Iki tol gyvenimo mėtyta ir vėtyta, moteris teigia, kad nuo pat vaikystės jautė trauką plunksnai ir jokie gyvenimo išbandymai neprivertė jos atsisakyti. Rašymas – didelis ir sunkus darbas, kuris vargiai atsiperka, todėl juo užsiimti gali žmogus, kuriam tikrai to reikia, įsitikinusi Rasa.
Su autore kalbėjomės jai neseniai sugrįžus į savąjį ramybės uostą Nyderlanduose po atostogų gimtinėje – naujos knygos pristatymas, įvairūs susitikimai, pasimatymai su šeima bei draugais. Kaip pati Rasa sako, tai yra kiekvieno emigranto klasika – grįžus namo tenka nemenkai paplušėti, nes veiklos daug, o laiko – mažai.
– Rašymu pradėjote užsiiminėti būdama beveik keturiasdešimties. Ką veikėte visus tuos metus iki tol, kol pribrendo mintis, kad jau laikas atsiduoti kūrybai?
– Keturiasdešimt metų, iš tiesų, atrodo labai ilgas laikas, ypač žmogui, kuriam nėra tiek metų (juokiasi). Man dabar yra beveik keturiasdešimt ketveri ir aš kažkaip galvoju, kad iki keturiasdešimties man gyvenimas prabėgo labai greitai, o paskui pradėjo eiti labai lėtai – pradėjus rašyti knygas viskas, atrodo, ėmė vykti visai kitaip ir tarsi tik dabar ėmiau gyventi.
Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą, kuris jį traukia. Kada tas žmogus įstos į savo vėžes, čia jau laiko klausimas – arba niekada, arba anksti, arba šiek tiek vėliau. Man taip atsitiko, kad šiek tiek vėliau atradau savąjį pašaukimą – rašymą – bet nuo pat vaikystės buvau netoli jo – visą laiką turėdavau sąsiuvinius, į kuriuos užsirašinėdavau viską, ką pamatydavau, ką pajausdavau.
Taip susiklostė, kad būdama trisdešimt trejų dvejiems metams išvažiavau iš Lietuvos į Nyderlandus, ten dirbau paprastą darbą – fabrike, vėliau valgykloje – nors visą gyvenimą buvau sekretore, vėliau personalo vadybininke. Ir man tai buvo nauja ir visiškai sukrečianti patirtis – visai kitaip teko patirti gyvenimą. Grįžus ta istorija mane iš vidaus ėmė sprogdinti, ir aš nusprendžiau, kad ją užrašysiu. Kaip ir pradžioje sakiau, kad viską užsirašinėdavau, tai taip ir čia – susikaupė visos emocijos ir norėjau jas išrašyti.
Bet tai nebuvo knyga, nes knyga vis tiek yra tam tikru būdu parašytas meno kūrinys, o ten buvo tiesiog išrašyta istorija, ir aš vėliau ketverius metus ją perrašinėjau ir tik mokiausi rašyti. Ėjau į kursus, visokias kūrybiškumo dirbtuves, kalbėjausi su įvairiausiais rašytojais, sekiau jų gyvenimą, naujienas ir kaip jie apie tai kalba. Galų gale išėjo mano pati pirmoji knyga – taip sutapo, kad beveik prieš pat keturiasdešimtmetį.
– Kadangi pradėjote kalbėti apie pirmąją knygą ir tą jos rašymą bei ilgą perrašinėjimą, tai man knieti sužinoti, ar kartais nesijaučiate taip, kad galbūt per tuos visus perrašymus ir pavyzdžių paiešką kitų kūryboje, jūsų tas pirminis knygos variantas galėjo prarasti savo tą tikrąjį identitetą, veidą?
– Taip, tas perrašinėjimas buvo savotiškas bandymas mano istorijas pritempti prie literatūros, prie meno, kažkokių standartų, ir čia iš dalies pasireiškė ir mano savivertė, nes aš net iki pat dabar dar kartais pagalvoju, kad nemoku rašyti.
