miestietė Matilda sužinojo tik pernai pavasarį.
Anksčiau jos gyvenime netrūko kelionių po užsienio šalis, renginių, švenčių ir vakarėlių. Jai kur kas labiau buvo pažinus miestietiškas gyvenimo būdas. Ir verslas puikiai sekėsi. Tačiau daugelyje pramogų ir viešo gyvenimo sričių dėl karantino įsivyravus ramybei jos įmonės veikla buvo beveik sustojusi. Tai irgi pastūmėjo priimti sprendimą persikraustyti į kaimą.
„Tikrai nebuvo lengva, bet šiaip ne taip išsilaikėme. Viso karantino metu organizavome įvairius renginius ir konferencijas nuotoliniu būdu. Dabar veikla jau atsigavo. Džiaugiamės, kad galime dirbti kaip ir anksčiau – pilna koja. Tik nežinia, kaip gyvensime rudenį, ar nebus taip, kad vėl visos pramogos ir renginiai bus sustabdyti?“ – svarstė Matilda.
Praėjusių metų pavasarį Matilda dėl šeiminių aplinkybių nedidelį dviejų kambarių butą Vilniuje ruošėsi keisti į erdvų kotedžą: „Jo savininkams net buvau davusi dešimties tūkstančių eurų avansą, o likus vos savaitei iki pernai paskelbto pirmojo karantino kovo viduryje pardaviau butą prie Rasų kapinių.
Tačiau prasidėjus žiauriam karantinui supratau, kad pirkti kotedžą tokioje situacijoje ir užsikrauti ant pečių dar didesnę banko paskolą būtų pražūtinga. Sprendimą, kur apsigyventi, priėmiau per naktį – kodėl gi neįgyvendinus savo senos svajonės įsigyti sodybą?“
Kur ir kokios sodybos ieškoti, Matilda taip pat neturėjo supratimo. Bet įsiklausė į mamos patarimą – tik Dzūkijoje.
„Normalūs žmonės naktimis miega, o aš ieškojau naujų namų“, – pasakojo Matilda, kaip po bemiegės nakties nuvažiavo pas mamą ir sulaukė pritarimo kraustytis iš Vilniaus į kokią nors smėlėtos Dzūkijos sodybą.
Tuoj pat pasiėmė kompiuterį, suvedė duomenis, kurie jai būtų pagal kišenę įsigyti sodybą, ir pirmasis iššoko skelbimas – Musteika.
„Buvau girdėjusi apie Zervynas ir Žiūrus, bet Musteikos pavadinimą pamačiau pirmą kartą. Kai mama paaiškino, jog tai labai gražus ir ne mažiau išskirtinis kaimas nei Zervynos, nusprendžiau, kad reikia važiuoti nedelsiant“, – prisimena Matilda.
Jau kitą dieną ji nudardėjo į Musteiką. Pasikalbėjo su už tvoros įsikūrusiu kaimynu, kuris kažkada ieškodamas sodybos apžiūrėjo Dzūkijoje kone penkiasdešimt sodybų, kol galiausiai savąją surado Musteikoje.
„Geri kaimynai irgi labai svarbu“, – kalbėdamasi su būsimu kaimynu svarstė Matilda ir jau per pirmąjį apsilankymą sodyboje jos šeimininkei pareiškė, kad perka.
Apsigyventi Musteikoje Matilda norėjo kuo greičiau, todėl pasitelkusi visus pažįstamus ir rastus statybininkus bei meistrus užkūrė tokią sodybos pertvarką, kad darbai tris mėnesius vyko septynias dienas per savaitę.
Įsigijusi sodybą praėjusių metų kovą jau liepos mėnesį įsikraustė į visiškai neatpažįstamą namą, kuriame buvo įrengtas ir antras aukštas su trimis miegamaisiais, ir erdvi svetainė su virtuve pirmame aukšte, ir vonia, ir visi patogumai. Net šildymo sistemą Matilda gali valdyti mobiliuoju telefonu.
