Prieš pusantrų metų Eimantei buvo diagnozuota IV stadijos Hodžkino limfoma (kraujo vėžys), tačiau mergina sau pasakė, kad turi nepasiduoti ir ligą įveikti. Kaip tarė, taip ir padarė.
Ypač žavi pašnekovės pozityvus mąstymas ir optimizmas, su kuriuo ji kalba apie savo išgyvenimus.
Prastai jaustis Eimantė pradėjo 2019 m. gruodį: pakilo ir vis nenorėjo nukristi temperatūra, ji jautėsi nusilpusi. Tačiau save ramino, kad nuovargį jausti normalu, nes buvo neseniai perėjusi į naują darbą (dabar ji dirba administracinį darbą didžiausiame šiltnamių komplekse Baltijos šalyse). Ir vis vaikščiojo pas gydytojus, kurie klastingos ligos ilgai negalėjo nustatyti.
„Kaip tik per savo gimtadienį, 2020 m. kovo 12 d., turėjau vykti pas gydytoją hematologę į Santariškes. Maniau, kad ji skirs kokių vitaminų, kad sustiprintų kraują, o gal pasakys, kad problema net ne kraujyje. Gimtadienis man visad labai patiko, planavau po konsultacijos nusipirkti tortą ir važiuoti į darbą atšvęsti. Tačiau tądien likau be torto ir nebenuėjau į darbą – dovanų gavau biopsiją iš kaklo ir įtariamą limfomos diagnozę“, – pasakojo mergina.
Ji gerai atsimena, kad medikė savo įtarimus, kuriuos dar turėjo patvirtinti tyrimai, išsakė jai jau išėjus į koridorių. „Ji man sakė: „Eimante, panašu, kad tai mūsų liga“, o aš matau jai už nugaros kabantį užrašą „Onkologijos ir hematologijos skyrius“ ir lyg suprantu, ką tai reiškia, bet visgi nenoriu to sau pripažinti, kol nėra visų rezultatų“, – pasakojo pašnekovė.
Visgi onkologinę diagnozę ji greitai priėmė, nedramatizavo ir pasakė sau, kad kartais taip gyvenime nutinka. Telieka kovoti su liga, tikėti medikais bei savimi ir ligą įveikti.
Jai atrodė labai svarbu jaustis ne vargše ligoniuke, kuriai labai nepasisekė, o kovotoja, kuri susidoros su ištikusiais sunkumais. Mergina nuo seno buvo optimistė, visuomet tikėjo, kad, jei šiandien ir nutiko kas negero – ryt bus geriau, ir tokia pozicija labai padėjo, susigrūmus su liga.
Gal net sunkiau, nei pačiai susitaikyti su diagnoze, buvo ją pranešti savo šeimai, tėvams ir broliui. Visgi mergina nusiteikė, kad nieko nuo aplinkinių neslėps. Ir tai pasiteisino.
„Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, ir tai, kad atvirai bendravau su šeima ir draugais, kalbėjau apie tai, kaip jaučiuosi, man, ko gero, padėjo sveikti. Ligoninėje sutikau žmonių, kurie su artimaisiais apie sveikatą nesišneka, visus išgyvenimus laiko savo viduje, ir, man rodos, tai juos gniuždo“, – pastebėjo pašnekovė.
Sunkus chemoterapijos poveikis
Netrukus Eimantei buvo skirta chemoterapija, kuri buvo labai nemaloni. Kiekvieną rytą gaudavo išgerti net 22 tabletes, nuo kai kurių pykindavo, tačiau jei jas išvemdavo, tekdavo gerti iš naujo – vaistus būtinai reikėjo įsisavinti.
Tiesa, chemoterapija žmones veikia skirtingai. Štai vienai jos palatos draugei buvo skirtas toks pats gydymas, ir jį mergina puikiai toleravo, nuolat valgė tuo metu, kai Eimantė į maistą nė pažvelgti negalėjo.
Kelias dienas pagulėjusi ligoninėje ir gavusi vaistų, ligonė buvo išleidžiama į namus iki kito gydymo kurso. Pasak jos, sudėtingiausias buvo tas laikas namie, kai nežinai, ko tikėtis. Buvo neiašku, kokį dar šalutinį poveikį vaistai sukels ir kada tai dar nieko baisaus, o kada jau reikia sunerimti.
