– Ar turite susikūręs savaitgalio tradicijų?
– Kunigui labai sunku kalbėti apie savaitgalio tradicijas. Savaitgaliais tenka ir pas ligonius važiuoti, ir laidoti. Vasarą savaitgalio tradicija – sakramentų teikimas: krikštai ir santuokos. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje jų tikrai daug.
Mano savaitgalis paprastai darbingas, o poilsio diena – pirmadienis.
– Ar per poilsio dienas pagalvojate apie darbą?
– Žinoma, pagalvoju. Būna, kad per poilsio dieną kai kurių darbų negaliu atidėti. Bet jei ir galiu atidėti, negaliu negalvoti, ką veikiu, tuo labiau kad kunigystė – mano pašaukimas.
Bet stengiuosi atsiriboti nuo dalykinio mąstymo – kur nors nueiti, paklausyti muzikos, paskaityti.
– Penktadienio vakaras: įžanga į savaitgalį prie vakarienės stalo ar darbas iki išnaktų?
– Man penktadienio vakaras – įžanga į šeštadienį, tai yra į darbo dieną. Tad geriausia manęs paklausti apie sekmadienio vakarą, kai darbai baigti. Sekmadienio vakare iš tikrųjų mėgstu pabūti su bičiuliais, ne taip retai ir vienas. Norisi atsipalaiduoti prieš poilsio dieną.
– Šeštadienio ryte ilgai vartotės lovoje ar, kaip įprastai, mankštinatės?
– Kadangi šeštadienis man darbo diena, ilgai miegoti negaliu.
Prisipažinsiu, kad nesimankštinu, nors man labai reikėtų.
– Ar iš anksto galvojate, ką veiksite dvi ne darbo dienas?
– Dažniausiai negalvoju. Nors kartais pamąstau, truputį pasiplanuoju, bet įtempto galvojimo, ką veiksiu poilsio dieną, nėra. Mėgstu neplanuotą poilsį.
– Ką mėgstate vilkėti ir avėti savaitgaliais?
– Kai ilsiuosi, nedažnai vilkiu abitą. Juk jis – misijos ženklas. Žinoma, kai esu misijoje, dėviu abitą. Kai ilsiuosi, laisvai apsirengiu, kad manęs nevaržytų tie drabužiai.
Žinoma, visada su manimi yra pranciškoniškas medinis kryžius, kurį nešioju ant kaklo.
– Kam savaitgalį skiriate daugiausia laiko?
– Poilsio metu mane labiausiai gaivina skaitymas ir muzikos klausymas. Skaitau įvairią literatūrą – kadangi esu baigęs ne tik teologiją, bet ir psichologiją, mėgstu labai gerą psichologinę-psichoterapinę literatūrą, be abejo, teologines knygas, poeziją, prozą. Tam teikiu pirmenybę.
Kartais paskaitau filosofinę literatūrą, nes esu studijavęs ir filosofiją. Man atrodo, filosofija yra aktuali apmąstant situaciją Lietuvoje ir pasaulyje.
Bet grožinė literatūra man turbūt svarbiausia, nes joje gali susirasti įkvėpimo pamokslams, susitikimams su žmonėmis. Kažkas yra pasakęs, kad grožinė literatūra leidžia nugyventi ne tik savo gyvenimą. Aš su tuo visai sutinku. Poezija, proza leidžia patirti kitų gyvenimą, pamatyti skirtingas perspektyvas.
Išskirtinį dėmesį skiriu atsiminimams. Man atrodo, tai labai brangu žmogaus gyvenime.
Kalbant apie muziką, mėgstu klasikinę šansoną – tiek prancūzišką, tiek lietuvišką, kuri paprastai vadinama estrada. Man patinka rusų bardų muzika, romansai ir klasikinė muzika. Klausausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Ludwigo van Beethoveno, Fryderyko Chopino. Tai – mano mėgstamiausi kompozitoriai iš klasikų.
Patinka klasikinis džiazas, bigbendas, svingas.
Žinoma, jeigu kalbame apie daugeliui įprastą savaitgalį, tuo laiku dažniausiai teikiu sakramentus.
Dabar būna labai daug krikštų. Santuokos sakramentą vienas kitam teikia sutuoktiniai, o kunigas tik laimina. Santuokų laiminimas man irgi yra labai svarbu. Taip pat vykstu pas labai sunkius ir ne visai sunkius ligonius teikti Ligonių sakramento, išklausau juos – suprantu, kaip žmogus atsakingai žiūri į gyvenimą, į susitikimą su Dievu.
Žinoma, tenka klausyti daug išpažinčių. Turiu nemažai dvasinių pokalbių ir paskaitų. Ruošiu suaugusiuosius krikštui, sutvirtinimui, Pirmajai komunijai. Be abejo, aukoju šventas mišias, tai – mano duona. Būna daug neplanuotų dalykų – esu kviečiamas į susitikimus, radijo laidas. Darbas nėra rutininis, kuris prasideda aštuntą ryto ir baigiasi penktą popiet. Visos šios misijos – visų pirma pašaukimas.
– Mėgstate ilsėtis vienas, su šeima ar draugų būryje?
