„Pole dance“, o konkrečiau, jo atšakos pole sporto Lietuvoje pradininkė Ilona Radavičiūtė (29 m.) skuba edukuoti visus, tokius pat nesusipratusius, kaip ir aš, kad šokis ant stulpo nėra tik šokis – tai taip pat yra nusipelniusi ir garbinga sporto šaka, kuri ruošia vaikus atletus ir siekia dalyvauti Olimpinėse žaidynėse.
– Kai mes pirmą kartą susirašėme, sakėte, kad nenorite kalbėti vėl tuo lyginamuoju aspektu, kuo skiriasi „pole dance“ (aut. past. – šokis ant stulpo) nuo striptizo. Gal tuomet galėtumėte plačiau papasakoti, kas yra „pole dance“? Minėjote, kad net ir pats terminas nėra visai tikslus apibūdinant tai, kuo užsiimate.
– Pirma kliūtis su šiuo terminu yra ta, kad nėra teisingo lietuviško vertimo, todėl visi sako „pole dance“ ir net nelabai supranta, kas tai yra, nes pamato labai daug skirtingų jo veidų. Daug kam „pole dance“ yra lygu viskam, kas apima stulpą – taip pat ir striptizui. Dabar jau yra 2021-ieji, „pole dance“ yra taip išprogresavęs ir išsišakojęs, kad tiesiog neteisinga ir nekorektiška viską dėti po vienu hashtag‘u (aut. past. – grotažymėmis).
„Pole dance“ skirstomas į tris dalis – pirmiausiai, pole sportą, kuris yra labai rimta sporto šaka. Ir tai ne nuomonė, o faktas. Egzistuoja pasaulinės federacijos, labai daug valstybių turi savo nacionalines pole sporto federacijas. Jos rengia čempionatus, turi kvalifikuotus komisijos narius, yra priėmę tarptautinį reglamentą, pagal kurį vertinamos šokio figūros, kiekviena iš jų detaliai aprašyta, o varžybų metu už nepatemptą kojos pirštą atimami taškai.
Pole sportas yra visiškas atitikmuo bet kokios kitos olimpinės sporto šakos, kaip ir dailiojo čiuožimo ar gimnastikos, tik, mano nuomone, dar daugiau pagarbos nusipelniusi sporto šaka dėl visur tvyrančio stereotipo apie striptizą. Pasirinkę šį sportą, žmonės turi ne tik pereiti visus atleto gyvenimo sunkumus, bet ir visuomenės kreivus žvilgsnius.
Antra dalis yra „pole art“ – tai yra meninis pole dance ir ten yra jau visai atskiros varžybos, visai atskiri teisėjai bei atskiri atletai. „Pole art“ yra artimesnis baletui, šiuolaikiniam šokiui, todėl jį ir renkasi žmonės, atėję iš šių šokių rūšių, kurie iškart turi labai gerus duomenis bei koordinaciją ir jiems belieka tik integruoti stulpą į savo visus pasirodymus.
Trečia, ta prakeiktoji, dalis – su aukštakulniais, vadinama „high-heels“, nors tai iš tikrųjų yra ne ką mažiau sudėtingas dalykas nei bet kuri kita šaka. Aš pati labai pamėgau šią pole rūšį, kai tik prisijungiau prie „pole dance“ 2013 m. Maniau, kad tie kablai tik gadina visą įvaizdį, bet pabandžiau ir supratau, kad yra labai smagu ir turi įdėti tikrai ne ką mažiau jėgų.
Ko man labai gaila, kad šokiuose su aukštakulniais yra labai daug seksualumo. Visi tie judesiai yra labai minkšti ir plastiniai, nors techniškai yra labai sudėtingi. Pagarba, jeigu tu išmoksti jį padaryti. Tačiau, kai tu užsidedi labai mažai dengiančias kelnaites ir užsidedi tuos aukštakulnius, labai lengva atrodyti vulgariai.
– Tai jūsų „Rai Studio“ atstovauja pole sportą?