Bet, nors ir tas pirmas knygos juodraštis, kurį aš nusiunčiau keliasdešimčiai leidyklų, buvo kupinas emocijų ir to tikrumo, visgi galvoju, kad tas perrašymas buvo naudingas pačiai knygai. Nes galiausiai knyga nebebuvo tik į vieną krūvą sumesti žodžiai, kaip buvo pirmame variante, aš iš tų žodžių pastačiau dailų, simpatišką namelį.
Visas perrašymo procesas yra reikalingas darbas, ir, turbūt visi rašytojai pasakytų tą patį. Rašymas yra perrašymas – tai nėra tik išliejimas tavo minčių, emocijų ir kažkokių idėjų, tai yra rimtas darbas, dėliojant žodžius į sakinį bei pastraipas. Nėra taip, kad išlieji viską ir palieki.
Aišku, yra tokių autorių, kurie išlieja ir palieka, aš tai vadinu intuityviu rašymu. Bet galvojant apie skaitytoją, kad jam skaitytųsi skaniai, maloniai, įtraukiančiai, įdomiai ir kad per tą formą, skaitymą perduotum tai, ką norėjai pasakyti, tuomet perrašymas yra būtina leidybinio proceso dalis.
– Sakote, kad rašymas yra didelis ir sunkus darbas, tai ar galima išmokti rašymo, kaip ir galima išmokti bet kokio kito darbo?
– Čia tikriausiai galima pradėti šnekėti apie kriterijus, kas yra gera literatūra, kas yra bloga, kas yra aukštoji – elitinė – o kas yra populiarioji, visa kitokia literatūra. Remiantis šiais kriterijais, tai, sakyčiau, kad rašyti gali visi, nes o kas uždraus žmogui parašyti tai, ką jis nori parašyti? Tačiau, kaip jau miniu visur, rašymas yra labai didelis, ilgas, susikaupimo ir daug laiko kainuojantis darbas, jis dažnai neatsiperka, turint omeny, kiek laiko ir pastangų yra išleidžiama jam ir kiek užtai gaunama atlyginimo pinigais. Ir rašo tie žmonės, kurie tikrai yra labai užsispyrę, ir tai jiems yra labai svarbu.
Bet kalbant, ar gerai rašyti gali išmokti visi, tai na... manau, kad tai jau yra talentas, labiau prigimtinis dalykas, kaip ir gerai piešti ar dainuoti. Dėl to yra gana skausminga, kai žmogus tikrai nori ir jam tikrai reikia to rašymo, bet kas nors jam pasako, kad jo žodžiai „klampūs“, kad jis nemoka išsireikšti ir jam neišeina.
– Kiek domėjausi apie jūsų kūrybinį kelią, susidariau tokį įspūdį, kad susidūrėte su daug tokių atsitrenkimų į sieną, kažkokių nesėkmių. Kaip reikia kovoti su šitais atsitrenkimais ir kaip nepalūžti, nes savivertė juk krenta su kiekvienu išgirstu „ne“?
– Aš galvoju, kad čia viskas priklauso nuo lūkesčių – ką žmogus nori pasiekti. Jeigu jis nori išleisti knygą penkių šimtų egzempliorių tiražu, išdalinti draugams ir – viskas, tada toks rašytojas gali būti laimingas ir su pavykusiu rezultatu, nes daug nesitiki. Tačiau, jeigu nori tapti antra Sabaliauskaite, tuomet gali būti labai daug nusivylimo (juokiasi).
Mano rašytojos kely didžiausias nusivylimas buvo tada, kai supratau, jog nemoku rašyti elitinės, tos aukštos prabos literatūros – mano stilius yra publicistinis. Žinoma, kai tik pradėjau rašyti, galvojau, kad rašysiu tokias knygas, kurios laimi metų knygos rinkimus, bet kai supranti, kad tavo talentas netempia iki to lygio, tada patiri didelį nusivylimą.
Tačiau, kaip sakoma, kai užsidaro durys, atsidaro langas – sukūriau rašytojų bendruomenę, kurioje pradėjome burti būtent tuos rašytojus, kurie rašo įvairiausio žanro literatūrą. Tada pasirodė, kad aš nesu viena tokia autsaiderė (aut. past. – atsiskyrėlė), kad tokių kaip aš, kurie rašo ne elitinę literatūrą, yra labai daug – netgi, sakyčiau, daugiausia! Tos pavardės, kurias mes girdime nuolatos, apie kurias yra kalbama, diskutuojama, ir jų literatūra yra įvertinama visokiausiomis premijomis, tai yra tikrai mažuma.
