Šešerius metus dekoracijas iš atlikusių automobilio dalių statantis alytiškis džiaugiasi galėdamas pradžiuginti artimuosius originaliomis dovanomis ir įprasminti laužynuose gulinčias metalo atliekas.
V.Dalinskas jau nuo vaikystės domisi technika. Pasak pašnekovo, šį ankstyvą hobį įkvėpė didelė jaunystės dalis, praleista pas senelius, ir jų ūkio padargai. Nuo pat vaikystės traukęs dalykas privedė prie automechaniko specialybės įgijimo bei darbo susijusio su šia veikla.
Amatininkas teigia, jog noras sukurti kažką savo ir originalaus, matant niekam nebereikalingas metalo laužo krūvas, egzistavo ilgą laiką.
Įkvėpimo darbams jis semiasi iš reakcijų, kurias parodo artimieji. Tai jo pagrindinė motyvacija.
Vidmantas gyvena su žmona ir dviem sūnumis. Pasak jo, vyresnysis yra pats prisilietęs prie gamybos proceso ir džiaugęsis puikiais rezultatais.
Alytiškis sako, jog džiaugiasi galėdamas užsiimti tokia veikla. Svarbiausia – pozityvus mąstymas, ir tuomet bet koks užsibrėžtas darbas tampa įmanomas.
– Kokia šio hobio pradžia?
– Domiuosi technika nuo pat mažumės, kuomet pas senelius teko praleisti didžiąją gyvenimo dalį, o jie turėjo ūkį su traktoriais ir kitais padargais. Nuo pat vaikystės mane traukė tas dalykas, neilgai trukus pasirinkau mechaniko specialybę, baigiau mokslus ir įsidarbinau.
Taip ir nutikdavo, kad dirbi, o atsiradus šiek tiek laisvo laiko sugalvoji kažką pabraižyti. O konkrečiai prasidėjo viskas nuo to, kad aš kažkur internete pamačiau kavos staliuką, pagamintą iš automobilio variklio bloko. Iš pradžių galvojau, gal gamintis, paskui paskaičiavau, kad labai brangiai atsieis vien stalo pagrindas, todėl atsisakiau tos minties.
Bet iš tokių panaudotų detalių, iš metalo laužo vis tiek norėjosi kažką pagaminti. Iš alkūninio veleno (automobilio variklio detalė, – aut. past.) padariau apie 1,3 m pastatomą lempą, paskui taip viskas prasidėjo. Nueini į vadinamąjį metalo laužą darbe, ten būna jau sumestos išmetimui medžiagos. Pasiimi, pasižiūri kokius dantračius, iš variklio stūmoklio sugalvoji peleninę padaryti, dar kokį šviestuvą, ir panašiai.
O su rožėm – tiesiog internete užmačiau, ir buvo įdomu pasižiūrėti, kaip jos daromos. Peržiūrėjau internete vaizdo įrašus, kaip gaminama, bandžiau, ir man šiek tiek nepavyko. Teko net konsultuotis pas vieną pažįstamą kalvį, ir jo pastabos užvedė ant kelio. Pabandžius kitokias medžiagas ir techniką, viską sudėjus išėjo apie diena darbo. Pirmas blynas visada būna prisvilęs. O dabar, kai jau turiu patirties, tą pačią rožę per kokią gerą valandą išeina pagaminti.
– Kokius darbus iki šiol esate pagaminęs ir kokie jie?
– Esu iš metalo lankstęs rožes, naktines lempeles, pelenines, iš vadinamojo velenėlio esu pagaminęs tokį įdomesnį kirvuką. Pastarasis labiau dekoratyvinis, jį praktiškai sunkiai panaudosi.
Dar turėklą balkone gaminau, tačiau tas darbas pareikalavo labai daug resursų, kuriuos turėjau pirkti atskirai. Na ir šiaip visokių praktiškų dalykėlių. Šiuo metu, bijau pameluoti, bet galiu suskaičiuoti apie 400 padarytų rožių, o dirbinių yra antra tiek.
