Emilis teigė, kad gyvendamas merginos kūne jautėsi labai prastai, o sprendimas pakeisti lytį buvo geriausias jo gyvenime. Tiesa, pats lyties keitimo procesas pareikalavo daug emocinės stiprybės, taip pat ir išlaidų. Bet galiausiai gavus pakeistus asmens dokumentus palengvėjo – atėjo suvokimas, kad viskas bus žymiai paprasčiau, kad galės be baimės prireikus parodyti savo asmens dokumentą, kad nebereikės niekam nieko aiškinti, o žmonės kreipsis į jį taip, kaip yra parašyta dokumente.
– Kiek jau laiko esate vaikinas? Ir ar dar laukia kažkokios procedūros ar operacijos? – pirmiausia paklausiau Emilio.
– Kad esu vaikinas, jaučiau seniai. Nuo mažų dienų jaučiausi ne savo kūne, tik tada dar nežinojau, kas vyksta. Susivokęs savyje prieš metus ir šešis mėnesius pradėjau hormonų terapiją, pasikeičiau dokumentus, teko lankytis ir pas chirurgus (buvo pašalintos krūtys). Esu patenkintas tuo, kiek daug pakeičiau savyje per tokį trumpą laiką. Tolesniems žingsniams kol kas nesiruošiu, viskas labai brangu – translyčių žmonių operacijos kainuoja nuo keliolikos iki keliasdešimt tūkstančių eurų.
– Ar dabar galite nuoširdžiai pasakyti, kad esate sprendimu keisti lytį patenkintas? Kaip palygintumėte savo savijautą iki to pasikeitimo ir po jo?
– Nemeluosiu sakydamas, kad tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Nesu nei karto pasigailėjęs, kad nusprendžiau ryžtis tokiam žingsniui. Jaučiuosi laimingas, kad pagaliau galiu būti savimi ir kad žmonės pagaliau laiko mane tuo, kuo esu.
Kai dar nebuvau pasikeitęs lyties, negalėdavau savęs pakęsti, nekęsdavau savo kūno, plaukų ir to, ką matydavau veidrodyje. Tai vadina lyties disforija. Galiu pasakyti, kad man tai yra pats baisiausias ir labiausiai žudantis jausmas, kuris, atrodo, kaip kirminas graužia tave iš vidaus. Dabar aš patinku sau toks, koks esu. Man patinka, kaip aš atrodau, mano pasikeitęs balsas ir kūnas. Pagaliau galiu būti tuo, kuo jaučiuosi, ne tik vidumi, bet ir išore.
– Ar dabar visi iš seniau pažįstami žmonės bendrauja su jumis kaip su vaikinu? O gal ir patyčių tenka išgirsti?
– Visi mano draugai ir žmonės, su kuriais bendrauju, bendrauja su manimi kaip su vaikinu, niekas nesusipainioja ir nepavadina kitaip. Sulaukti patyčių tenka nebent interneto komentaruose.
Žinau, kad mano aplinkoje yra žmonių, kurie kalba už nugaros, kad jiems translyčiai atrodo nenormalūs ir tiesiog nepatinka. Bet man tai nerūpi, juk negyvenu tam, kad patikčiau kiekvienam žmogui.
– Ar ir dokumentuose dabar esate Emilis Majoras? Ir kaip atsirado būtent toks vardas?
– Taip, dokumentuose dabar esu Emilis Majoras, viskas juose pasikeitė: vardas, pavardė, lytis ir asmens kodas. Tokį vardą pasirinkau, nes jis man labai prilipo nuo vaikystės. Kai buvau mažesnis, skaičiau Astridos Lindgren knygą „Emilis iš Lionebergos“. Ji man labai patiko, o šis vardas labai įstrigo, nes buvo gražus ir paprastas.
– Prisiminkite, kada ir kaip jums atėjo suvokimas, kad esate berniukas, nors ir mergaitės kūne?
– Kaip ir minėjau, nuo mažų dienų jaučiausi kažkaip ne taip, tik nežinojau, kas vyksta su manim, nes nebuvau nieko girdėjęs apie translyčius asmenis. Būdavau labai berniukiškas, norėdavau rengtis jų drabužiais ir daug geriau sutardavau su vaikinais.
Būdamas maždaug 16-os pradėjau internete daugiau domėtis LGBT+ bendruomene, o perskaitęs apie translyčius ir jų pasakojimus galiausiai supratau, kas esu, ir kad nesu toks vienas.
– Kokius sunkumus teko patirti, kai dar buvote mergina?
– Prieš pasikeitimą buvau puolęs į depresiją, taip nekęsdavau savo kūno ir to, kaip atrodau. Ir pradėdamas lyties keitimo procesą susidūriau su daugybe sunkumų – tai Lietuvoje yra be galo sudėtinga.
Gydymo įstaigose buvo nemalonių situacijų. Turėjau pakeisti gydytoją, nes kai savajai pasakiau, kad esu translytis, pradėsiu hormonų terapiją ir man reikės dažniau darytis tyrimus, ji pasakė, kad jokių tyrimų nedarys ir kad tai yra nesąmonė.
