Afganistane 2008 metų gegužės 22 dieną žuvusio seržanto alytiškio 34 metų Arūno Jarmalavičiaus našlė Danguolė savęs vis klausdavo, kodėl likimas jos darniai šeimai buvo toks žiaurus.
Žmona su vaikais Justu ir Greta vyrą į taikos misiją Afganistane, Goro provincijoje, išlydėjo 2008-ųjų gegužės 3-iąją nieko bloga nenujausdami. Juk ir pats Arūnas jautėsi ramus, kūrė svajones, kurias tikėjosi įgyvendinti grįžęs namo tų pačių metų lapkritį pasibaigus tarnybai.
Keturiolika metų profesionaliu kariu buvęs A.Jarmalavičius tuomet džiaugėsi, kad pagaliau ramiai gali vykti į misiją, nes ūgtelėjo vaikai – Gretai buvo dešimt, Justui – beveik penkeri. Be to, ir buitis buvo aptvarkyta.
Kai kurie jo kolegos jau buvo dalyvavę misijose Irake ir Afganistane, todėl ir Arūnas tuomet nutarė, kad jam taip pat laikas ruoštis į taikos misiją.
Vyras neabejojo, kad grįžus iš Afganistano gyvenimas tęsis, tad prieš kelionę seržantas sumokėjo dalį pinigų sodybos, kurią planavo įsigyti, šeimininkui.
Sodyba kaime buvo Jarmalavičių svajonė. Sukirtęs rankomis dėl pirkinio Arūnas žmoną patikino, kad po kelerių metų ją pakeis neatpažįstamai. Sutuoktinis buvo nagingas, juk ir šeimos butą Alytuje įrengė savo rankomis.
Tačiau po vyro žūties Danguolei teko vienai įgyvendinti šeimos svajonę – jauna moteris sutvarkė sodybą taip, kaip Arūnas būtų norėjęs, ir joje apsigyveno su vaikais.
Apskaitininke dirbanti D.Jarmalavičienė kasdien vienuolika kilometrų iš sodybos važinėja į darbą Alytuje, nors ji nepardavė ir mieste likusio buto. Juk nežinia, ar našlei neteks grįžti į butą, kai vaikai paliks šeimos lizdą ir jai vienai bus sunku gyventi kaime.
Šiuo metu Danguolė sodyboje gyvena su sūnumi, kuris kitąmet baigs gimnaziją.
Viešbučių ir turizmo vadybos studijas Kauno kolegijoje baigusi 23 metų dukra su draugu įsikūrė Klaipėdoje. Ji uostamiestyje dirba vieno viešbučio administratore.
„Niekada nemaniau, kad taip greitai prabėgs laikas ir vaikai taip staiga užaugs“, – atsiduso D.Jarmalavičienė.
Danguolė niekada neplanavo ištekėti antrąkart, nors turėjo draugą. Nauja santuoka nebuvo moters tikslas, nes ji nerado tokio gero žmogaus, koks buvo šviesaus atminimo sutuoktinis.
„Turėjau labai labai gerą vyrą. Būna sunku, kai to paties ieškai kitame žmoguje, bet nerandi. Nėra tikslo turėti vyrą vien dėl to, kad turėtum“, – apie tai, kad Arūnui lygių neatsirado, užsiminė pašnekovė.
Tačiau ir be vyriškų rankų Danguolė buityje puikiai susitvarko, nes tapo labai savarankiška. Kol gyveno Arūnas, žmona jautė nuolatinį jo rūpestį, pagalbą, o kai vyras žuvo, našlė užsikrovė visą naštą ant savo pečių.
Arūnas net išvykęs į lemtingąją misiją žmonai dukart per dieną skambindavo sutartu laiku.
Nesvarbu, kad sutuoktinis buvo už tūkstančių kilometrų nuo namų. Artimieji juto, tarsi jis būtų šalia, nes vieni apie kitus žinojo visas smulkmenas.
„Jis mus iš ten toli kontroliavo, jam viskas rūpėjo. Klausdavo, ar įsipyliau benzino į automobilio baką, ar patikrinau tepalus. Jam ten būnant telefonu tvarkėme kasdienius reikalus“, – anuomet sakė Danguolė.
Našlė, regis, gyvena taip ir toliau, kaip norėjo sutuoktinis. Atrodo, lyg ji tebejaučia vyro globą.
Kadangi Arūnas ketino sodybą įrengti savo rankomis, Danguolė ją įrenginėdama kitų pagalbos prašė labai mažai.
„Išmokome su vaikais visų darbų – anuomet net trylikametė dukra klojo plyteles. Padėjo ir draugai. Tačiau pasidarėme labai savarankiški“, – tikino D.Jarmalavičienė.
Šeima, kaip ir planavo, sodyboje laiko gyvūną – iš prieglaudos paimtą kalytę.
Danguolė turi daržą, gėlynų, vištų. Todėl šeimai nereikia pirkti nei daržovių, nei kiaušinių.
Arūnas prieš misiją ir planavo, kad sodyboje šeima gyvens nuolat.
„Kaip buvome suplanavę su vyru, taip dabar ir gyvename – tik be jo. Dažnai pagalvoju, kad turiu tai, ką dviese svajojome turėti. Bet trūksta žmogaus – būtent jo. Atrodo, tiek svajota, viskas apgalvota, bet likau viena, o ne kartu visa tai sukūrėme“, – kalbėjo našlė.