– Labiausiai mėgstu ilsėtis vienas, esu introvertas, bet labai vertinu draugystę. Ir jeigu ilsiuosi, dažniausiai su vienu ar keliais draugais – man nėra savos didelės kompanijos.
– Kaip geriausiai pailsite – sportuodamas, tvarkydamasis, skaitydamas, žiūrėdamas televizorių?
– Ko tikrai nesirinkčiau, tai žiūrėti televizoriaus. Jo nežiūriu gal trylika metų, aišku, su retomis išimtimis, kai rodo gerą filmą, koncertą.
Tvarkytis man sunku, tad šį užsiėmimą užrašau į darbo grafiką. Vis dėlto geriausiai pailsiu skaitydamas ir šiek tiek sportuodamas – eidamas. Turiu lėtinių ligų, kokiu nors sportu negaliu užsiimti, tad lieka tik ėjimas.
– Jei nesate namisėda, kur dažniausiai išsiruošiate – į kiną, koncertą, teatrą, sporto varžybas, restoraną?
– Greičiausiai išsiruoščiau į teatrą ir koncertą. Vienas sunkiausių karantino ribojimų man buvo tai, kad negalėjau lankytis teatre. Teatras – tai mano meilė, pomėgis.
– Ar savaitgalio poilsiui renkatės keliones į užsienį?
– Ne, niekada. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje labai daug keliavau Europoje, dabar keliauti nemėgstu. Mano poilsio dienos prabėga Vilniuje, parkuose.
O dažniausiai atostogauju Palangoje. Tai beveik keturiasdešimties metų tradicija. Niekas man nepakeičia Baltijos jūros ir Palangos atmosferos.
– Jei mėgstate sukinėtis virtuvėje, kokiu patiekalu dažniausiai palepinate save?
– Sukinėtis virtuvėje nemėgstu, bet skaniai pavalgyti kartais mėgstu. Valgau, ką duoda. Mėgstu gerai paruoštą paukštieną – antieną, žąsieną, vištieną, kalakutieną.
– Kokius buities darbus ignoruojate poilsio dieną?
– Tiesą sakant, nemėgstu tvarkytis, šluostyti dulkių, dėlioti daiktų į vietas.
– Darbas sode ar sodyboje – atgaiva širdžiai ar prievolė šeimai?
– Pirmiausia aš neturiu nei sodo, nei sodybos. Kita vertus, esu miestietis – gimiau Kaune, esu ketvirtos kartos kaunietis, dabar keturis dešimtmečius gyvenu Vilniuje, todėl žemės darbai man svetimi.
– Ar mėgstate su bendradarbiais pasidalyti įspūdžiais, kaip praleidote poilsio dienas?
– Būna, kad su broliais pranciškonais pasišnekame, kaip praleidome poilsio dienas. Juk vieni mėgsta žvejybą, kiti – teatrą.
– Kaip jūs apibūdintumėte tobulą poilsį?
– Nežinau, ar įmanomas tobulas poilsis šiame gyvenime. Manau, kad tas tobulas poilsis bus amžinybėje ir turės kokį nors naujumo aspektą. Tikiu, kad amžinybė nėra nuobodi, – ji labai dinamiška. Poilsį, bent jau panašų į tobulą, įsivaizduoju taip: einu, žiūriu į medžius ir matau naujumą lapų mirgėjime, ne taip, kaip įprastai. Aš vis sugebu tai pamatyti, džiaugiuosi dėl to.
Atsimenu, kaip šviesaus atminimo aktorė, dainininkė Liudmila Gurčenko dainavo tokią dainą, kurios žodžiuose skambėjo mintis, kad bėgant metams dingsta naujumo jausmas. Aš džiaugiuosi, kad man jis kol kas nedingo. Kai jis mane aplanko, poilsis – beveik tobulas. Tai yra amžinybės akimirka.
– Ką rinktumėtės – žygį pėsčiomis ar dviračiu?
– Dviračiu, ko gero. Tiesiog būtų smagiau.
– Turite atskirą sąskaitą atostogoms ar stengiatės pailsėti neišlaidaudamas?
– Gyvenant vienuolyne nėra tokių sąskaitų. Toks pranciškonų gyvenimas – mes gyvename bendrai, ir tos mūsų sąskaitos pasipildo iš žmonių aukų.
Be to, kiekvienas turime savų poreikių. Man, pavyzdžiui, atostogų metu būtina sanatorija dukart per metus. Nesiskundžiu, turime galimybę atostogauti, pastiprinti sveikatą, žinoma, per daug neišlaidaudami.
– Idealus laisvadienis – tai...
– ... pasivaikščioti, skaityti, klausyti muziką. Būtų puiku išjungti telefoną, bet šito nedrįstu.
– Koks buvo įspūdingiausias jūsų savaitgalis?
– Kartą su geru bičiuliu nuvykome į Lenkiją, nors sakiau, kad užsienyje nemėgstu lankytis. Bet čia toks ir užsienis, netoli Lietuvos. Ėjome labai gražiomis vietomis pažintiniu taku viename regioniniame parke. Nuėjome daug – apie 14 kilometrų. Tikrai buvo įspūdinga.
– Apie kokį savaitgalį svajojate?
– Nesvajoju, koks turėtų būti laisvalaikis. Tiesiog noriu juo pasidžiaugti.