Kažkada viena leidykla man yra pasakiusi, kad iš visų įplaukiančių į leidyklą rankraščių vos keturi procentai pasiekia knygynų lentynas. Tai aš galvoju, kad yra labai didelė sėkmė, jog mano knygą išleido leidykla.
– Bet ar tikrai mums reikia tiek daug knygų? Juk jau ir dabar sunku išsirinkti, ką skaityti!
– Tendencija dabar yra tokia, kad knygų daugėja – ir tai nereiškia, kad jos blogos – tačiau mažėja tiražai. Ir skaitytojai labai tolygiai pasiskirsto pagal savo burbulus, savo aplinką – gal draugas parekomendavo, gal išgirdo kažkur, gal seka tą rašytoją Instagram‘e ir panašiai. Šiaip nuėjus į knygyną tikrai yra labai nelengva išsirinkti knygą – tikriausiai pagal pavadinimą reikia, ar spalvą...
– Nors kaip tik sakoma, kad nespręsk apie knygą iš jos viršelio! Tačiau dabar ne apie tai – kalbant apie burbulus, šiemet išleidote naują knygą „Burbulas“ ir man pasirodė labai įdomi, labai kontroversiška knygos tema. Rašote apie utopinį ar distopinį pasaulį be vaikų, kuris bus po trijų šimtų metų. Ar nebuvo kažkokios baimės ir nerimo rašyti tokia tema, kai pati esate dviejų vaikų mama? Ką pagalvos kiti – galbūt nemėgstate savo vaikų, pati svajojate apie pasaulį be jų...
– Ta tendencija yra labai gyva, kad žmonės rašytoją labai dažnai susieja arba sutapatina su knygos herojumi ir galvoja, kad jei jau rašytojas taip parašė, vadinasi, jis taip ir jaučiasi (juokiasi). Pavyzdžiui, mano pirmoji knyga pradžioje gal ir buvo truputį apie mane, bet per visus perrašymus herojė tapo visai nebepanaši į mane, tačiau vis tiek toliau visi identifikuoja, kad jau ten aš turėčiau būti. Antra knyga lygiai taip pat. Taip yra ir nieko čia nepadarysi – skaitytojai dažnai galvoja, kad pats rašytojas ir dalyvauja savo knygos veiksme.
Galiu pasakyti, kad šiame naujame distopiniame romane „Burbulas“ manęs yra tik tiek, kad aš tiesiog norėjau paklausti savęs ir skaitytojų, ir apskritai viso pasaulio, kas būtų, jeigu viena iš jau vykstančių tendencijų, kai žmonės jau neskuba turėti vaikų arba visai nenori įsipareigoti, tiesiog stiprėtų, gilėtų ir taptų norma.
Nuo pat vaikystės viduje priešindavausi viskam, jei tik man pasakydavo, kad reikia kažką daryti – kas pasakė, kad reikia? Kodėl reikia? Normalu, kad atsirado ir tokių filosofinių pamąstymų, ar reikia, ar būtina turėti vaikų man, kaip moteriai? Tos mintys visada manyje gyveno ir natūraliai išėjo, kad aš ta tema ėmiau ir parašiau romaną (juokiasi).
– Pacituosiu vieną jūsų mintį – sakėte, kad romane sukūrėte pasaulį, kuriame žmonės gyvena laimingą, visavertišką ir visus poreikius atitinkantį gyvenimą, gyvenimą be vaikų. Tai ar pati sulaukusi savųjų jaučiate, kad galbūt pametėte save ir praradote visus šiuos išvardintus gyvenimo privalumus?
– Tą akimirką, kai susijungia dvi ląstelės, iš tų dviejų ląstelių išsivysto naujas žmogus, gyvenimas radikaliai pasikeičia. Kaip sako, viena akimirka gali radikaliai pakeisti gyvenimą – tavo tikslus ir kaip tu gyveni. Vaiko susilaukimas yra būtent iš tokių akimirkų.