Įvairiose institucijose, kuriose prašoma pateikti asmens dokumentą, nuolat aiškindavausi, kodėl aš atrodau kitaip nei dokumentuose, kai jie dar buvo nepakeisti.
Reikėjo vizitų pas privačius gydytojus, kelionių ir tyrimų, kuriems išleidau daug pinigų, nes valstybinėse įstaigose translyčiams reikiama medicininė pagalba neteikiama.
– Gal turite mokslinį (na, ar tiesiog savo išmąstytą) paaiškinimą, kodėl visgi dauguma vaikų yra tokie, kokie yra, bet kai kurie jaučiasi gimę ne savo kūne ir nori keisti lytį?
– Įtikinamo mokslinio paaiškinimo nežinau. Tiesiog taip yra ir visada buvo. Tik daugelis to nepripažins ir teigs, kad anksčiau to nebūdavę. Bet seniau tokie žmonės neatsiskleisdavo arba buvo atskirti nuo visuomenės tam, kad būtų sudarytas tobulos visuomenės įvaizdis.
Beje, tai, kad esi translytis, nebūtinai suprasi nuo mažų dienų. Esu skaitęs ne vieną pavyzdį, kuomet žmogus suvokė, kad yra translytis, jau būdamas žymiai vyresnis ir sukūręs šeimą.
– Jūsų vaikystė buvo sunki ne tik dėl to, kad jautėtės berniuku – jūs augote vaikų namuose. Kaip ten atsidūrėte?
– Į vaikų namus pakliuvau su savo biologiniais broliais. Ten patekome, nes neturėjome sąlygų normaliai gyventi, dažnai neturėjome ko valgyti, kadangi biologinė motina piktnaudžiaudavo alkoholiu. Į vaikų namus patekome, kai su broliu ėjome ieškoti mamos, nes buvome alkani.
Mus, du mažus kažkur keliaujančius vaikus, pamatė vaikų namų darbuotojas ir nuvežė tiesiai į globos įstaigą. Po to ten atvyko ir kiti su mano broliai. Pas biologinę motiną jau niekada nebegrįžome. Maždaug dvejus metus gyvenau vaikų namuose, po to patekau į globėjų namus.
– Žiemą vienoje televizijos laidoje pasakojote, kad turite merginą. Ar ją tebeturite ir ar jos artimųjų požiūris į jus nėra neigiamas?
– Su mergina mūsų keliai išsiskyrė. Tačiau problemų dėl to, kad esu translytis, su jos artimaisiais neturėjau, nesusilaukdavau jokių neigiamų komentarų ar diskriminacijos.
– Dabar Lietuvoje daug priešiškumo LGBT bendruomenės žmonėms. Ką jūs norėtumėte pasakyti tiems priešininkams?
– Daug domiuosi ir skaitau apie LGBT+ padėtį Lietuvoje. Visa ši situacija mane iš tiesų labai liūdina. Visi tie žmonės, pasisakydami už „tradicines šeimas“, eina prieš savus. Jie rengia maršus, kabina plakatus, kursto neapykantą net nesuvokdami, kad galbūt jų vaikas, kaimynas, geriausias draugas ar kitas artimas žmogus priklauso šiai bendruomenei.
Niekada nesupratau tokių žmonių ir kodėl jiems taip trukdo, kas ką myli ir kas koks yra. Dar kartą paminėsiu, kad visais laikais buvo tokių žmonių, tačiau tik dabar jie išdrįso apie tai kalbėti ir nebesislėpti. Ir labai džiaugiuosi už visus tuos žmones, kurie to neslepia.
O žmonėms, kurie taip bijo dėl savo „tradicinių šeimų“, siūlyčiau praplėsti savo akiratį, paskaityti daugiau mokslinių straipsnių, užuot klausius kaimynių „pletkų“. Siūlyčiau atsakingiau žiūrėti į savo veiksmus ir žodžius, nes jie gali labai stipriai sužeisti jų artimuosius, kurie priklauso LGBT+, tik nedrįsta atsiskleisti, nes jaučiasi nesaugiai – tokių žmonių tikrai daug. Taip pat norėčiau jiems palinkėti įsigilinti į save – kodėl jiems taip rūpi, kas ką myli ir kas yra kokios lyties.
LGBT+ žmonės tik nori lygių teisių, nori gyventi savo gyvenimą ir jaustis saugūs bei tokie pat visaverčiai, kaip ir kiti.
– Ką palaikančio pasakytumėte tiems jaunuoliams, kurie yra netradicinės orientacijos, galbūt ir galvoja apie lyties keitimą, bet bijo apie tai pasakyti savo artimiesiems ir jaučiasi prislėgti?
– Tokiems jaunuoliams pirmiausia norėčiau pasakyti, kad jie nėra vieni. Kad ir kaip liūdna ir neteisinga tai sakyti, bet rekomenduoju atsiskleisti tada, kai jautiesi saugus, kai žinai, kad dėl to, koks esi, neprarasi namų ir kai nebebūsi priklausomas nuo homofobų ar transfobų tėvų.
Tačiau galiausiai reikia surasti savyje drąsos atsiskleisti, būti tuo, kuo esi, ir mylėti tą, ką myli, nes tik tada jausiesi laimingu.
