Iš gimtosios šalies Mianmaro (valstybė pietryčių Azijoje) dėl kilusių neramumų prieš maždaug 5 metus priverstas bėgti Aantas Myo Zaw prieglobstį surado Lietuvoje.
Imigrantas sako, jog ši šalis jį maloniai nustebino: vietiniai gyventojai yra labai tolerantiški užsieniečių atžvilgiu, o gamta Lietuvoje tiesiog stulbina. Aantas sako, jog kultūros skirtumai jaučiasi, bet ne tiek, kad negalėtų prisitaikyti.
Teko bėgti dėl pažeistos taisyklės
Aantas gimė ir augo mažame, tačiau turistų pamėgtame Mianmaro miestelyje pavadinimu Baganas. Ten pat baigė mokslus, o studijuoti išvyko į Mianmaro sostinę Neipidą. Baigęs miškininkystės mokslus, Aantas įsidarbino vyriausybėje, miškininkystės departamente ir tapo valdžios pareigūnu (oficialios pareigos – miško reindžeris/patrulis miškininkystės departamente, gamtos apsaugos ministerijoje).
Gyvenimas klostėsi puikiai, kol mianmarietis nusprendė gauti geresnį išsilavinimą siekdamas magistro laipsnio Tailando sostinėje Bankoke, miškininkystės specialybėje, su tikimybe, jog galės gauti paaukštinimą darbe. Tačiau viskas susiklostė ne taip kaip planuota.
„Reikia suprasti, jog dirbant Mianmaro vyriausybėje galioja susitarimas, kuris sako, jog privalau grįžti būtent po tokio studijų laiko tarpo, kuris yra numatytas universiteto programos sudarinėtojų. Vadinasi, jei magistro studijos tęsiasi dvejus metus, privalau į Mianmarą grįžti po lygiai dvejų metų ir negaliu pasilikti ilgiau. Vykimas su diplomatiniu pasu iš anksto kelionės nesuderinus su valdžia Mianmare yra nusikaltimas“, – aiškino Aantas.
Nuo to viskas ir prasidėjo – Aantas negalėjo pabaigti studijų laiku dėl tam tikrų akademinių priežasčių. „Prieš pasibaigiant galioti mano tarptautinei vizai, leidžiančiai vykti į ir gyventi Tailande, turėjau parašyti oficialų laišką savo vyriausybei, norint vizą prasitęsti. Norėjau pasilikti dar 6 mėnesius, kad užbaigčiau studijas ir galėčiau gauti išsimokslinimą.
Prieš išvažiuodamas turėjau susitarimą su Mianmaro vyriausybe, jog privalau grįžti po dvejų metų, net jei ir tų mokslų nebūsiu baigęs, kitaip privalėsiu mokėti apie 4 tūkst. eurų dydžio baudą ir gausiu daugybę problemų. Tos problemos, kalbant paprastai, yra tokios – tau gresia laisvės atėmimas. Kitaip sakant, kalėjimas. Man reikėjo dar pusės metų, kad gaučiau diplomą.
Pagal tarptautinę tvarką turėjau susisiekti su Mianmaro vyriausybe dėl vizos pratęsimo dar pusmečiui. Taip ir padariau, tačiau negavau jokio atsakymo. Namo taip pat negrįžau. Tokiu atveju geriausia yra pabaigti studijas ir bėgti iš šalies.
Kinija, kaip ir Rusija, palaiko labai artimus diplomatinius ryšius su Mianmaru, ypač po karinio perversmo. Jeigu nuvykčiau į Kiniją, vietinė valdžia mane be jokių klausimų deportuotų. Negaliu būti ir Tailande. Mano studijos yra vyriausybinis dviejų valstybių (Mianmaro ir Tailando) susitarimas, dėl kurio Tailandas įsipareigoja vykdyti visas sąlygas, iškeltas Mianmaro valdžios. Mane taip pat deportuotų. Buvau priverstas surasti saugią vietą, kurioje galėčiau nevaržomai gyventi“, – kalbėjo užsienietis.