Ir dabar, turėdama vaikų, jaučiuosi taip pat pasidalinusi, kaip ir tos ląstelės dalinasi. Buvau vienas žmogus, ir dabar esu trys žmonės – buvau viena siela, bet pasidalinau į tris. Ir taip, kaip buvau atsakinga už savo vieną sielą, tapau atsakinga už tas dvi kitas. Nesijaučiu ką nors praradusi.
– O ar pasiilgstate savo tos vienos sielos?
– Čia jausmas toks lyg bandytum pasiilgti to, ko neatsimeni, pavyzdžiui – kai buvai negimęs. Tai aš taip jaučiuosi. Man dabar atrodo jau nebeįmanoma pasiilgti savęs prieš vaikus. Tu jau net nebeatsimeni, nebežinai, kaip ten viskas buvo iki jų, tai kaip gali pasiilgti? Prieš tai buvau vienas žmogus, dabar esu mama ir turiu du vaikus – tai jau yra nebegrįžtama.
– Iš jūsų pasakojimo susidariau tokią išvadą, kad noras įkurti Lietuvių laisvalaikio literatūros lygą (LLLL) gimė dėl ieškomų bendraminčių. Ar buvo dar kokių kitų paskatų, dėl ko atsirado LLLL?
– Visiškai dėl bendraminčių. Išleidusi pirmąją knygą patyriau savotišką šoką, kaip kartais juokaujame su kitomis rašytojomis – pirmojo gimdymo traumą – nes aš visiškai nežinojau, kas būna po to, kai jau išleidi knygą (juokiasi). Nežinojau, kaip elgtis toliau, nes, pasirodo, visas įdomumas ir veiksmas prasideda jau po knygos pasirodymo. Tai natūraliai, kai nežinai, kaip elgtis, ieškai žmonių, kurie žino.
Ieškodama atsakymų, ėmiau daryti interviu su kitais rašytojais – pradžioje buvo labai nedrąsu, teko išlipti iš komforto zonos. Bet pakalbėjusi su visais tais žmonėmis, supratau, kad nesu viena ir kad tikrai daug kas jaučiasi panašiai. Tada bekalbant su kita autore, meilės romanų rašytoja Aukse Šiugždiniene, labai spontaniškai nusprendėme, kad reikia įkurti kažkokią organizaciją, kurioje galėtų burtis visi rašytojai ir kartu kažką veikti. Auksė sugalvojo pavadinimą, įkūrėme įmonę, leidyklą, internetinį puslapį, turime jau 120 narių ir labai nuostabiai visi draugaujame, dalinamės naujienomis, informacija, reklamuojame vieni kitų knygas.
– Turite labai daug veiklų – esate mama, rašote knygas, taip pat įkūrėte LLLL. Kaip viskam randate laiko?
– Mano rašymo įgūdžiai, įgyti jau nuo vaikystės, labai pasiteisino – visų minčių išrašymas padėdavo sudėlioti visus dalykus ir darbus į lentynėles, išmokau darbų struktūrizavimo. Dabar irgi turiu užrašų knygutę, kurioje viską žymiuosi ir žinau, ką turiu padaryti tam tikrą dieną ir kiek tai veiklai skirti valandų.
Pavyzdžiui, dabar nerašau knygos, tačiau jau turiu idėją, ir žinau, kad tai idėjai kiekvieną dieną vaikams išėjus į mokyklą skirsiu apie dvi valandas – važiuosiu dviračiu į biblioteką, kurioje yra visa man reikalinga medžiaga, dvi valandas sėdėsiu, rinksiu informaciją ir rašysiu. Grįžusi laiką skirsiu kitoms veikloms. Tai yra elementarus laiko planavimas.
Ir čia daugiau yra ne laiko, o motyvacijos klausimas – laiko turime mes visi, tik kiekvienas pasirenkame, kaip jį išnaudojame. Ar naršome socialiniuose tinkluose, ar sėdim ir darom kokį nors savo darbą – čia jau kiekvieno pasirinkimas.
Bet kartais momentais būna, kad tikrai pavargstu, ir tada reikia turėti vidinės stiprybės kažko atsisakyti.
– Jau pradėjote kalbėti apie tam tikrą kūrybinę rutiną – galbūt turite kokių dar įdomesnių įpročių rašant knygą?
