Havanos uoste 1769 metais į vandenį nuleistas „Santisima Trinidad“ („Švenčiausioji Trejybė“) – buvusi Ispanijos karališkojo karo laivyno pažiba.
Tais laikais vien šio burlaivio vardas šiurpindavo kaimynines valstybes – jūrų mūšiuose pliekdavo priešus salvėmis iš 140 patrankų.
„Santisima Trinidad“ šlovė ėmė blėsti, kai britai, ispanai ir prancūzai susikibo dėl viešpatavimo jūrose. Garsųjį burlaivį 1797 metais prie Portugalijos krantų aptalžė admirolo Horatio Nelsono laivynas. Netekęs visų stiebų, pusės įgulos ispanų flagmanas vos ne vos nusigavo iki Kadiso uosto.
Po aštuonerių metų šis burlaivis kitą nesėkmę patyrė Trafalgaro mūšyje, kur britai atakavo jungtinį ispanų ir prancūzų laivyną.
Nuožmiose kautynėse „Santisima Trinidad“ vėl buvo smarkiai apdaužytas, bet nenuskandintas. Po to prancūzų invazija į Britanijos salas žlugo, anglai įsitvirtino jūrose.
„Mane seniai viliojo mintis atkurti „Santisima Trinidad“ – anais laikais patį grėsmingiausią ir didžiausią pasaulyje linijinį karo burlaivį. Prieš dvidešimt metų buvau padaręs mažesnį modelį, Jūrų muziejui padovanotas kitoks – metro ilgio ir tokio pat aukščio“, – pasakojo E.Bičkauskas.
Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicijose, fonduose saugoma ir eksponuojama 160 istorinių laivų modelių ir maketų, atspindinčių įvairius laivybos laikotarpius, jūrų kultūros tradicijas. Tokius modelius dažniausiai kuria jūrininkai, laivų statytojai, konstruktoriai, bet pasitaiko ir žemiškų profesijų atstovų.
Per pusmetį pagaminęs istorinio ispanų burlaivio „Santisima Trinidad“ repliką E.Bičkauskas neslepia, kad sumanęs šį kūrinį padovanoti Lietuvos jūrų muziejui šiek tiek nerimavo.
„Vienas dalykas rodyti savo darbą draugams, kitas – istorikams, viską išmanantiems geriau nei aš pats“, – prasitarė 63 metrų ilgio, 16,2 metro pločio ir 8 metrų grimzlės burlaivio modelio kūrėjas.
Muziejininkai E.Bičkausko darbo neišpeikė. Priešingai – stebėjosi, kad jam užteko valios ir kantrybės atkurti jūreivystės relikviją. Tokio „Santisima Trinidad“ modelio gal net ispanai neturi.
„Burlaivio pagrindas pagamintas naudojant tipinę rinkinio konstrukciją, tačiau išradingas autorius daug ką pasigamino pats: korpusą, denį, rangautą ir takelažą“, – komplimentų E.Bičkauskui negailėjo Lietuvos jūrų muziejaus fondų vyriausiasis saugotojas Romualdas Adomavičius.
Kopgalyje įsikūrusio Jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė signatarui ne tik padėkojo už vertingą dovaną, bet ir įteikė jam Lietuvoje labiausiai lankomos kultūros įstaigos rėmėjo garbės raštą.
„Smagu, kad istorikai mano modelį įvertino pozityviai. Autoriams didelė garbė, kai jų darbai pagarbiai saugomi muziejuose, patenka į ekspozicijas, rodomi žmonėms“, – džiaugėsi E.Bičkauskas.
Tik jo namiškiai ir artimiausi draugai žinojo, kad, pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos lauko, E.Bičkauskas nemenką dalį laisvalaikio skiria senam pomėgiui – modeliuoja įvairių tipų laivus.
„Viskas prasidėjo vaikystėje, kai Vilniuje lankiau pionierių namus. Ten buvo ir konstruktorių būrelis. Mane labiausiai domino elektrinės gitaros, bet susipažinau ir su modeliavimo pagrindais – mokėmės kurti automobilių, lėktuvų, šarvuotos karo technikos kopijas“, – prisimena signataras.
Prieš penkerius metus, kai atsirado daugiau laisvo laiko, E.Bičkauskas atsigręžė į praeitį. Jį užvaldė keista idėja, panižo delnai – pradėjo svarstyti, ar galėtų pakartoti tai, ką anksčiau darydavo.
„Net išsigandau, pamaniau, gal jau ir man atėjo toks metas, kai žmonės pradeda vaikėti“, – kalbėjo į naują tos pačios veiklos etapą įžengęs visuomenėje žinomas žmogus.
Nuvijęs tokias mintis E.Bičkauskas ėmė modeliuoti laivus daugiabučio pusrūsyje įrengtoje dirbtuvėje, kur galima susikaupti, niekam netrukdant daryti tai, kas patinka. Per tą laiką E.Bičkausko namuose jau susikaupė nemenkas rinkinys – kelios dešimtys laivų modelių.