– Taip, ir truputį pogrindyje su suaugusiomis merginomis pašokame su aukštakulniais. Tačiau mes to niekur neviešiname ir nededame į tvarkaraštį, nes tuo užsiimame tik dėl smagumo ir treniruočių paįvairinimo. Jokiu būdu nekišam naujokams tų aukštakulnių, nes tikrai nenorime, kad tai būtų pirmas pole veidas, kurį pamato naujai atėjęs žmogus. Jau nekalbu apie tai, kad tokios treniruotės galėtų būti vedamos šalia vaikų treniruočių.
Deja, bet Vilniuje yra tokių vietų, kur šalia vaikų įdedama treniruotė pavadinimu „strip“, kas net ir reiškia – nusirengti. Man atrodo labai liguista ir nesveika šalia savo apnuogintų užpakalių ir aukštakulnių dėti vaikus ir jų treniruotes.
– Prieš tai užsiminėte, kad paprasčiau yra tiems žmonėms, kurie į pole ateina iš kitų šokių – baleto, sportinių, šiuolaikinio. Jūs pati irgi atėjusi iš sportinių šokių, tad kaip jums sekėsi integruoti stulpą į savo rutiną? Kaip išvis prasidėjo jūsų istorija su „pole dance“?
– Tarp mano sportinių šokių ir stulpo buvo gal trejų-ketverių metų pertrauka. Taip nutiko, nes man nebaigus mokyklos mano šokių partneris išvyko į užsienį, tada įstojau į universitetą ir viso to laikotarpio metu išbandžiau labai daug skirtingų veiklų – dabar net nesuskaičiuočiau kiek. Tačiau nei viena kita sportinė veikla neužpildė tos tuštumos, kurią buvo palikę sportiniai šokiai – tai buvo sportas, su kuriuo užaugau. Kai atradau stulpą, niekas taip nebelipo, kaip jis, nes „pole dance“ yra kombinacija visko – tai yra jėga, koordinacija, lankstumas, lengvumas.
O mano istorija su „pole dance“ prasidėjo, kai vienų vasaros atostogų metu išvažiavau padirbėti į vieną viešbutį Turkijoje – ten vedžiau įvairias sportines treniruotes svečiams. Susipažinau su tokia mergina iš Ukrainos, kuri vaikystėje užsiiminėjo ritmine gimnastika, o viešbutyje treniruodavosi ant ten esančio stulpo. Man pasidarė įdomu pažiūrėti ir pačiai išbandyti, kadangi Lietuvoje tokio dalyko nebuvau mačiusi – čia „pole dance“ dar buvo visiškame pogrindyje, veikė vos viena vargana studija su trimis stulpais.
Turkijoje truputį pasimokiusi, grįžau į Lietuvą ir susiradau tą varganą studiją, ėmiau lankyti treniruotes. Kadangi iš sportinių šokių turėjau visų tų jėgų ir koordinacijos, tai man sekėsi žaibiškai greitai – treniruotes pradėjau lankyti spalio antroje pusėje, o gruodį jau turėjau savo grupę ir buvau trenere.
Tačiau visai greitai man pradėjo nebepatikti tos studijos atmosfera, kadangi aš „pole dance“ įsivaizdavau visai kitaip nei ten – man norėjosi daugiau sporto, norėjau pradėti dirbti su vaikais. Nusprendžiau išeiti ir tiesiog atsidaryti savo studiją.
Mano pirmoje treniruotėje buvo vienas žmogus... Vienas! Pradžia buvo siaubinga, nes nežinojau, kaip komunikuoti, neišmaniau marketingo, mano studijos lokacija buvo labai prasta. Bet kažkaip po truputį ir dabar gyvuojam jau šešerius metus – per tuos metus labai išsigryninome, kur mes esame ir ko siekiame.
Vilniuje esame vienintelė studija, kuri užsiima pole sportu, tačiau labai glaudžiai bendradarbiaujame su Kauno studija „Vipera“, kuri eina tuo pačiu keliu – dirbame su vaikais ir spalį kartu organizuojame savo pirmąsias pole sporto varžybas.
– Ar studijoje ruošiate tik vaikus atletus?
– Ruošiam ir suaugusiuosius. Niekada nėra vėlu – tuo ir gražus šis sportas. Mano studijoje sportuoja viena moteris, kuri turi penkis vaikus, jai keturiasdešimt treji, o ji varo taip, kaip aš norėčiau. Čia viskas priklauso tik nuo to, kiek tu pats norėsi įdėti darbo.
