Kai po vidurdienio susitikome su Piya Dassi, nebuvo sunku nepastebėti ant peties tarsi rankinė tabaluojančio rudo nešulio, aptraukto tokiu pat kaip vienuolės drabužiai audeklu.
Pasmalsavus, ką ji nešasi, Piya Dassi neslėpė: „Aukas.“ Po tuo audeklu buvo metalinis dubuo su dangčiu, kurį vėliau lietuvė ištraukusi parodė.
„Šiandien stovėjau gatvėje, rinkau aukas ir visiems linkėjau, kad patirtų ramybę, kurią aš patiriu“, – pasakojo valandą aukas rinkusi budistė.
Vienuolė tyliai laukė gerumo akimirkų rankose laikydama raštelį, kuriuo prašoma aukoti tik maisto. Daugiausia tąkart jai pagelbėjo paaugliai. Matyt, jaunimas labiausiai pakantus kitaip gyvenantiems.
Iš prekybos centro išėjęs vaikinas prieš aukodamas mandagiai ištarė: „Aš jums vaisių nupirkau.“ Piya Dassi pagalvojo: „Argi negražu? Aš tikrai ne dėl savęs stoviu, aš noriu, kad žmonės patirtų džiaugsmą dėl savo gerumo.“
Gyveno oloje
Neseniai ji grįžo iš Ispanijos – Almerijoje Piya Dassi per vasaros karščius buvo apsistojusi vienoje iš olų.
Kalnuotoje vietovėje tokių dirbtinių olų nemažai, jos išlikusios nuo senų laikų. Anksčiau olos buvo tapusios gyventojų prieglobsčiu per karus, o pastaruosius kelis dešimtmečius jose gyveno romai.
Po vieno žemės drebėjimo miesto savivaldybė įnamius iškeldino, tačiau olos vis vien neliko tuščios. Jose dabar dažnai glaudžiasi benamiai. Šią vasarą olose nestigo gyventojų – lietuvė vienoje sutiko vokietį ir bičiulę olandę vienuolę.
Kitame kalvos šlaite kone mėnesį Piya Dassi meditavo, giedojo giesmes, o prieš vidurdienį, nes įprastai popiet budistai nė kąsnio į burną neima, išeidavo į miestą su dubenėliu.
Oloje Piya Dassi buvo apsistojusi ne pirmą kartą. Joje lankėsi tuomet, kai gyvenant Mianmare sušlubavo sveikata, – nuo riebaluose ruošiamo tradicinio maisto sutriko virškinimas. Todėl ji metams buvo išvykusi atgauti jėgų į Europą – viena britė vienuolė pasiūlė pagyventi toje oloje. Piya Dassi netrukus atsitiesė – sustiprėjo ir kūnas, ir dvasia.
Ispanijoje dažnai vietos žmonės paaukodavo lietuvei labai daug maisto. Kartą ji buvo gavusi septynis kilogramus ryžių!
„Ne kiekvieną sykį taip pasisekdavo“, – juokdamasi pasakojo moteris. Bet ji kaskart nušvinta, kai leidžia sužydėti žmonių gerumui.
Pripirko daržovių
Šią vasarą Almerijos centre Piya Dassi sutiko lietuvių šeimą. Prie prekybos centro žmonos laukiantis vyras ispaniškai užkalbino vienuolę: „Kokį tikėjimą išpažįstate?“ Budistė iš akcento suprato, kad su ja bendrauja lietuvis, tad perėjo prie lietuvių kalbos.
Kai juodu pradėjo kalbėtis, paaiškėjo, kad smalsus vyriškis saulėtame krašte gyvena dvidešimt metų.
Po kiek laiko su pirkiniais pasirodžiusi jo žmona išgirdo vyro prašymą: „Nueik dar kartą ir nupirk daržovių.“
Sutuoktinė sugrįžo su kalnu daržovių, tad vienuolė iš jų net kelias dienas gamino patiekalus.
„Nuo vaikystės esu vegetarė, nepriklausomai nuo to, kad dabar esu budistė. Yra skirtingos budizmo tradicijos, todėl vienur, pavyzdžiui, Mianmare, Tailande, Šri Lankoje, vienuoliams nėra ribojimų dėl maisto. O Kinijoje, Taivane, Pietų Korėjoje daugelis budistų vegetarai“, – pasakojo Mianmare 2013 metų pradžioje vienuolės įžadus davusi Piya Dassi.
Nors Europoje daugeliui neįprasta matyti prie prekybos centro su dubenėliu sėdintį budistą, Azijoje pasireikšti žmonių gerumui galimybių daug daugiau.