Pakalbėjęs su Tailando valdžia Aantas prasitęsė vizą dar šešiems mėnesiams. „Pabaigiau mokslus ir kiek galėdamas greičiau palikau šalį. Pagal taisykles, negavus iš Mianmaro vizos ir sutikimo gyventi Tailande, aš pažeidžiau šį susitarimą ir užsibuvau per ilgai. Kad ir kaip norėjau grįžti namo, bijojau, jog vyriausybė imsis griežtų priemonių tiek prieš mane, tiek prieš mano šeimą vien dėl tos taisyklės sulaužymo.
Taigi, norėdamas išvengti tolimesnių problemų, tiesiog išvykau į Europą. Tiksliau – į Šveicariją, toliau studijuoti. Keliaudamas privalėjau pasikeisti pasą oro uoste slapčia. Mianmaro pareigūnai, jei tik būčiau panaudojęs Mianmaro diplomatinį pasą, būtų manę suradę, tad viską teko gerai apgalvoti ir veikti slapčia.
Iš Bankoko skridau į Dubajų, po to į Sakartvelą, tačiau man nepasisekė, nes dėl pandemijos negalėjau iš ten kurį laiką išvykti. Teko mokytis nuotoliniu būdu, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių. Deja, mokslai Šveicarijoje taip ir liko per daug tolimi, kad galėčiau juos pabaigti vien nuotoliniu būdu. Mečiau juos negalėdamas atlikti tam tikro specifinio tyrinėjimo.
Sakartvele buvau užstrigęs net pusę metų. Pradėjau dirbti vertėju internetu. Mianmaro vyriausybė atsiuntė man laišką, jog valdžios liepimu buvo pradėta byla dėl mano neparvykimo namo. Tardė mano šeimą, tėvus, klausinėjo, kodėl aš negrįžau, ir taip toliau. Mano tėvai neišdavė nieko – apsimetė, jog nežino, kur esu.
Pasas, kuris yra diplomatinis, jei bus panaudotas Mianmaro arba sąjungininkų teritorijose (tokiose kaip Kinija), leis susekti mane. Tai yra ypatingai neparanku, kai esu juodajame valstybės lankytojų sąraše penkeriems metams. Turiu dvi išeitis: arba išvykti į kitą valstybę ir gyventi ten, arba grįžti ir prisiimti visą atsakomybę už kažkokią kvailą taisyklę, ribojančią mano teises. Aš galiu grįžti namo, bet būsiu suimtas oro uoste. Todėl namo grįžti nenoriu. Prieš pusmetį įvykęs karinis perversmas taip pat nepadėjo situacijai.
Nusprendžiau važiuoti kaip politinis pabėgėlis į Lietuvą, kuri galėtų priimti mane kuo greičiau. Atvykus čia migracijos tarnyba konfiskavo mano dokumentus, paėmė iš manęs interviu, pirštų atspaudus, bei davė laikiną pasą. Dabar esu saugus“ – emocingai aiškino Aantas.
Perversmas atnešė dar daugiau nerimo
Mianmaras šių metų vasario 1-ąją dieną išgyveno karinį perversmą. 2020 m. vykę rinkimai į valdžią pastatė jau antrus rinkimus iš eilės reikšminga persvara laiminčius „Nacionalinę demokratijos lygos“ partiją.
Tačiau Mianmaro kariuomenė ir jos generolai jėga perėmė valdžią iš buvusių valdininkų, suėmė prezidentą bei kitus tariamos revoliucijos opozicionierius. Kariuomenės pasiaiškinimas, dėl ko buvo vykdomi tokie veiksmai – esą rinkimus laimėjusi partija suklastojo balsavimą, nors padarytas legalus tyrimas nedavė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti šį faktą.
Aantas spėjo pasprukti iš šalies dar neprasidėjus neramumams. Tačiau pagal nustatytas vyriausybės darbuotojo taisykles ir diplomatinio paso naudojimo ribojimus, vyras susidūrė su lygiai tokiomis pat problemomis.
