Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų chirurgijos skyriaus vyresnysis gydytojas rezidentas B.Jonuška turi ne tik chirurginės patirties, bet ir vaikų, todėl jo, mediko ir tėvo, kasdienybėje dera teorija ir praktika.
Su žmona Vilija (30 m.), viešųjų ryšių specialiste, Benediktas augina Eleną (3 m.) ir Leonardą (1 m.).
Nors gydytojas dirba tam tikru grafiku, laisvą laiką skiria didžėjavimui ir šeimai. Vyras džiaugėsi, jog karantinas suteikė daugiau laiko pabūti su žmona ir vaikais, tad laisvalaikį jie leidžia aktyviai.
Benediktui svarbu atsiriboti nuo darbų būnant su šeima, o tai galima daryti vaikštant lauke, atliekant buities darbus kartu su vaikais ar mokantis ir mokant naujų dalykų.
Gydytojas neabejoja, jog negalima pamiršti tėvų ir senelių, todėl šiuo metu reguliariai skambina jiems ir bendrauja, nors ir labai nelengva tai ištverti. Juk jo vaikams sunku suprasti, jog reikia laikytis karantino apribojimų ir nepatariama susitikti.
B.Jonuškai darbas ligoninėje duoda tai, kas svarbiausia, – supratimą, kad esame laimingi, jei esame sveiki, o visa kita – tik detalės.
– Dirbant ligoninėje pasitaiko daugiau kurioziškų ar skaudžių ir dramatiškų situacijų? – paklausiau B.Jonuškos.
– Ne vieną istoriją galima pasakoti kaip anekdotą, ypač dirbant Priėmimo skyriuje. Skaudžių įvykių nutinka tikriausiai kasdien, nes dažniausiai dėl problemos, o ne iš gero gyvenimo žmonės kreipiasi į gydytojus – tai yra mūsų kasdienybė.
– Kas nulėmė, kad pasirinkote vaikų chirurgijos rezidentūrą? Ši sritis plati – turbūt operuojate nuo apendicito iki kaulių lūžių?
– Augau didelėje šeimoje ir visada teko būti tarp vaikų, studijų metais dirbau vaikų stovyklose, renginiuose, reikėjo pabūti ir aukle. Chirurgija žavėjo nuo mokyklos laikų, vasaromis savanoriaudavau chirurgijos skyriuose. Be to, pavykdavo rasti bendrą kalbą su vaikais, todėl nutariau pasirinkti vaikų chirurgiją.
Tretinio lygio ligoninėse vaikų chirurgai specializuojasi, todėl galima operuoti nuo naujagimių iki paauglių ir nuo pilvo iki įvairių traumų.
– Per trumpą laiką pelnėte gerą vardą – kai peržiūrėjau pacientų artimųjų atsiliepimus, maloniai nustebau, kad tarp jų nebuvo nė vieno neigiamo.
Ar jums svarbu pacientų vertinimas?
– Mano patirtis nedidelė, iki rezidentūros baigimo liko kiek mažiau nei pusantrų metų. Džiugu, kad pacientai ir jų tėvai atsiliepia teigiamai, tai skatina tobulėti. Yra pasitaikę ir neigiamų komentarų, tai natūralu, kai kas nors nepavyksta ar įvyksta ne taip, kaip tikiesi.
– Kokios mažųjų ligonių istorijos jus labiausiai sukrėtė?
– Labiausiai sukrečia pacientų mirtys. Jos retesnės nei suaugusiųjų chirurgijos skyriuose, tačiau tikriausiai skausmingesnės tiek artimiesiems, tiek ir gydančiam personalui.
Taip pat skaudu, kai atvyksta pacientai su sunkiomis traumomis, kurios gali pakeisti jų gyvenimą. Pavyzdžiui, kai vaikai nudega, patiria smurtines traumas, iškrinta pro langą ar būna sužeisti kam nors sprogus.
Ilgai prisimeni tuos atvejus, bet per daug jausmingai priimti jų negalima, nes bus per sunku dirbti..
– Kas padeda nepasiduoti emocijoms, išlaikyti šaltą protą ir susitelkti į operaciją?
– Visada stengiesi jausmus palikti už operacinės durų ir susitelkti į darbą. Prie to prisideda ir vyresni gydytojai, kurie, jeigu reikia, išklauso, padrąsina ir padeda tobulėti, kad pacientai pasveiktų greičiau.
Nors ne visada pavyksta, stengiuosi nesinešti problemų į namus ir grįžęs skirti laiką poilsiui, šeimai, kitai veiklai, kuri leidžia negalvoti apie darbą ligoninėje ar operacinėje.
– Ar tenka naktį, ne darbo metu vykti į ligoninę dėl skubaus iškvietimo?
– Pastaruoju metu dėl COVID-19 situacijos teko ne kartą pavaduoti susirgusius kolegas. Vienas pastarųjų tokių budėjimų buvo per Naujuosius metus, kai rytą iškvietė budėti, nes kolegai pasireiškė koronaviruso simptomai.
– Ar savo vaikams teko suteikti medicinos pagalbą? Ar atžalas saugote nuo traumų, nelaimingų atsitikimų, tarkime, neleidžiate važinėtis riedučiais, šokinėti ant batutų ar kitokių rizikingų atrakcionų?
– Vaikai kaip žvaigždės krinta, tad mano mažyliai irgi ne išimtis. Įvairiausi sumušimai, nubrozdinimai, žaizdelės yra tai, su kuo susiduria visi tėvai. Teko ne kartą suteikti pirmąją pagalbą, o pastarąjį kartą Elena užspringo apvaliu žaisliuku, bandė jį išimti pirštais ir nustūmė dar giliau.