Tuo senokai įsitikino lietuvė: „Mianmare vienuoliai kiekvieną rytą eina rinkti aukų, o anksti atsikėlę gyventojai specialiai verda ryžius, ruošia karį ir jų laukia, kiekvienam vienuoliui po šaukštą ryžių įdeda į dubenį. Žmonės gauna džiaugsmo visai dienai.“
Ir Piya Dassi dabar jaučiasi laiminga, nors anksčiau šio jausmo jai labai trūko. Dėl to moteris ir leidosi į ieškojimus.
Jos gyvenimas iki tapsmo vienuole ir dabar skiriasi lyg diena ir naktis. Žemaitijoje gimusiai vienturtei tėvai davė Olgos vardą.
Šiuo metu tokiu vardu ją tebevadina tėvas, buvę mokyklos ir studijų laikų draugai. Tie žmonės, su kuriais susipažino tapusi vienuole, ją pažįsta kaip Piyą Dassi.
„Tai sudurtinis senosios indų kalbos – pali – žodis. „Piya“ reiškia brangus, „dassi“ – matantis, todėl vardą galima aiškinti dvejopai: tas, kuris mato visus kaip brangius, arba tas, kurį visi mato kaip brangų“, – paaiškino vienuolė.
Dirbo Chemijos institute
Keliauti į karinių diktatūrų valdomą, buvusią uždarą Pietryčių Azijos valstybę lietuvė prieš aštuonerius metus susiruošė dėl vieno tikslo – norėjo tapti vienuole, buvo girdėjusi, kad toje šalyje nesunkiai galima įsilieti į budistų bendruomenę. „Nuvykau ir priėmė“, – šypsodamasi patikino buvusi Chemijos instituto Vilniuje darbuotoja.
Vilniaus universitete Olga baigė chemijos studijas, po to sulaukė kvietimo dirbti moksliniame institute, jai puikiai sekėsi darbas.
„Chemija – labai smagu, dirbau organinės sintezės srityje. Tai buvo tarsi smėlio dėžė pažaisti: pasipilstyti skystu azotu, užauginti kristalus“, – prisiminė moteris.
Ji komandoje dirbo su penkiais kolegomis – ištisas dienas būdavo laboratorijoje. Daugiausia laiko būsima vienuolė praleisdavo laukdama, kol įvyks cheminė reakcija. Todėl jai pasidarė nuobodu, norėjosi veikti ką nors prasmingesnio.
Po laboratorijoje praleistų dvejų metų chemikė nutarė keisti gyvenimo kryptį – susiruošė į Angliją, įsidarbino socialinėje srityje. Moteris rūpinosi stuburo traumas patyrusiais žmonėmis – keldavo juos iš lovos, pasodindavo, aprengdavo, aptarnaudavo.
„Pasijutau laimingesnė, nes padėjau žmonėms ir iškart sulaukdavau atsako – padėkos“, – pasakojo lietuvė.
Kol dirbo Chemijos institute, ji nebuvo tikra, kad tai, ką daro, yra kam nors naudinga.
„Sintetindavau vaistus ir nuodus, dėl to man kilo etinių klausimų. Bet man profesorius paaiškindavo, kad nors medžiaga nuodinga, gal jos pagrindu bus sukurti vaistai vėžiui gydyti. Aš nesu tradicinių vaistų mėgėja, esu jų gėrusi tik kraštutiniu atveju.
Bet likimo ironija: kai Anglijoje pradėjau dirbti su neįgaliaisiais, supratau, kad jei jie neturėtų vaistų, neišgyventų dėl nepakeliamų skausmų“, – prisiminė Piya Dassi, tuo metu nemažai laiko skyrusi meditacijai.
Lietuvei darbo sąlygos buvo palankios, ji galėjo lengvai derinti slaugymą ir meditavimą. Moteris dirbdavo tiek, kiek norėdavo: „Kad turėčiau truputį pinigų.“
Tad daug laisvo laiko ji praleisdavo medituodama, padėdama kitiems tai daryti. „Tai tapo centrine mano gyvenimo ašimi. Mano meditacijos mokytojas buvo indas, kilęs iš Mianmaro. Mokymas taip pat buvo iš Mianmaro, todėl ieškoti budizmo išvykau į tą šalį“, – paaiškino pašnekovė.
Myli Mianmarą
Nuo 1962-ųjų Mianmaras buvo valdomas karinių diktatūrų. 1988–2011 m. šalyje oficialiai valdžią perėmė Valstybės taikos ir plėtros taryba. Nuo 2012-ųjų iki šiųmečio perversmo valstybė buvo pusiau demokratinė – turėjo ir išrinktą, ir kariškių valdžią.
Prieš aštuonerius metus į šią valstybę nuvykusi lietuvė pasijuto laimingesnė nei kur nors kitur. Vienuolei šiuo metu trūksta gražių žodžių šiai šaliai ir jos žmonėms apibūdinti. Ji tepasakė, kad tai nuostabi šalis, o žmonės fantastiški.