„Mianmare tokia situacija: kariuomenė jėga perėmė valdžią iš prezidento bei kitų valdžios institucijų. Suėmė prezidentą. Visus opozicijos lyderius suėmė ir uždarė į kalėjimą. Taip pat žmones, kurie buvo anti-revoliucionieriai.
Turėjome rinkimus, ryškia persvara laimėjo žmonių partija („National league of democracy“), tačiau mūsų šalyje yra žmonių, kurie trokšta valdžios ir teigia, jog rinkimai buvo suklastoti bei turi būti nušalinti. Virš 80 proc. žmonių visoje šalyje išreiškė norą, kad valdžioje būtų demokratinė partija.
Panaši situacija yra Rusijoje, Kinijoje arba Šiaurės Korėjoje. Dabar ten stratokratija. Tai yra košmaras ir pastovi baimė Mianmaro žmonėms. Daug žmonių yra tiesiog nušaunami. Kad ir mano regione, mažame miestelyje. Net ir ten žmonės miršta. Galima tik įsivaizduoti, kas darosi didesniuose miestuose. Kariuomenė bando reguliuoti net mažas provincijas. Mano mieste mirė 24 žmonės vien dėl to, jog nepakluso naujam režimui arba buvo padarę nusikaltimus prieš naują vyriausybę.
Tačiau mano miestelis, kuriame aš gyvenu, yra pakankamai populiarus. Nors ir mažas, tačiau jo gyventojai rodo solidarumą jėga nušalintai valdžiai ir yra vieningi. Mes tiesiog norime sąžiningumo ir saugumo. Jie jėga pasiėmė ne jiems priklausantį dalyką. Tai neatleistina. Mes esame pikti ir norime taikaus gyvenimo. Kiekvieną naktį žmonės negali miegoti. Kariuomenė bet kada gali įsiveržti ir ištempti tave dar nepabudus. Ryte šeimos randa negyvus kūnus.
Daug žymių žmonių Mianmare yra sulaikyti, taip pat intelektualūs žmonės, kurie aktyviai palaiko demokratinius rinkimus, gydytojai, mokytojai. Kankintiems ir nužudytiems asmenims jie duoda oficialų mirties paaiškinimą – mirtį nuo koronaviruso sukeltų komplikacijų. Nors kūnai būna nusėti mėlynių su aiškiais smurto pėdsakais. Kartais būna ypatingai žiaurių atvejų, kuomet lavonuose nėra tam tikrų organų. Tai nebenormalu“, – pasakojo Aantas.
Pozityvumas padeda
Aantas yra neįtikėtinai pozityvus žmogus. Į viską reaguoja vien tik su šypsena. Paklausus, iš kur toks pozityvumas, kai gyvenimas meta pačias sudėtingiausias kortas, vyras nesleėpė, jog kol kas išgyvena šituos pasikeitimus sunkiai.
„Iš tikrųjų turiu didelę traumą po mano namuose iškeltos bylos dėl mano negrįžimo. Dėl politinės situacijos mano gimtinėje. Mano tėvai su broliu (kuris yra dantistas) nebegali gyventi savuose namuose, jie bėga nuo kariuomenės, nenorėdami problemų.
Aš daug medituoju, turiu dvasinį trenerį iš Mianmaro, kuris man padeda susikaupti ir įveikti kylančius sunkumus. Mes turime būti dėkingi sau, gerbti save ir kitus mus supančius žmones. Surasti save kokioj nors srity ir joje klestėti. Mūsų mintys dažnai tampa realybe, tad reikia save užprogramuoti galvojant vien tik apie gerus dalykus, apsupti save teigiamomis, pozityviomis mintimis.
Kai tik atvykau į Lietuvą, man teko eiti pas psichologą. Turiu labai didelę traumą, daug nerimauju dėl savo šeimos ir valstybės gerovės. Verkiu kiekvieną naktį. Esu vienas ir kartais jaučiuosi bejėgis. Kartais pagalvoju, ko galiu imtis, ir nusvyra rankos. Tačiau neilgam. Aš noriu pasinaudoti atsiradusia galimybe gyventi visavertį gyvenimą“, – viltingai aiškino Aantas.