Laivų modeliuotojų garbės reikalas – prisiliesti prie Amerikos žemyno atradėjo Kristupo Kolumbo eskadros. E.Bičkauskas atkūrė visas tris Atlantą įveikusias karaveles („Santa Maria“, „Nina“ ir „Pinta“).
Jo darbų kolekcijoje – Polinezijos salynus išnaršę legendomis apipinti iškilių kapitonų Jameso Cooko, Williamo Bligho burlaiviai („Endeavour“ ir „Bounty“).
Visa galva pasinėręs į spalvingą jūreivystės praeitį E.Bičkauskas pagamino Nilu plaukiojusio senovės egiptiečių laivo, Liubeko kogo, kuriuo gūdžiais viduramžiais Šiaurės ir Baltijos jūras raižydavo Hanzos uostų sąjungos pirkliai, XVIII amžiaus škunos kopijas.
Dar vienas E.Bičkausko rankų kūrinys primena unikalią norvego keliautojo Thoro Heyerdahlo kelionę per Ramųjį vandenyną iš balzos medžių rąstų sunertu plaustu „Kon Tikis“.
Nobelio premijos laureatas Ernestas Hemingway veikiausiai nesupyktų išvydęs lietuvio pagamintą jachtos „Pilar“ modelį – surinkęs šaunią įgulą nutrūktgalvis amerikietis rašytojas per Antrąjį pasaulinį karą tokia jachta Kubos vandenyse ieškojo vokiečių povandeninių laivų.
„Lietuvos jūreivystės praeitis nėra tokia turtinga, tačiau nesu abejingas ir jai – pagal senas fotografijas atkūriau tarp Klaipėdos ir Smiltynės plaukiojusio kelto „Nida“, nuleisto į Kuršių marias tarpukariu verslininko Pauliaus Lindenau laivų statykloje, modelį“, – kalbėjo E.Bičkauskas.
Jau seniai jam knietėjo pagaminti pirmosios aplink pasaulį su trispalve apskriejusios jachtos „Lietuva“ modelį. Tik dabar sužinojęs, kad istorinės lietuvių buriuotojų jachtos replikų nėra net Kopgalio jūrų muziejaus saugyklose, E.Bičkauskas pažvalėjo – renka medžiagą, žada kibti į darbą.
„Atkurti nedidelį burlaivį, jo rangautą ir takelažą kartais net sudėtingiau nei galingą kreiserį. Visuose mano modeliuose burės ir lynai slankioja kaip tikruose laivuose“, – pažymėjo kūrėjas.
Ne visus laivų modelius E.Bičkauskas saugo savo namuose – kai kurie jo dovanoti kūriniai puošia Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekas, Maskvos Jurgio Baltrušaičio lietuvių gimnazijos, Signatarų namų Vilniuje interjerus.
Paklaustas, ko reikia, kad laivo modeliai trauktų akį, E.Bičkauskas nusišypsojo: „Pirmiausia šaltų nervų, kantrybės, ištvermės, istorinių žinių, šiek tiek nuovokos apskaičiuojant tūrius, o labiausiai tinkamų įrankių – nuo pincetų iki peilių ir grąžtų. Konstruktoriui reikia išmanyti ir medžio darbus.“
Padirbėjęs kelias valandas savo dirbtuvėje E.Biškauskas jaučiasi lyg iš naujo gimęs – atsigavęs, atsikratęs nemalonių emocijų, niūrių minčių: „Viskas išgaruoja iš galvos, man modeliavimas – patraukli veikla, sielos atgaiva, nuolatinė proto mankšta.“
M.Mažvydo bibliotekoje dirbanti signataro žmona Jūratė Bičkauskienė vyro aistrą kurti laivų modelius vertina palankiai, nepyksta, kai jis ilgiau užtrunka savo dirbtuvėje.
„Mes vienas kitą suprantame iš žvilgsnio nuo tų laikų, kai susipažinome Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje“, – tvirtino E.Bičkauskas, ne tik nagingas modeliuotojas, bet ir puikus šokėjas.
Teisę studijavęs E.Bičkauskas choreografija susidomėjo mokydamasis Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Žirmūnų gimnazija) – suko ratelius tenykščiame tautinių šokių ansamblyje.
Nors šį pomėgį vėliau užgožė kita veikla, įgūdžiai nepranyksta – valsas, tango jo nebaugina.
Burlaivio „Santisima Trinidad“ modelis pareikalavo nemažai laiko ir pastangų, tokie darbai vertinami tūkstančiais eurų. E.Bičkauskas tai kuo puikiausiai supranta, nevaidina filantropo.