„Be galo myliu Mianmarą. Lietuvą irgi myliu“, – patikino šįmet balandį iš budistinės valstybės į tėvynę grįžusi Piya Dassi.
Šįmet vasario 1-ąją Mianmare įvyko karinis perversmas, valdžią šalyje vėl perėmė kariškiai. Tačiau lietuvė svajonių kraštą paliko ne dėl perversmo. Ji jau planavo grįžti į Lietuvą, nes prieš dvejus metus neteko motinos, kuriai buvo 58-eri.
Kai mirė motina, dukra buvo grįžusi į laidotuves, bet vėl išvyko į Mianmarą, nes ką tik buvo įstojusi į Šanų valstijos regioninį budistų universitetą, norėjo baigti pali kalbos ir budizmo magistrantūros studijas.
Šį pavasarį pabaigusi mokslus Piya Dassi įvykdė 66 metų tėvui duotą pažadą sugrįžti namo. „Buvo sąžinės graužaties, kad tėtis liko vienas“, – patikino vienuolė, dabar budistines giesmes šeštą valandą ryto giedanti tėvo namuose ir kartais išvykstanti aplankyti draugų į sostinę.
Piya Dassi dėl rudo atspalvių drabužių, plikai skustos galvos ir ant peties nešamo po audeklu paslėpto dubenėlio aukoms rinkti Lietuvoje nelieka nepastebėta praeivių – santūresni jai nusišypso, drąsesni užkalbina. Bet dėl to ji savo šalyje nesijaučia išskirtinė.
Vienuolė švelniu žvilgsniu visus sutiktus tarsi laimina, iš jos veido sklinda ramybė, tad į gerumą visada atsakoma gerumu – paaukojęs budistui maisto neabejotinai pats tampi jautresnis ir diena nušvinta šviesiomis spalvomis.
O gal Piya Dassi tiems, kurie su ja net ir atsitiktinai susitiko, primena, kad laimė – tai dvasinė ramybė, o ne žemiški malonumai ar turtai.
Nežinojo, ką daryti su pinigais
„Kai man suėjo trisdešimt metų, mama tikriausiai prarado viltį, kad turės anūkų, bet apie tai niekada neužsiminė. Juk jos santykiai su savo motina buvo labai sudėtingi.
Mano ryšys su mama visada buvo labai tvirtas, nes ji niekada neaiškindavo, kaip man gyventi, o aš ją priimdavau tokią, kokia ji buvo.
Su tėčiu buvo labai tolimi santykiai, kol gyveno mama. Dabar jie labai pasikeitė, nes daugiau artimųjų nėra. Iš šeimos man artimiausia buvo mama, o šiaip aš turiu labai daug artimų žmonių“, – užsiminė pašnekovė, kuri tarp budistų vienuolių jaučiasi kaip tikroje šeimoje.
Moteris nenorėjo kurti šeimos, jai nerūpėjo uždirbti daug pinigų, turėti nuosavą būstą, prabangų automobilį – visa tai daugeliui atrodytų kaip laimingo gyvenimo pagrindas, bet tik ne budistų vienuolei.
„Kai buvau chemikė, profesorius turėjo savo įmonę – mes vykdėme užsakomąją sintezę, gaudavome minimalų atlyginimą.
Tačiau būdavo skiriami procentai priklausomai nuo to, kiek sėkminga buvo sintezė. Kartais sekėsi, kartais ne. Dažniausiai nesisekdavo.
Sykį man iš pirmo karto viskas labai pasisekė, ir nemaža pinigų suma nukrito. Nežinojau, ką su jais daryti. Nuvykau į Maroką, labai norėjau pabūti dykumoje. Negalėjau pakęsti, kad turiu pinigų“, – juokdamasi pasakojo Piya Dassi.
Vienuolė tikino neturinti kaupimo instinkto, nes jei ir turi ko nors, jai patinka dalytis.
Todėl į tėvynę grįžusi Piya Dassi taip pat nori dalytis savo patirtimi: „Šiandien stovėjau gatvėje, rinkau aukas, visiems linkėjau patirti ramybę, kurią patiriu aš.“
O kaip ją patirti, jeigu šiandienis pasaulis toks neramus? Piya Dassi pasiūlytų medituoti – mintimis atitolti nuo gyvenimo negandų, sopulių, išgirsti savo širdies balsą.
Nors Lietuva nėra budistų kraštas, Piya Dassi ruošiasi susikurti budizmo salą Klaipėdoje: „Budizmo centrą steigiu ne dėl savęs, o dėl žmonių. Juk žmonės kenčia visur. Budistų mokymas kalba apie tai, kaip išsivaduoti iš kančios, kaip nekentėti.
Kiekvienas nori būti laimingas, todėl yra kelias į laimę. Noriu, kad mokymas būtų prieinamas Lietuvoje ir kad žmonėms nereikėtų važiuoti kažkur į Mianmarą.“