Kultūrų skirtumas tarp Lietuvos ir Mianmaro nėra toks neįveikiamas. Anot paties mianmariečio, sunkiausia yra priprasti prie pačių lietuvių: jie nedaug šypsosi, neretai yra atšiaurūs, vaikšto nuliūdę. Vyras sako, jog kartais dėl to pasidaro sunku susirasti draugų. Tačiau jis prie to prisitaiko.
„Manau, jog daug sunkiau bendrauti sekasi su mažesniuose miestuose gyvenančiais lietuviais. Didmiesčiuose, tokiuose kaip Vilnius, Kaunas ar Klaipėda, kiek juose teko būti, žmonės yra kitokie. Sostinėje žmonės labiau kosmopolitiški, tolerantiškesni užsieniečių atžvilgiu. Jie tikrai skiriasi nuo kitų miestų gyventojų. Su jais bendrauti paprasčiau. Dėl to ir atsikrausčiau į Vilnių.
Esu buvęs Palangoje, Rukloje. Rukloje buvau kaip imigrantas. Tačiau nenorėjau ten likti. Aš norėjau užsitikrinti saugumą sau ir gyventi kaip pridera normaliam žmogui. Vilnių pasirinkau vien dėl užsieniečių gausos ir vietinių žmonių bendruomenės atvirumo užsieniečiams. Taip pat čia lengviau susirasti geresnį darbą“, – pasakojo imigrantas.
Jį maloniai nustebino tai, kad lietuviai labai daug sportuoja. „Ypač sostinėje. Dauguma palaiko sveikatą sportuodami savo naudai. Mano šalyje žmonės šiaip sau laisvalaikiu nesportuoja. Daug žmonių Mianmare turi viršsvorio ir nemėgsta prižiūrėti savo kūno.
Dauguma lietuvių taip pat moka anglų kalbą, tai irgi mane stebina. Susikalbėti su lietuviais yra pakankamai lengva. Taip pat yra labai darbštūs. Kartais dirba per ilgai, bet labai kruopščiai“, – sakė pašnekovas.
Aantas Lietuvoje jaučiasi itin saugiai. Pasak jo, dar nė karto nebuvo susidūręs su rasistiniu požiūriu ar netinkamu elgesiu.
Žavi Lietuvos miškai
Paklausus Aanto, kas jam Lietuvoje labiausiai patinka, jis per daug nedvejodamas atsako: „Miškai. Man patinka gamta.
Jeigu kada jautiesi pasimetęs pasauly, išsigandęs dėl savo ateities, visada gali nueiti į mišką, susijungti su gamta, pasėdėti po medžiais ir pakvėpuoti grynu, šviežiu oru, pajausti žolę basomis kojomis. Aš esu baigęs miškininkystės mokslus, tad tokia gamta, kokią pamačiau Lietuvoje, yra iš tikrųjų stulbinanti.“
Mianmarietis nesunkiai kalba angliškai. Pasak jo, jam tai niekada nebuvo problema. Jis mokykloje buvo itin geras mokinys. Tačiau mokytis lietuvių kalbos jam pasirodė per kietas riešutėlis. „Dabar bandau išmokti lietuvių kalbos. Tačiau tai nėra lengva. Ypač tarimas. Daug kartų pats tiksliai nesuprantu, ką pasakau lietuviškai. Tai iš tikrųjų sunki kalba“, – sakė jis.
Aantui bendrauti nėra sudėtinga. Jam Lietuva atrodo kaip valstybė, kurioje jis norėtų gyventi toliau ir kurti čia savo ateitį. Nors prisiminimai apie namus niekur nedingo, tačiau vyriškis yra pasirengęs imtis pasitaikiusios galimybės ir išspausti iš jos viską, kas tik įmanoma.
„Bendraujant su vietiniais visada reikia surasti bendrą kalbą, tai man nėra sunku, nes esu užaugęs geras manieras turinčioje ir gerą išsimokslinimą garantuojančioje visuomenėje.