Jai nekilo ranka išmesti žuvusio vyro daiktų – liko nuotraukos, karinės uniformos, kostiumai, marškiniai, net užrašų knygelės. Tik kasdienius drabužius moteris atidavė labdarai.
„Kai atsidarau spintą, matau joje sukabintus visus vyro marškinius. Sūnui pasiūliau pasimatuoti: „Pažiūrim, ar jau pasivijai tėtį.“
Marškiniai ties pečiais dar platūs, dar nepasivijo tėčio. Bet vargu ar sūnus juos dėvės, nes jaunimo kitoks stilius. Tačiau atsikratyti tų rūbų nėra net minties“, – pasakojo D.Jarmalavičienė.
Išvykdamas į Afganistaną Arūnas vaikams buvo pažadėjęs parvežti lauktuvių: sūnui – žaislinį šautuvą, nes jis nuo mažens norėjo tapti kariu, o dukrai – rankinę.
Dabar atžalų svajonės jau pasikeitusios.
Justas, kaip ir dažnas berniukas, vaikystėje mėgo žaisti karą, tačiau dabar jis neketina rinktis kario profesijos.
Būdamas penkiolikos metų sūnus susižavėjo aviacija – ruošėsi tapti pilotu. Tačiau kilus koronaviruso pandemijai pilotavimo pamokos nutrūko. Daug laiko namie praleidęs Justas susidomėjo finansais – skaito šios srities knygas.
Vaikinas greičiausiai rinksis finansų studijas – jos turi nemažai bendra su motinos darbu.
Nors išoriškai Justas labai panašus į tėvą, didesnę reikšmę jo asmenybės fomavimuisi turėjo motina. Justo prisiminimai apie tėvą išliko blankūs, jis dvejus trejus metus prisimindavo tik vietas, kuriose visa šeima lankėsi.
Kai žuvo vyras, našlei pirmiausia rūpėjo, kokius vaikus užaugins.
„Su mergaitiškomis problemomis, tikėjausi, susitvarkysiu. Bet kaip bus su sūnumi, nes aš neperteiksiu vyriškumo. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad užauginau labai puikų žmogų – jis labai geras, turi draugę, tarp mūsų šimtaprocentinis pasitikėjimas“, – šypsodamasi pasakojo D.Jarmalavičienė.
Kai žuvo tėtis, Greta irgi sunkiai suprato, kas nutiko. Ji tvardėsi ir tik po kiek laiko išliejo daug ašarų.
Danguolė pastebėjo, kad tėvo netektis dukrą išties traumavo. Jai visąlaik trūko tėčio, nors ir užaugo savarankiška. Motina nerimauja, kad tai gali atsiliepti tolesniam jos gyvenimui, požiūriui į šeimą.
Lietuvį pakirto atsitiktinė kulka
Lemtingą 2008 metų gegužės 22-ąją seržantą A.Jarmalavičių pakirto atsitiktinė kulka, kai lietuvių karių bazę puolė afganistaniečiai riaušininkai.
A.Jarmalavičius buvo nušautas tarnybos metu budėjimo bokštelyje.
Tuo metu D.Jarmalavičienė su abiem vaikais Alytuje dalyvavo Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės dienos renginyje, kuris vyko Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotajame pėstininkų batalione, kuriame tarnavo A.Jarmalavičius.
Šventę sutrikdė suskambėjęs kariuomenės ordinariato kanclerio kapitono Rimo Venckaus telefonas.
Danguolė pajuto nerimą, kai jis paprašė palaukti, nes reikėjo pasikalbėti. Moteris iškart suprato, kad kažkas atsitiko.
Netrukus R.Venckus pranešė jai baisiausią žinią.
Tuomet 33 metų moteris negalėjo susitaikyti su našlės dalia.
Kai į Lietuvą iš Afganistano buvo pargabentas trispalve uždengtas karstas su A.Jarmalavičiaus palaikais, Danguolė savęs klausė: „Kodėl Dievas taip anksti iš gyvenimo paėmė mano vyrą?“
Kario atlyginimas – kasdieniams poreikiams
Seržantas A.Jarmalavičius į taikos misiją vyko ne dėl pinigų, nes šeimai nieko netrūko.
„Mes neturėjome paskolų. Jis vyko iš pašaukimo, nes buvo profesionalus karys. Arūnui ši misija buvo pirmoji“, – po vyro žūties kalbėjo D.Jarmalavičienė.
Našlė gavo dalį sutuoktinio atlyginimo, kurį jis spėjo uždirbti misijoje.
Afganistane tarnavusio seržanto mėnesio alga būtų siekusi per devynis tūkstančius litų (2607 eurus).
Netekus šeimos maitintojo du nepilnamečius vaikus auginusiai D.Jarmalavičienei septynerius su puse metų buvo mokama vyro alga.
„Pinigus naudojome kasdienybės poreikiams, dalį skyrėme sodybai. Juk vyras planavo, kad labai daug ką pats darys. Aišku, likus vienai man reikėjo pirkti statybines medžiagas namui įrengti, mokėti už kai kuriuos darbus“, – prisiminė D.Jarmalavičienė.