Nuo seno Musteikoje sodybas turintys miestiečiai tik gūžčiojo pečiais, kad nedidelio ūgio, iš pirmo žvilgsnio trapi moteris sugebėjo remonto darbus, kurie prilygtų amžiaus statyboms, pradėti ir baigti per kiek daugiau nei 3 mėnesius.
„Kai meistrams pirmame namo aukšte liepiau nulupti visas plastikines dailylentes ir net laukujes duris perkelti į kitą vietą, jie į mane žiūrėjo didelėmis akimis ir bandė atkalbėti. Esą juk viskas taip gražiai, naujai suremontuota.
Bet nepasidaviau jokiems meistrų įkalbinėjimams. Jie turėjo paklusti mano pageidavimams ir visoje pirkioje sienas apnuoginti iki rąstų, kurie alsuote alsuoja autentiškumu. Net vonioje palikau dalį plikų rąstų sienos“, – apie sodybos remontą pasakojo Matilda.
Matilda ir jos mama Jūratė – aistringos uogautojos ir grybautojos. Pasibaigus miške grybavimo sezonui, kai jau net ir žaliuokių nebebuvo, Matilda planavo žiemai sugrįžti į Vilnių, nors namų sostinėje jau neturėjo.
„Bet artėjant žiemai mane užvaldė jausmas, kad į Vilnių grįžti visai nenoriu, todėl nutariau sodyboje peržiemoti. Iki praėjusios žiemos nė karto gyvenime nebuvau kūrenusi krosnies, juolab skaldžiusi malkų. Visko išmokau.
Vakare pakurta krosnis rytą dar būdavo šilta. Tiesa, kai buvome visiškai užpustytos ir gal keturias dienas gyvenome be elektros, maistą su mama sumetėme į pusnis, o vandeniui tirpinome sniegą. Bet vieną dieną pro šalį važiuojantis kaimynas priminė, kad turime šulinį. Labai smagiai juokėmės, kad panosėje šulinys, o mes sniegą pirkioje tirpdome“, – su šypsena pirmąją žiemą sodyboje prisimena Matilda.
Labiausiai žiema jai įsiminė tuo, kad kasdien miške su mama nueidavo mažiausiai 10 kilometrų: „Pasivaikščiojimų metu galva taip išsivalydavo nuo visokių slegiančių minčių ar prisiminimų, kad geresnės terapijos ir nesugalvočiau.
Be to, žiemą kaip niekada daug skaičiau. Anksčiau knygoms neturėdavau laiko. Jei kokios knygos labai užsinoriu, nebūtina jos ieškoti knygynuose ar internete – kiekvieną savaitę į Musteiką užsuka mobilioji biblioteka. Reikia tik iš anksto užsisakyti knygas.“
Neišgąsdino Matildos ir pavasaris bei jo darbai. Dabar ji ne tik pati stumdo žoliapjovę po nemenką keturiasdešimties arų sklypą, bet ir jau įvaldė krūmapjovę pakraščiams apšienauti. Atsirado sodyboje ir nemenkas daržas, ir šiltnamis. Išnešus senus rakandus šimtametis kluonas tapo tikra sodybos puošmena.
„O juk anksčiau nebuvau rankų į žemę įkišusi – nei ką sodinau, nei ravėjau“, – prisipažino Matilda. Tiesa, žemės ūkiui sodyboje vadovauja mama. Ji kuo toliau, tuo labiau nebenori grįžti į paliktus namus Grigiškėse.
Iki šiol Matilda neatsistebi atvira ir plačia Musteikos senbuvių širdimi. Savo geriausiais patarėjais ir pagalbininkais ji laiko garbingo amžiaus sulaukusius kaimynus, plačios širdies dzūkus Joną ir Birulą: „Jonas prisistatė gal trečią mano buvimo kaime dieną. Jis turi kokių penkiasdešimties metų traktoriuką, todėl iš karto pasisiūlė juo ką nors nudirbti.