Aš jaučiu tik geras emocijas, sklindančias iš Lietuvos. Mane tai daro laimingą. Kitos Europos šalys yra pasiturinčios, tačiau iš bendruomenės pusės jie atšiaurūs ne vien užsieniečiams, bet ir vieni kitiems. Pavyzdžiui, Šveicarijoje, kai tu leidi laiką su savo draugais, dažnai ko nors paprašius arba paklausus jie tave ignoruoja. Aš suprantu, jog kartais yra neparanku padėti, tačiau reikia taip ir pasakyti. Lietuviai to nebijo – jie pasako viską tiesiai šviesiai, tą aš labai vertinu.
Nesupraskit manęs neteisingai – aš stengiausi susisiekti su Mianmaro vyriausybe. Aš rašiau laiškus, ėjau į Mianmaro ambasadą Bankoke, norėdamas gauti leidimą pabaigti magistro studijas. Tėvynėje manęs būtų laukęs paaukštinimas, nes, kaip jau ir minėjau, buvau valdžios pareigūnas. Tačiau negalėjau nieko padaryti. Jie nesutiko man padėti ar padaryti išimties savo kvailai taisyklei.
Aš labai pasiilgstu namų. Labai pasiilgstu savo šeimos, draugų, pažįstamos aplinkos, kurioje užaugau. Taip pat yra gana sunku finansiškai, turint omenyje, jog kainos čia labai skiriasi, o kelionėms taip pat reikia pinigų. Daug mieliau likčiau namuose užtikrintas dėl savo situacijos. Deja, tai nėra įmanoma. Neseniai mačiau žinias ir esu labai nelaimingas dėl situacijos, esančios mano gimtinėje“ ‚ – pasakojo mianmarietis.
Pats savo likimo kalvis
Užsienietis tiki, jog gyvenimas nėra tiesiog kratinys jau iš anksto kažkieno suplanuotų dalykų. Anot jo, kiekvieną minutę žmogus gali keistis ir keisti aplink jį esantį pasaulį. „Aš prisiimu visą atsakomybę už save ir savo veiksmus gyvenime. Taip pat seku Jėzaus Kristaus mokymu. Manau, kad tikėjimas man padeda pasiekti mano paties užsibrėžtų tikslų“, – sakė jis.
Šiuo metu Aantas dirba net du darbus: vienas yra susijęs su klientų aptarnavimu įmonėje, o kitas – restorane, padedant ruošti maistą. Migrantas teigia, jog dažnai yra išvargintas dviejų darbų krūvio, bet supranta, jog tai yra būtina, norint save išsilaikyti. Jis atskleidė, jog turi svajonę pradėti savo verslą Lietuvoje. Tačiau iki tol dar reikia nemažai paprakaituoti.
„Aš norėčiau čia kurti gyvenimą pats. Vienintelė vieta be Lietuvos, kur norėčiau vykti, yra Norvegija. Man įdomi jų kultūra ir man visai patinka šaltis bei ten esanti gamta. Taip pat noriu gyventi apsuptas vandens bei bent kartą pamatyti šiaurės pašvaistę“, – sakė mianmarietis.
Užsienietis negaili patarimų kitiems žmonėms. Ragina visus bent kartą išvykti svetur, nes tai – neįkainojama patirtis. „Būtinai pamėginkit keliauti. Tai atneša daugybę gražios ir gyvenimui naudingos patirties.
Vieninteliai patarimai: gerbkit šalį, į kurią vykstat, neteiskit žmonių pagal viršelį. Turite būti atviri visokiems pokyčiams ir susitaikę su kitoniškumu. Jei norime prisitaikyti gyvenime, turime mokėti integruotis skirtingose aplinkose. Tai yra labai svarbu. Prisiimkit atsakomybę už savo gyvenimą ir žinokit, kad jei būsit malonūs aplinkiniams, aplinkiniai bus malonūs ir jums. Stenkitės mąstyti pozityviai ir neleisti blogoms mintims vesti klaidinga kryptimi“, – sakė Aantas.