– O kokios detalės dažniausiai naudojamos?
– Labai įvairios. Pavyzdžiui, gėlės vazono stalas yra iš automobilio amortizatoriaus, spyruoklės, stabdžių diskų. Šviestuvas – alkūninis velenas, skirstymo velenėlis. Stalinė lempa iš pavarų dėžės buvo sudėta. Daug visko.
– Kuris dirbinys yra jūsų mėgstamiausias?
– Visi jie man gana savotiški, gana simpatiški. Galbūt labiausiai patinka tie gaminiai, kuriuos labiausiai įvertino žmonės. Pavyzdžiui – gėlės.
Pačios nuoširdžiausios ir motyvuojančios reakcijos buvo iš artimųjų – giminaičių, draugų. Prie tų gėlių praleidau daugybę laiko, bandydamas ir stengdamasis sukonstruoti gražiai atrodantį darbą, eksperimentavau, žiūrėjau, kokią medžiagą geriau naudoti. Būna, pabandai vieną dalyką, jis iš karto nepavyksta, pabandai antrą, trečią kartą, kol pagaliau tą viziją įgyvendini. Tai sakyčiau, kad mėgstamiausias mano sukonstruotas darbas yra rožės.
– Kokių reakcijų sulaukiate iš aplinkinių?
– Reakcijų sulaukiau malonių: įdomu, „faina“, praktiška. Žmonos mamai gaminau staliuką iš seno automobilio amortizatoriaus bei stabdžių diskų, viską sumečiau į krūvą, ir uošvei labai patiko.
Ryškesnių reakcijų sulaukiau, kai pradėjau gaminti gėles. Vieną kartą vienam iš savo draugų padaviau vieną rožę, tai jis kokias 10-20 minučių vartė ir nesuprato, iš ko ji sudėta ir kaip ji padaryta, nes atrodo, kad jos yra išlankstytos iš vientiso metalo.
Tos reakcijos, aišku ir motyvuoja toliau imtis darbų. Apskritai – tai labai praktiškas dalykas. Būna kartais kokie gimtadieniai, pradedi galvoti, ką dovanoti, ir tuomet šauna į galvą sukonstruoti kažką originalaus, ko tu šiaip nerasi nusipirkti parduotuvėje.
– O ar esate sulaukęs neigiamų reakcijų?
– Kiek prisimenu – niekada. Aišku, yra kalvių, kurie sau pragyvenimą užsigarantuoja būtent taip dirbdami, tai gal jie ir sulaukia neigiamų komentarų, kuomet bando parduoti savo darbus.
Esu pastebėjęs kartą, kaip vienas meistras į internetą pardavimui įkėlė savo darbą už 15-20 eurų. Kažkokia moteris pakomentavo, kad praktiškai nėra už ką mokėti. Greitai visi supuolė ginti tą kalvį. Jeigu 15-20 eurų už savo rankomis darytą darbą yra brangu, tai pasiūlyčiau pačiai moteriai pamėginti tokį dirbinį padaryti, nes pats žinau, kad tai tikrai nėra lengvai padaroma. Tiesiog reiktų pačių žmonių požiūrį keisti. O aš pats darau tiesiog savo malonumui. Kažką sugalvoju, sulipdau, sukonstruoju, tai tų neigiamų reakcijų ir nesu sulaukęs.
– Kiekvieno darbo tikslas – originalumas?
– Tikrai taip, žinoma. Tos pačios gėlės – būna, vieną kartą vienaip lapelius palankstai, kitą kartą kitaip. Esu bandęs ir kito tipo žiedus gaminti, tačiau dar trūksta įgūdžių. Įvairiausių rezultatų gaunu eksperimentuodamas su spalvomis ir išgaudamas naujus derinius: maišau kelis atspalvius, derinu. Kažkada ieškojau naujų spalvų ir radau, kad raudoną apibarsčius juodais dažais arba baltą sidabriniais, auksiniais dažais, gauni beveik naujus dirbinius.
– Kaip jūsų vaikai žiūri į šį užsiėmimą ir ar bent vienas rodo norą įsivelti į tokią pačią profesinę sritį?