„Padovanojau jį istorikams vedamas savų tikslų. Sukirtome delnais, kad jie už tai be bilietų priims į muziejus vaikų globos namų auklėtinius, – aprodys visas Kopgalio tvirtovės ekspozicijas, įsileis į ruonių ir delfinų koncertus“, – dar vieną savo sumanymą atskleidė modelių meistras.
Tokiais lankytojais taps tradicinių signataro E.Bičkausko organizuojamų kartingo varžybų laureatai. Vilniaus Plytinės kartodrome ką tik finišavo dar vienas turnyras, kuriame varžėsi kone visų Lietuvos vaikų globos namų auklėtiniai. Vaikai lenktyniavo jau tryliktą kartą.
„Vis galvoju perleisti naštą ir vadžias kitiems, bet išvydęs žibančias vaikų akis vėl įsikinkau į vežimą. Vaikai šių varžybų laukia ne mažiau nei Kalėdų šventės. Iš valdžios nieko neprašome, paremia buvę Seimo nariai, europarlamentarai, kiti mano draugai“, – sakė E.Bičkauskas.
Plytinės kartodromo direktorius Darius Jonušis vertina E.Bičkausko ir jo pagalbininkų entuziazmą: „Tokie turnyrai vaikams labai reikalingi, ugdo atkaklios, teisingos ir garbingos kovos įgūdžius, plečia akiratį, žinias. Juose nestinga ir pergalės šūksnių, ir karčių apmaudo ašarų.“
Kiekvienas toks turnyras E.Bičkauskui suteikia ne mažiau, o gal net ir daugiau malonių akimirkų nei sėkmingiausi kovos su organizuotu nusikalstamumu epizodai praeityje, kai jis darbavosi tardytoju Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų padalinyje.
„Vaikus nudžiuginame prizais – Nepriklausomybės Atkūrimo Akto kopijomis, kvietimais apsilankyti Europarlamente, Seimo, Valdovų rūmuose, išvykomis į vandens atrakcionų parkus. Tai, manau, praskaidrina pilkoką globos namų auklėtinių kasdienybę“, – įsitikinęs signataras.
Nutolęs nuo aktyvios politinės veiklos E.Bičkauskas nenuobodžiauja, nesijaučia atsidūręs užnugaryje: „Niekam į akis nelendu, bet kartais neiškentęs pasisakau man rūpimais valstybės valdymo klausimais. Esu išrinktas Signatarų klubo kancleriu, o ten darbo irgi nereikia ieškoti.“
Diplomuotas teisininkas E.Bičkauskas, be kita ko, yra įgijęs ir advokato licenciją, nors dabar jau beveik nepraktikuoja. Žmonės, susidūrę su įvairiomis gyvenimiškomis bėdomis, problemomis, prisiminę ankstesnę garsaus juristo veiklą ir dabar tikisi jo pagalbos, prašo patarimų.
„Matydamas neteisybę kaip baudžiamosios teisės specialistas stengiuosi padėti visiems, tačiau mano pastangos dažnai atsitrenkia į abejingumo sieną“, – atsiduso E.Bičkauskas.
Signataro nusivylimą teisine sistema dar labiau paskatino byla, kurioje trys jauni vyrai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos tinkamai neištyrus jiems inkriminuotų nusikaltimų aplinkybių.
Narpliodamas šią bylą E.Bičkauskas pastebėjo akivaizdžią savo buvusių kolegų prokurorų klaidą, šių vyrų gyvenimą apvertusią aukštyn kojomis, – jie iki šiol uždaryti kalėjime.
„Įrodinėjau, kad paskelbtas nuosprendis – abejotinas. Bičiulis literatas, buvęs Klaipėdos meras, dviejų kadencijų Seimo narys Vytautas Čepas viską aprašė knygoje „Siena“, greitai dingusioje nuo prekystalių“, – pasakojo ir pats intriguojančio kriminalinio trilerio herojumi tapęs E.Bičkauskas.
Tačiau net ir po to teisėsauga nesukrutėjo – ir Generalinė prokuratūra, ir Prezidentūra grąžino E.Bičkausko atsiųstų knygų egzempliorius. Viskas baigėsi tuo, kad žinomas verslininkas Gediminas Jacka, įsižeidęs dėl romane paviešintos jo pavardės, kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą.
Skunde dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo G.Jacka reikalauja pašalinti jam nepatikusį V.Čepo romaną iš visų knygynų ir bibliotekų, nors autorius verslininko pavardės pats neišgalvojo, iš piršto neišlaužė – ji minima romane publikuojamuose oficialiuose procesiniuose dokumentuose.
„G.Jacka – vienintelis šia istorija susidomėjęs žmogus, o kitiems nusišvilpt.
Keista, kad manęs dar neapkaltino nusikalstamos veiklos organizavimu ir kurstymu, – aš V.Čepą supažindinau su šia byla, atkreipiau jo dėmesį, kad įkalinti niekuo dėti žmonės“, – stebėjosi buvęs prokuroras E.Bičkauskas.