– Rašau visą laiką tik rytais, nes tuomet turiu labai šviežią galvą – vakare ji jau per daug būna užsiteršusi (juokiasi). Rašant knygą, bent jau man, reikia tos energetinės švaros – turiu nesijaudinti, nesinervinti dėl kokių nors problemų, turiu būti pailsėjusi, atsigėrusi kavos, kupina energijos, ir tada galiu tą energiją atiduoti tekstui. O energetinę švarą atgauti labai padeda pasivaikščiojimai.
Negaliu rašyti ilgiau nei tris valandas per dieną, nes rašymas yra darbas, ir jam atiduodu labai daug savo energijos. Tačiau jos pasikraunu dar ir bendraudama, ir čia puikiai įsipaišo darbas su LLLL – bendrauju su žmonėmis, imu interviu, organizuoju renginius. Tad taip mano veikla ir susikuria iš tokių dviejų blokų – kai rašau, atiduodu energiją, bet tada per savo kitas veiklas ją vėl atgaunu.
– Norėčiau pereiti prie emigravimo klausimo. Minėjote, kad į Nyderlandus išvykote būdama trisdešimt trejų. Kaip į galvą šovė mintis, kad jau metas palikti namų lizdą, Lietuvą?
– Gyvenau Tarybų sąjungoje ir visada buvau tokia filosofinė asmenybė, man visada kildavo klausimai, į kuriuos aš negaudavau atsakymų. Mes turėjome gimines Amerikoje, ir tie giminės mums atsiųsdavo siuntinius, atvirutes, ir aš, pamenu, žiūrėdavau į tuos daiktus – kažkokius paprastus skalbimo miltelius ar spalvotas nuotraukas – ir man tai buvo kitas pasaulis, tas geras pasaulis, ten, kur aš noriu būti, o ne čia. Taip ir susiformavo tas noras pagyventi kitoje šalyje, tik nežinojau, kaip ilgai, ir nežinojau, kada, nes vis nebuvo progos išvykti – tai mokslai, magistrantūra, tada darbas, viskas daug laiko suvalgė.
Tačiau atėjo 2008 m. krizė, ir mūsų įmonės vadovė, nebeatlaikiusi spaudimo, pasakė, kad kažkam iš komandos reikia išeiti. Na, ir tada aš pasisiūliau. Viskas sutapo taip, kad mano tuometis kaimynas buvo olandas, įkūręs įdarbinimo agentūrą, todėl ilgai nedvejojus nuėjau pas jį, paprašiau, kad išsiųstų ir mane. Taip ir atsidūriau Nyderlanduose – pagyvenau dvejus metus, grįžau į Lietuvą ir susipažinau čia, Lietuvoje, su savo būsimu vyru, olandu. Mes čia pagyvenome septynerius metus, jis dirbo, aš auginau vaikus ir taip nebegrįžau į darbą, ėmiau rašyti. Dabar ir vėl esame išvykę.
– Dažnai galima išgirsti tokią mintį, kad užsienyje visuomet ir liksi tik užsieniečiu, tai ar jūs taip nesijaučiate? Nes kartais gali pasirodyti, kad vis dar kabinatės į Lietuvą – knygas rašote lietuvių kalba, jas leidžiate Lietuvoje, kuriate bendruomenes... Tai ar nėra taip, kad ten jaučiatės nesuprasta ir nepritapusi?
– Kodėl viskas vyksta Lietuvoje, tai tik dėl kalbos, nes olandiškai susikalbu, suprantu, bet rašyti knygų dar tikrai negaliu. Aišku, būtų galima versti, bet čia tik papildomas vargas.
Dėl to, kad čia jaučiuosi užsieniete, tai aš ir esu užsienietė, ne tik jaučiuosi (juokiasi). Fakto nepaneigsi – labai dažnai nesuprantu kultūrinių niuansų. Ar tai trukdo man gyventi? Tikrai ne. Mano vidinei ramybei ir mano laimei tai visiškai netrukdo, nes namai ten, kur šeima. O mano šeima čia, Nyderlanduose.
– Gyvenate Nyderlanduose, vyras olandas, vaikai eina į vietines mokyklas, pati nejaučiate pernelyg didelės traukos grįžtu į Lietuvą, bet ar jums ta pati lietuvybė yra svarbi ir ar puoselėjate ją savo vaikams?