– Suaugusios moterys ateina pačios savarankiškai į jūsų treniruotes, o kaip dėl mergaičių? Jas atveda tėvai ar tai būna jų pačių poreikis?
– Mano pačios studijoje pati pirma vaikų grupė prasidėjo taip, kad kartą vedžiau privačią pamoką su suaugusiu žmogumi ir į duris pasibeldė moteris su mergaite ir klausė, ar mes turime vaikų grupę. Deja, tuo metu jos neturėjome ir ta moteris labai nusivylė, nes, pasirodo, mergaitė mamai nedavė ramybės – tris mėnesius šnekėjo apie šokius ant stulpo. Tikriausiai, vaikas kažkur pamatė „pole dance“ video ir užsikepė irgi taip šokti. Ta moteris pasakė, kad pažįsta dar vaikų, kurie irgi norėtų šokti ir taip prasidėjo mūsų pirmoji vaikų grupė – dabar turime jau dvi ir rudenį rinksime trečią.
Labai yra smagu tai, kad jeigu iki mūsų studijos ateina pačios mamos su savo vaiku, tu jau žinai, kad žmogus yra sveiko požiūrio į „pole dance“ ir su juo yra lengva bendrauti, nes jis į šį sportą žiūri tolerantiškai bei racionaliai – supranta, kas čia yra ir ko nėra, žino, kur atėjo. Taip pat į vaikų mokymosi procesą ir treniruotes stengiuosi įtraukti ir pačius tėvus – į bendrą mūsų susirašinėjimo grupę siunčiu filmuotą medžiagą iš treniruočių. Suprantu, kad tėvams yra labai gera matyti ne tik, kad vaikas progresuoja, bet ir ramiai jaustis dėl to, ką mes ten veikiame.
– Visuomenėje tvyro tokia atmosfera, kad „pole dance“ yra moteriškas šokis. Ar esat mokiusi, o galbūt ir dabar mokote šio šokio vyrus?
– Esu turėjusi vyrų grupę du kartus ir tose grupėse buvo susirinkusi labai įvairi publika – vienas buvęs striptizo šokėjas, kitas atėjęs iš IT, dar kitas – advokatas, sportininkas, menininkas ir panašiai. Iškart buvo galima suprasti, kad tie vyrukai atėjo tikrai ne pasilikti, o tik pasibandyti – užsidėti varnelę, kad išbandė šokį ant stulpo. Tad mes pasportavom su jais kelis mėnesius ir jie galiausiai po truputį išsiskirstė.
Kadangi vyrų sudėjimas, anatomija yra kitokia nei moterų, tai vyrus reikia net ir mokyti šio šokio kitaip ir tai daryti gali tik patys vyrai. Pasaulyje „pole dance“ šoka lygiai tiek pat daug vyrų, kiek ir moterų. Deja, bet Lietuvoje šis šokis tarp vyrų nėra populiarus, nes nėra trenerių – reiktų vieno gero trenerio ir situacija turėtų pasitaisyti.
– Ar reikia būti kažkaip pasiruošusiam, kad galėtum pradėti užsiiminėti pole sportu?
– Ne, net rekomenduočiau būti visai nepasiruošusiam. Labai daug kas daro klaidą, galvodami, jog pirmiausiai nueis į sporto klubą, suplonės, sustiprės ir tik tada pasirodys „pole dance“ studijoje. Tai yra didžiausia klaida, nes sporto klube tie raumenys, kurių mums reikia šokant pole, jie net nėra pajudinami.
– Mums dar tik tariantis dėl pokalbio, užsiminėte, kad įkūrėte federaciją. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kas tai per organizacija, ir kaip kilo idėja ją įsteigti?
– Pirma mintis įsteigti Lietuvoje pole sporto federaciją man kilo prieš kokius trejus metus, tačiau tada buvo nuspręsta, kad Lietuva nėra pasiruošusi tokiam dalykui – „pole dance“ tuo metu dar nebuvo visai išėjęs iš pogrindžio ir mes taip ir paleidom tą mintį.