„Ligoninėje jaučiausi saugi, nes, jei reikės, tuojau sulauksiu medikų pagalbos. O iš namų kartą beveik be sąmonės patekau į ligoninės priimamąjį. Kartais nė pajudėti negalėdavau iš skausmo – jis tiesiog surakindavo, net sunku nusakyti tą jausmą. Burna išopėjo taip, kad negalėjau nė seilių nuryti. Bet vis sau sakydavau, kad tai – praeis, juk žmogaus kūnas stebuklingas ir sugeba labai greitai atsigauti. Ir dar vis primindavau sau, kad gyvenimas tęsiasi, o aš nenoriu iškristi iš žaidimo“, – pasakojo ji.
Ašaras spaudė aplinkinių poelgiai
Ligos laikotarpiu merginai buvo 5 kartus perpiltas kraujas. „Sirgdama beveik neverkiau, bet tais momentais labai susigraudinau. Iki tol pati buvau kraujo donorė, o vėliau viskas pasisuko taip, kad gerų žmonių paaukotas kraujas gelbėjo mane“, – atsiminė ji.
Kartą ji seselės su viltimi klausė, ar pasveikusi galės vėl duoti kraujo, bet išgirdo, kad tikriausiai ne.
Dar keli jautrūs momentai susiję su artimųjų palaikymu. Kartą Eimantė ligoninėje pajuto, kad nuo chemoterapijos jau slenka plaukai, tad paprašė sesutės juos nuskusti. „Seniau man būdavo gaila juos ir centimetru patrumpinti, o teko visai atsisakyti. Bet, kad neliūdėčiau, sakiau sau, kad man kerpa ne plaukus, o ligą, ir jų netekus tikrai palengvėjo“, – atsiminė.
Tada mergina nusifotografavo ir išsiuntinėjo savo draugams bei artimiesiems savo nuotrauką, prie kurios juokais parašė: „Aš jau pasiruošiau vasarai, o jūs?!“
Ir kokia buvo jos nuostaba, kai po kurio laiko gavo tėčio, krikšto tėčio, krikšto sūnaus ir draugų nuotraukų, kur jie pozavo, taip pat nusikirpę plikai.
„Iki tol buvau girdėjusi atvejų, kaip kažkas, palaikydamas onkologinį ligonį, nusiskuto, ir man tai atrodė gražu. O kai tai įvyko dėl manęs pačios, negalėjau sulaikyti ašarų...“, – atsiminė ji.
Kolegė pasiuvo ir jai padovanojo daugybę kepurių, kurias galėjau keisti kaip šukuosenas.
Dar vienas jos palaikymo komandos gestas, ją taip pat sujaudinęs iki ašarų, buvo tuomet, kai keliasdešimt žmonių, jos artimieji bei draugai (nors kai kurie vieni kitų nė nepažinojo), vienos draugės suorganzuoti, pasigamino džemperius su užrašu „Team Eimantė“ („Eimantės komanda“). Šiuo „laimingu džemperiu“ vilkėdama mergina dabar eina į sveikatos patikrinimus ligoninėje.
Vėl kovinė parengtis
Tiesa, vienas pasitikrinimas ligoninėje praėjusių metų spalį Eimantei laimingas nebuvo – nustatyta, kad kuriam laikui atsitraukusi liga vėl grįžo. Vėl teko grįžti į „kovinę parengtį“: laukė du chemoterapijos kursai, biologinė terapija (ši pasirodė labai veiksminga), kaulų čiulpų transplantacija, bei atsisveikinimas su jau naujais užaugusiais plaukais.
Būtent po kaulų čiulpų transplantacijos nuo chemoterapijos sukeltų šalutinių poveikių (prieš tranpantaciją vyksta nepertraukiama 6 dienų chemoterapija) prireikė morfijaus išopėjusios gleivinės skausmams malšint, kad bent šiek tiek būtų galima valgyti.