– Klausiau dabar kelių tinklalaidžių apie šį fenomeną, kodėl lietuvės moterys įsipareigoja išlaikyti savo vaikų lietuvybę ir lietuvių kalbą. Ir yra įvairiausių nuomonių, įžvalgų. Lietuviai yra tikrai labai daug išbandymų išgyvenusi tauta, labai nedaug laiko galėjusi pati sau būti šeimininke. Tai, iš tiesų, dėl to mes turime labai stiprų išlikimo instinktą, kad mes, lietuviai, turime išlikti nepaisant nieko. Užtat yra labai didelis spaudimas būtent moterims, kad jos privalo išlaikyti savo vaikų lietuviškumą (juokiasi).
Bet kadangi aš pati esu lietuvė ir lygiai taip pat turiu tą išgyvenimo instinktą, tai aš lygiai tą patį darau (juokiasi). Su savo vaikais kalbuosi lietuviškai. Būtent dėl to, kad man lietuvybė yra labai svarbi, aš vaikus gimdžiau Lietuvoje, ir mes pradžioje gyvenome Lietuvoje, kad vaikai susiformuotų lietuviais, kad jie žinotų, kas yra Lietuva, ir žinotų jos istoriją. Tai įaugę į mūsų kraują.
– O ar jaučiate iš pačių vaikų norą pažinti Lietuvą ir puoselėti savo lietuvybę?
– Aš padariau viską labai gudriai – mes septynerius metus gyvenome Lietuvoje, todėl vaikai ėjo į lietuvišką darželį ir buvo lietuviškoje aplinkoje. Jie daugiau laiko yra pragyvenę Lietuvoje nei Nyderlanduose, todėl vaikai linksta į lietuvišką pusę – jiems labai patinka Lietuva, mano dukra, kuriai aštuoneri, sulaukusi aštuoniolikos planuoja grįžti į Lietuvą, nes jai tik Lietuvoje patinka gyventi, ir čia yra jos mylimiausia pasaulyje vieta. Sūnui gal ne taip, bet irgi – buvom grįžę atostogų, tai ir seneliai čia, ir draugai dar likę iš darželio, ir mano draugių vaikai.
– Ar sunku būti lietuvių rašytoja emigracijoje?
– Visai nesunku, manyčiau, gal net lengviau, nes ir temų daugiau gimsta – tu gali į Lietuvą pažvelgti iš atstumo, per kitus akinius. Taip pat ir lietuviams yra įdomiau iš tos pusės, kad žmogus gyvena ne Lietuvoje: ir ką jis čia dabar pasakys tuose savo tekstuose?
Emigracija yra nauja terpė kūrybai, nauja terpė idėjoms, ir kadangi aš nejaučiu jokios atskirties, tai man tikrai yra labai gerai čia būti, tikrai nesunku.
– Jeigu prieš imdama rašyti knygas būtumėte žinojusi, kokį kelią reikės nueiti, ar būtumėte pradėjusi rašyti ir ar dabar kartotumėte antrą kartą tą patį kelią?
– Ar aš būčiau pradėjusi rašyti? Šimtas procentų, kad būčiau. Nesvarbu, kur gyvenčiau ar kas mano gyvenime vyktų, aš esu įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau būčiau pradėjusi rašyti – manau, kad tai yra mano vieta.
Turiu tokią savybę, su kuria labai dirbu, kad viską darau labai sudėtingai (juokiasi). Tai, jei tektų antrą kartą kartoti tą patį kelią, stengčiausi į viską žiūrėti paprasčiau. Prieš tai man buvo labai svarbūs kažkokie įvertinimai, reitingai, pastebėjimas, dabar aš jau matau, kad pamačiusi kokius nors populiarių knygų sąrašus, kuriuose mano knygų nėra, nejaučiu nei nusivylimo, nei džiaugsmo. Aš jau perėjau tą etapą – dabar svarbiau procesas ir rezultatai.
Ar kažką daryčiau kitaip? Tikriausiai atsakysiu tradiciškai, bet, turbūt, kad nieko, nes jeigu aš būčiau dariusi kažką kitaip, tai nebūčiau ten, kur esu dabar – pozicijoje, kuria esu tikrai labai patenkinta.