Paskelbus karantiną ir dėl visų apribojimų mūsų veikloms užsidarius, idėja įsteigti federaciją atgimė. Visuose karantino apribojimų įstatymuose buvo įvardinta, kad aukšto meistriškumo atletai gali toliau vykdyti veiklas – mano draugai, turintys sportinių šokių mokyklas, dirbo viso karantino metu, nes jie priklauso federacijoms ir yra pripažinti atletai.
Mane tai privertė susimąstyti – juk mes tikrai nesame prastesni, mes tikrai ne mažiau stengiamės, mūsų sportas nėra mažiau sudėtingas ir mes tikrai nusipelnėme aukšto meistriškumo statuso.
Pradėjome domėtis, ko reikia norint įsteigti federaciją – tai tikrai buvo kryžiaus kelias, ypač karantino metu, kai viskas vyko nuotoliniu būdu. Nepaisant to, galiausiai įsisteigėm Lietuvos oro ir pole sporto federaciją, tuo pačiu įstojom ir į Tarptautinę (IPSF) – viską susitvarkėm ir pasibaigėm sušvelnėjus antrajam karantinui.
Kadangi norint įstoti į mūsų Federaciją, pole studijai reikia atitikti keletą reikalavimų ir tai reikalauja pokyčių studijos komunikacijoje, rinkodaroje, dauguma Lietuvos „pole dance“ studijų prisijungti nepanoro – jos nebematė prasmės, nes ir taip buvo galima pradėti laisvai dirbti ir vesti treniruotes. Tad likome tik dvi studijos – mano „Rai“ ir kauniečių „Vipera“.
Dabar jau prie Federacijos yra prisijungę per šimtas narių ir tai yra didžiulis laimėjimas. Dabar jau nebebijome nei rudens, nei karantino, jei jau toks būtų.
– Jeigu ir užsivertų durys visos veikloms...
– Mes toliau dirbtumėm, taip! Jau oficialiai vykdome aukšto meistriškumo programą ir ruošiamės varžyboms, kurių laimėtojas atstovaus Lietuvai pasaulinėse varžybose.
Ir mums niekas šito nesuteikė, mes turėjome patys praeiti kryžiaus kelius, patys susiteikti sau šią etiketę, į kurią žiūrėdami žmonės mus gerbtų.
– Kokie jūsų Federacijos planai? Buvote minėjusi, kad siekiate būti įtraukti į Olimpines žaidynes, kaip lygiavertė sporto šaka.
– Šis užmojis yra labiau Tarptautinės federacijos ir kad jis būtų svarstomas, prie Tarptautinės federacijos turi būti prisijungę keturiasdešimt nacionalinių federacijų. Kai mes įstojome, buvome arba trisdešimt treti, arba trisdešimt ketvirti, tai esame labai netoli šio tikslo. Manau, kad kažkada tikrai pamatysime šį sportą ir Olimpinėse žaidynėse, tik tikiuosi, kad iki tol nespėsiu numirti (juokiasi).
O mūsų, kaip nacionalinės Federacijos planas, yra pradėti ruošti žmones nebe šiaip pole būreliui, bet pratinti juos prie sistemos, tvarkaraščio, varžybų ir panašiai. Spalį vyks varžybos, kurios bus tarsi pasirepetavimas prieš kitais metais įvyksiantį čempionatą – jų laimėtojas vyks į pasaulines varžybas. Mūsų pagrindinis tikslas – pagaliau padėti Lietuvą ant žemėlapio.
– O kaip atrodo tas pole atleto, vaiko gyvenimas – ar yra kokia speciali rutina ruošiantis varžyboms, galbūt speciali mityba ar režimas?
– Vaikas yra labai lankstus padaras, ypač šiame sporte – nei svoris, nei ūgis ar kokie kiti rodikliai neturi įtakos tam, kaip tu pasirodysi. Svarbiausia yra atlikti triukus.