Kadangi pašnekovę liga pirmą kartą užklupo tada, kai prasidėjo karantinas, artimieji jos lankyti negalėjo. Ligoninėje karantinas buvo ir šiemet transplantacijos metu. Bet ji galvoja, kad gal taip ir geriau – kartais būdavo tokia suvargusi ir išsekusi, kad geriau buvo jos gyvai nematyti. Būdavo, guli ir net neturi jėgų ištiesti rankos, kad atrakintų telefono ekraną.
Tačiau kai jėgų būdavo daugiau, daug bendraudavo su artimaisiais skambučiais ar žinutėmis ir atvirai apie viską kalbėdavosi. „Būdavo, kad kokia draugė pasakoja, jog kažkas jai nepasisekė, o po to susinepatoginusi sako, kad, žinoma, jos problemos – niekis, lyginant su mano būkle. Bet aš sakydavau, kad kiekvienam jo problemos atrodo didžiausios, tai normalu. Man irgi iki ligos atrodė, kad vienas baisiausių dalykų, kuris gali nutikti – tai automobilio gedimas“, – sakė ji.
Šį pavasarį transplantacijos metu ligoninėje teko praleisti mėnesį. Lankytojų sulaukdavo po langais – pasakydavo, kaip atsiskaičiuoti, kuris langas jos. Langų atidarinėti ten negalima, tad retkarčiais „pamirksėdavo“, junginėdama šviesą – visada galima rasti būdų, kaip pasisveikinti su lankytojais.
Pyktelėjo dėl 8 Eur – gavo tūkstančius
Kaulų čiulpų transplantacija Eimantę užklupo vėlgi beveik per gimtadienį, kovo 16 d. Jau antrą sykį gimtadienį sutiko ligoninėje, šiemet tai buvo trisdešimtmetis. Tokią progą dera atšvęsti įspūdingai, ir įspūdžių tikrai buvo, tik ne visai tokių, kokių norėtųsi.
„Buvo atliekama autologinė transplantacija, tai yra, man buvo galima persodinti mano pačios kaulų čiulpus. Todėl geriausią dovaną pasidovanojau sau pati.
Kai dar rudenį man surinkinėjo ląsteles, mačiau šalia gulinčius sveikus žmones, kurie atvyksta tapti donorais. Duoti kraujo ar dovanoti kaulų čiulpus neskauda ir tai labai kilnu – tą suprasdama vis graudinausi“, – pasakojo Eimantė.
Transplantacija buvo sėkminga. Šiuo metu mergina jaučiasi tokia energinga, kokia jau seniai nesijautė. Ji grįžo į darbą, įsisuko į rutiną ir kartais viską prisimena kaip kokį filmą – sunku suvokti, kad viskas vyko tikrai jai.
Yra be galo dėkinga ir savo šeimai, draugams, darbdaviui, kolegoms ir gydytojams bei medicinos personalui. „Kiti sako, kad važiuojant pro Santariškes nė nesinori atsiminti, ką ten patyrė, o aš su didžiuliu dėkingumu atsimenu puikius Hemotologijos ir transplantologijos skyriaus gydytojus ir visą personalą, kurie tikrai nuostabūs ir dėl ligonių stengiasi, kiek galėdami“, – sakė mergina.
Ir pridūrė, kad jeigu kas galvoja, kad Lietuvos medicinos sistema niekam tikusi, ji gali parodyti sąskaitą, kiek kainuoja toks gydymas – tokią sumą turbūt tik nedaugelis mūsų yra matę savo sąskaitoje. Sutinka, kad yra spragų, yra kur pasistengti, bet visgi gydymas jai buvo 100 % kompensuojamas, dėl ko ji labai dėkinga ir laiminga.
Ir net nesmagu prieš save pačią, atsiminus atvejį, kai, dar prieš ligą, turėjo sumokėti už kraujo tyrimą 8 Eur. „Tada aš, kaip ir nemažai lietuvių, pyktelėjau, kad tikrindamasi kartą per metus turiu susimokėti. Bet dabar, kai ištiko bėda, man buvo skirtas valstybės kompensuojamas tūkstančius kartų brangesnis gydymas – tikrai nevertėjo skųstis dėl tų 8 Eur“, – pastebėjo Eimantė.