Bulvių, morkų, svogūnų, česnakų ar kiaušinių ne tik nenoriu kitur pirkti, bet ir neturiu teisės – Birula labai įsižeistų. Visi Musteikos žmonės labai draugiški ir vaišingi. Ar kokiu lašinuku, ar žvėrienos gabalu visada tarpusavyje pasidalija. Kaimynė Onutė Grigaitė neseniai pasigamino pelynų vyno, tai vaikščiojo su buteliu po visą kaimą ir visus vaišino. Kaip vaisto įpylė ir mums lašiuką.“
Ir Matilda, ir jos mama savo kulinariniais talentais galėtų užkariauti bet kurio vyro širdį per skrandį. Jūratės keptų kibinų draugai neretai nepatingi atvažiuoti paragauti net iš Vilniaus. Bet pirmiausia Musteikos naujakurės dalijasi su kaimynais.
„Man taip patinka per kaimą perbėgti su lauknešėliu. Kitaip ir būti jau nebegali. Labai svajoju dar šią vasarą arba rudeniop suorganizuoti visam kaimui kokį koncertą. Tai būtų mūsų su mama įkurtuvių dovana.
Šią idėją nusižiūrėjau nuo vienos kaimynės, kai savo vyrui gimtadienio proga surengė koncertą ir sukvietė visus kaimynus“, – Musteikos gyvenimo filosofija dalijosi Matilda.
„Svarbiausias ir geriausias dalykas, ištikęs išsikrausčius iš Vilniaus, – kad ne tik pabėgau nuo amžino skubėjimo ir miesto sumaišties, bet ir mamai padėjau įgyvendinti jos vaikystės svajonę gyventi kur nors atokiame kaime. Kaip ji sakydavo – maža trobelė pamiškėje, ožka ir ji skaruke apsigobusi vaikšto paskui ją. Kol kas ožkos neturime, bet ką gali žinoti?“ – šyptelėjo Matilda.
Musteikoje Matildą ištiko ir dar viena nenumatyta patirtis – ji pagijo nuo viso gyvenimo baimės gyventi pirmame aukšte. Gal prie to prisidėjo ir tai, kad kaimas Baltarusijos pasienyje ir per jį kasdien važiuoja pasieniečiai.
„O, vėl mūsų sargai pravažiavo!“ – kiekvieną kartą su mama juokauja Matilda, kai per kaimą praskrieja pasieniečių visureigis.
Kelinti jos namai Musteikoje, Matilda jau tiksliai negalėtų atsakyti. Vilniuje ji iš vieno buto į kitą kraustėsi daugybę kartų – vieną už kitą gražiau įrengusi pagyvendavo kelerius metus ir parduodavo. Atrodydavo, tarsi vis ieško kažkokios ypatingos vietos, namų, o gal patirties ar nuotykių.
„Visą laiką pavydėjau kuriantiems žmonėms – dainininkams, aktoriams, dailininkams. Supratusi, jog neturiu jokio kūrybinio talento, atradau, kad man labai patinka įrenginėti vis naujus namus. Nė vienas mano turėtas butas Vilniuje nebuvo naujas, visus reikėdavo prikelti naujam gyvenimui.
Įrengdavau kokį butą, kartais, atrodydavo, visai apšiurusį, apgriuvusį, viskas labai patikdavo, bet pagyvenusi dvejus trejus metus pagaudavau save, kad vėl narstau nekilnojamojo turto skelbimus. Vėl rasdavau kokią griuveną ir užsukdavau remontų bei įkurtuvių ratą“, – neslėpė Matilda.
Kuo baigsis dar iki galo nepažintas ir kasdien vis stebinantis gyvenimo etapas Musteikoje, Matilda kol kas nenori galvoti.
Tačiau dėl vieno dalyko pati sau prisiekė labai griežtai – daugiau niekada nesakys „niekada“: „Nežinau, ar sugrįšiu į Vilnių. Dabar Musteikoje jaučiuosi nepaprastai gerai, todėl, kiek tik galimybės ir jėgos leis, darbą Vilniuje derinsiu su gyvenimu sodyboje.
Šiuo metu man labai padeda ištikimas kolega ir draugas Marius. Jis Vilniuje organizuoja didžiąją dalį mūsų įmonės darbų, o man tenka iš Musteikos išvažiuoti tik kelis kartus per savaitę. Atrodytų, apie tokį gyvenimą galima tik pasvajoti, bet, pasirodo, tai – realybė.“