Labai įdomiai vyksta pats pasiruošimas varžyboms. Kai tu užsiregistruoji toms tarptautinėms varžyboms, tau, kaip dalyviui yra atsiunčiamas reglamentas, kuriame surašyti visi įmanomi triukai su paveikslėliais, aprašymais ir taškų verte. Tu turi pats išsirinkti, prieš statydamas savo pasirodymo choreografiją, kokius triukus darysi – turi gerai apgalvoti, kokius triukus tau pavyks padaryti, nes komisijos vertinimas yra labai griežtas. Išsirinkęs išsiunti Federacijai ir tada turi kelis mėnesius pasiruošti pasirodymui.
Taip pat yra labai griežti reikalavimai aprangai – niekas negali matytis, turi būti viskas maksimaliai uždengta. Pasirodymo metu negalima savęs liesti, negali būti jokios užuominos apie kažkokį vulgarumą, o jei taip nutinka – sportininkai labai griežtai baudžiami, net diskvalifikuojami. Taip yra būtent dėl tos tvyrančios reputacijos visuomenėje – mes turime būti labai, labai pasitempę, kad žmonės imtų žiūrėti į mus rimtai.
– Prieš tai pasakojote, kad labai greitai ir lengvai tapote „pole dance“ trenere – vos pašokusi kelis mėnesius. Ar dabar, praėjus šešeriems metams, lygiai taip pat lengva tapti pole treneriu?
– Liūdna, bet yra studijų, kur taip vis dar vyksta – žmogus palanko mėnesį, du ir siūlo iškart būti treneriu. Mano studijoje treneriai yra labai atrinkti žmonės. Kadangi mes turime Federaciją, tai visų įstojusių studijų treneriai yra Federacijos nariai. Tai nėra šiaip sau toks statusas – visi Federacijos treneriai turi būti pabaigę Tarptautinės federacijos kursus apie žmogaus anatomiją, dėstymą ir panašiai.
Dar ir dėl šios priežasties labai norisi sistemos, kad nebebūtų pole studijose, jog ateina Marytė iš gatvės, palanko mėnesį ir jau nori tapti trenere. Manau, kad visi gali dirbti, kaip nori, gyventi, kaip nori, šokti, kaip nori, bet žmonės, kurie yra pasirengę nueiti toliau ir sunkesniu keliu, turėtų būti labiau gerbiami.
– Paskutinis klausimas – pasakojote, kad į jūsų pirmąją treniruotę nuosavoje studijoje atėjo vos vienas žmogus. Tad ar nebuvo baisu dėl sprendimo atidaryti savo studiją? Ar nepradėjote gailėtis, kad galbūt tai buvo per daug skubota ir Lietuva nėra pasiruošusi antrai pole studijai?
– Aš visada buvau moksliukė, man akademinis gyvenimas buvo didžiausias prioritetas – stengdavausi viską baigti aukščiausiais įvertinimais, mokykloje pasirinkdavau sunkesnius dalykus, įstojau į studijas anglų kalba ISM universitete, visada galvojau, kad būsiu ofisinė moteris, būsiu vadovė, eisiu į darbą ir čia bus mano ateitis. Niekada nebūčiau pagalvojusi iki tol, kad dirbsiu su sportu ir visai kažkur ne į temą atsiras tas „pole dance“. Man dar dabar kartais po tų šešerių metu veiklos ateina toks suvokimas ir klausimas, kas čia ir kaip čia nutiko.
Tuo metu, kai įsteiginėjau savo studiją, buvau dvidešimt trejų – buvau jauna, neseniai išsiskyrusi, ką tik baigusi universitetą ir užsimotyvavusi keisti savo gyvenimą. Man kažkodėl nebuvo baisu ir dabar nesuprantu kodėl. Aš buvau tokia užsimotyvavusi, kad net nežiūrėjau į rizikas, nebuvo jokio apgalvoto verslo plano, net pinigų neturėjau – man tėvai padėjo.
Mano tėvai visada mane labai palaikė, jie nieko man nesakė, kad baigusi geriausią šalies universitetą einu ant stulpo šokti. Jie ne tik, kad nieko nesakė, bet dar ir padėjo tą studiją atsidaryti. Ir labai džiaugiuosi, kad padėjo, nes dabar viskas eina link kažko daugiau – tai nebėra tik studija, dabar yra planas palikti pėdsaką ir numinti naują taką pole sporte Lietuvoje.