– Mažasis dabar 2 metų, tai jis dar nelabai gaudosi. Aišku, kai einam pasivaikščioti, arba šiuo metu, kai remontuoja visą mūsų gatvę ir pilna technikos, važinėjan traktoriai, tai, nors ir mažai metų, vis tiek susidomėjęs žiūri ir stebisi. Toks jausmas kartais, kad galėtų visą dieną sėdėti ir žiūrėti į kranus.
O vyresnysis yra pats pabandęs gamybos procesą. Vieną dieną buvau su vyresniuoju namie, jam irgi buvo labai įdomu, kaip ten viskas daroma, pačiam rūpėjo pasičiupinėti ir išsiaiškinti. Pasiūliau pamėginti pačiam, sako, noriu. Nuvažiavom į garažą, kuriame dirbu, pagalvojau, kad duosiu iškalti gėlės žiedus (pats žiedas susideda iš trijų komponentų, jį gaminant yra iškalamas į raštą panašus darinys). Galvojau, kol jis padarys (jam tuo metu 8-eri buvo), aš kokius lapelius padarysiu. O jis tokiu tempu pradėjo plakti, kad aš jam vos spėjau naujus ruošinius rengti.
Buvo labai įdomu ir smagu, jis mokykloje savo mokytojai ir draugams gyrėsi, kad jis pats gamino. Mokytoja apžiūrėjusi net užsinorėjo panašaus dirbinio sau. Paprašė, kad nufilmuotume kokį nors filmuką, kaip visas procesas vyksta.
– Ar pats norėtumėt, kad šis užsiėmimas taptų darbu visu etatu?
– O kas nenorėtų uždirbti pinigų iš savo hobių? Šiaip yra gana sudėtinga. Pavyzdžiui, mano dėdė su draugu užsiima kalvyste, daro vartus, gamina tvoras. Aš pats matau, kaip jie dirba, gaudo klientus. Iš tikrųjų yra sunku, reikia užsigarantuoti pastovų klientų srautą, privalai žinoti, ar turėsi pakankamai darbo ateinančią savaitę, o gal net dvi. Privalai žinoti, ar bus tokių žmonių, kurie pirks tavo darbus.
Dauguma žmonių nevertina rankų darbo. Buvom nuvažiavę pas vieną klientą, paskaičiavom, kiek atsieis medžiagos, darbas. Sako, jog per brangu, „Senukuose“ pigiau. Tai nieko negaliu pasiūlyti, kaip tik pirkti iš tų „Senukų“.
O jeigu taip bandytum išeiti iš darbo, plėtoti šitą veiklą ir dar mokėti mokesčius... kaip tuos mokesčius mokėsi, jei nebus klientų? Aišku, būtų labai gerai, labai įdomu. Gautųsi, kad pats esi sau direktorius, planuojiesi laiką, kaip tau pačiam geriau. Bet čia tik svajonės.
– Kokią reikšmę jums turi rožės?
– Rožės, kaip dirbinys, tinka tiek vyrams, tiek moterims. Nereikia nieko per daug galvoti: gali jas pagaminti kaip dovaną, dekoro detalę. Būna koks gimtadienis – paimu kokias 3-5 gėles ir pagaminu. Graži gėlė, praktiška dovana ir dėl nieko per daug nereikia sukti galvos.
– Kokios mintys sukasi galvoje rankdarbių gamybos proceso metu?
– Na, dažniausiai mintyse tiesiog piešiu tai, ką norėčiau pagaminti. Mėgaujuosi ne tik padarytu darbu, bet ir pačiu procesu. Šis hobis tikrai kelia džiaugsmą ir norą tai tęsti toliau.
– Ar tai labiau menas, ar amatas?
– Darbas yra tiek, kiek tu fiziškai dirbi. Vis tiek turi numatyti, įsivaizduoti, jausti tai, ką darai. Negali tiesiog sumesti ir tikėtis, jog kažkas išeis. Tai meno ir darbo derinys.