Atbėgęs pamačiau, kad dukra jau nebegali įkvėpti oro, tai teko pasitelkti trenkimus tarp menčių, pilvo paspaudimus ir, laimė, po pusės minutės svetimkūnis iškrito, o Elenutė galėjo įkvėpti oro.
Su paspirtuku mažoji važinėja tik užsidėjusi šalmą, vengiame batutų, jeigu ant jų šokinėja daugiau negu vienas vaikas. Nors traumos retos, puikiai žinau, kaip gali baigtis vienas neapdairus pasišokinėjimas.
Aišku, burbule vaikų įkurdinti negalima, todėl traumų buvo ir bus. Tik norisi išvengti skaudžių traumų, kurios gali turėti pasekmių ateityje.
– Tad koks geriausio savaitgalio receptas?
– Tai labai individualu, tačiau geriausias savaitgalis – pakankamai laiko gryname ore ir nuoširdus dėmesys šeimai, kai mobilusis telefonas padėtas nuošalyje ir galima kartu susitelkti į veiklą, kuri teiktų džiaugsmą ne tik vaikams, bet ir tėvams.
– Esate ne tik gydytojas, bet ir didžėjus, penktadienio vakarais rengiantis radijo laidas. Ką pirmiau pasirinkote – mediciną ar didžėjaus pultą?
– Įstojęs į mediciną apsigyvenau su buvusiu didžėjumi, savaitgalio vakarai būdavo leidžiami su muzika.
Medicinos studijos nėra lengvos, todėl muzika padėjo atitraukti mintis nuo mokslų ir pamažu užėmė vis didesnę laisvalaikio dalį. Nebeįsivaizduoju gyvenimo be muzikos ir didžėjaus pulto.
– Kaip tokias skirtingas sritis pavyksta suderinti? Ar jos tarpusavyje varžosi?
– Save ateityje matau medicinoje ir noriu būti geras gydytoju, todėl pirmenybę teikiu medicinai. O kol pavyksta suderinti, tai ir muzika bei vakarėliai užima nemažą laiko dalį.
Iš šalies tai atrodo skirtinga veikla, bet labai pagelbėja viena kitai – prie didžėjaus pulto atsipalaiduoju nuo ligoninės, o joje atsiriboju nuo muzikos.
Kiekvienam gydytojui pomėgis atitraukia mintis nuo pacientų ir neleidžia perdegti. Po rezidentūros daugiau laiko reikės skirti medicinai, todėl muzika jo užims vis mažiau, bet tikrai liks gyvenime.
– Didžėjaus darbas – labiau laisvalaikis. Ar turite kitų pomėgių?
– Iš tiesų ligoninėje apstu skaudžių nutikimų, o į šventes, vakarėlius ar klubus susirenka žmonės, kupini gerų emocijų. Tai man leidžia įsikrauti geros energijos.
Taip pat stengiuosi sportuoti – iki karantino žaidžiau krepšinį tiek Medicinos fakulteto komandoje su kolegomis, tiek gimtojo Kuršėnų miestelio komandoje Vilniuje. Po paros budėjimo ligoninėje geriausias poilsis – namuose su šeima, daugiau nieko nebereikia.
– Neretai medikai dirba per kelis darbus ir jaučiasi nelaimingi, nes vis vien nepakankamai uždirba, būna pervargę, nusivylę profesija.
– Visiems medikams, ypač studentams, pasitaiko, kai norisi viską mesti, nes tikrai tai nėra lengvas kelias.
Vis dėlto pailsi ir kimbi į darbus naujomis jėgomis, nes tai profesija, kurioje netrūksta iššūkių ir negalima pasiduoti susidūrus su problemomis. Man nereikia dirbti per keletą ligoninių, nes papildomai pavyksta užsidirbti didžėjaujant renginiuose ir vakarėliuose.
Tiesą sakant, vasaros sezono metu tai sudaro didžiąją pajamų dalį. Kol kas pavyksta suderinti tą veiklą ir manau, kad pusiausvyra yra.
– Neretai medikų vaikai renkasi medicinos mokslus tęsdami šeimos dinastiją. Ar esate kilęs iš medikų šeimos?
– Mano šeimoje nėra medikų, todėl spaudimo tikrai nebuvo. Su tėvais nemažai diskutavome, kai reikėjo rinktis profesiją, bet sprendimas buvo mano.
Medicina tuo metu sulaukė daugiausia pliusų, kur galėčiau tinkamai panaudoti savo sugebėjimus. Dėl šios specialybės tikrai nesigailiu, bet jeigu reikėtų rinktis dar kartą, gerai pagalvočiau.
– Turite kam pasipasakoti, kaip pavyko operacija, kaip sekėsi budėjimas?
– Kartais norisi pasidalyti įdomiais atvejais ar darbu operacinėje ir namuose, nors žmonai tai nėra įdomiausia tema. Po budėjimų stengiuosi palikti įrašą Gydytojo užrašuose, kuriuos mato mano instagramo paskyros „beleolt“ sekėjai.
Ten papasakoju, kaip sekėsi, kokie pacientai lankėsi, kokios įdomesnės istorijos, ir visada pagrindinėje temoje nusakau, kaip reikėtų elgtis vienu ar kitu atveju. Tai man leidžia išsipasakoti.
Mano vaikai dar maži, tad jiems pakanka žinoti, kad gydau kitus vaikučius. O šiaip jiems daug įdomiau stebėti, kaip įrašinėju laidas namuose.
Vaikams kartais leidžiu pastovėti prie mikrofono, paspaudyti mygtukus ant didžėjaus pulto.
