Jis spaudė ranką monarchams, sėdėjo šalia pasaulio galingųjų, pavyzdžiui, tuomečio JAV prezidento George’o W.Busho, dirbo su aukščiausiais Lietuvos vadovais – Vytautu Landsbergiu, Algirdu Mykolu Brazausku, Valdu Adamkumi.
A.Poviliūnas vadinamas Lietuvos sporto legenda, nors pats kratosi šios etiketės. Prieš devynerius metus nutaręs nebesiekti septintosios kadencijos LTOK prezidento poste A.Poviliūnas kabinetą užleido naujajai prezidentei Dainai Gudzinevičiūtei, o pats dingo ir iš televizorių ekranų, ir iš spaudos.
Jis buvo mažiau matomas, bet turėjo apsčiai darbo Lietuvos olimpinėje akademijoje bei tuomečio Vilniaus edukologijos universiteto Sporto ir sveikatos fakultete, o sėdęs rašyti dar vienos knygos pamiršdavo viską aplinkui.
2019 metais pasirodžiusi A.Poviliūno monografija „Olimpinės žaidynės: raida, dabartis, perspektyvos“ – milžiniškas darbas apie olimpinį judėjimą, olimpinių žaidynių ištakas, raidą ir dabarties iššūkius.
„Neturėjau kada nuobodžiauti“, – šyptelėjo A.Poviliūnas. Per pastaruosius metus pasikeitė ne tik jo pareigos. Šalia ilgamečio LTOK vadovo atsirado ir moteris, su kuria našliu likęs A.Poviliūnas buvo seniai pažįstamas, bet artimiau bendrauti pradėjo tik po žmonos mirties.
A.Poviliūno profesinės karjeros ir asmeninio gyvenimo laivas atlaikė galybę audrų ir štilių, tačiau rugpjūčio 10 dieną 70-metį švenčiantis ilgametis LTOK vadovas pakartotų viską.
– Kokiomis nuotaikomis pasitinkate išskirtinį jubiliejų?
– Gyvenu kaip ir visi pensininkai – žiūriu televizorių, skaitau laikraščius, bendrauju su žmonėmis. Kaip ir visi, turiu rūpesčių, nors dabar jų gal mažiau, nei būdavo anksčiau.
Traukiuosi iš įvairių organizacijų vadovybės. Dabar esu trijų organizacijų garbės prezidentas: LTOK, Lietuvos olimpinės akademijos ir Pasaulio lietuvių sporto asociacijos.
Domiuosi sporto klausimais, dalyvauju posėdžiuose, bet mano balsas – tik patariamasis. Tiesa, pasisakau tik tada, kai sprendžiami man įdomūs klausimai, reikalaujantys daugiau pastangų, – pavyzdžiui, kai tenka bendrauti su daugybe organizacijų.
Tačiau nenoriu pernelyg kištis – padedu, kai manęs paprašo. Kai pasitraukiau iš LTOK prezidento posto, buvau entuziastingai nusiteikęs padėti daugiau. Bet vienas buvęs bendražygis laiku paprotino: „Nesikišk. Ar tu nori nuo galinės sėdynės vairuoti automobilį?“
– LTOK vadovavote šešias kadencijas, iš viso – 24 metus. Kokios priežastys lėmė, kad nusprendėte nesiekti septintosios kadencijos?
– Įvairių federacijų vadovai įkalbinėjo likti, bet jaučiau, kad tuometė Lietuvos valdžia manęs jau nepriima.
LTOK vadovas dirba ne tik su federacijomis, sportininkais, treneriais, bet turi užsiimti ir sporto politika: bendrauti su Seimo nariais, atskiromis frakcijomis, skirtingomis vyriausybėmis.
Nuolat reikėjo spręsti klausimus ir dėl mūsų loterijų bendrovės „Olifėja“, kurią patys įkūrėme. Vos tik ateina nauja valdžia, tuoj pat nori keisti įstatymus, kuriais remiantis visada buvo finansuojamas olimpinis sportas. Aiškinama, neva jau valstybė skirs mums lėšų. Bet mes niekada nieko neprašėme – patys užsidirbdavome.
Su visais reikėjo kalbėtis, visus įtikinėti neatimti mūsų loterijos.
Niekada nepriklausiau jokiai partijai, nes turėjau būti visiems vienodai geras. Negali vienų politikų mylėti, kitų – ne.
– Vadovavote Lietuvos olimpiniam judėjimui per Barselonos (1992 m.), Atlantos (1996 m.), Sidnėjaus (2000 m.), Atėnų (2004 m.), Pekino (2008 m.), Londono (2012 m.) vasaros ir Albervilio (1992 m.), Lilehamerio (1994 m.), Nagano (1998 m.), Solt Leik Sičio (2002 m.), Turino (2006 m.), Vankuverio (2010 m.) žiemos žaidynes. Tačiau labiausiai, matyt, įsiminė kelias, kuriuo LTOK pasiekė galimybę didžiausiame sporto renginyje vėl dalyvauti su savo vėliava?
– Tų įvykių neįmanoma pamiršti. 1988-aisiais Maskva mums net neleido pagalvoti apie tai, kad galėtume atkurti LTOK. Tačiau Lietuva jau gyveno Sąjūdžio nuotaikomis, tad jomis pulsavo ir Lietuvos sportas – šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Po 1988 metų Seulo olimpinių žaidynių, iš kurių SSRS rinktinei atstovavę Lietuvos sportininkai parvežė krūvą medalių, daug kas kalbėjo, kad mūsų sportas pakankamai stiprus pats sau atstovauti olimpinėse žaidynėse.
1988 metų lapkritį pirmieji Olimpinį komitetą atkūrė latviai. Kad nepykdytų Maskvos, savo komitetą jie pavadino laikinuoju, tačiau iškart sulaukė reakcijos – buvo sušauktas SSRS kūno kultūros ir sporto komiteto bei SSRS olimpinio komiteto posėdis.
Į Maskvą vykau kaip tuomečio LSSR valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas. Bet drauge buvau ir Darbo grupės olimpiniam komitetui atkurti vadovas.
Maskvoje visi pasmerkė Latvijos laikinojo olimpinio komiteto atkūrimą, bet tuomet pasisakiau aš, kad Lietuva palaiko latvius, o drauge nori pranešti, kad gruodžio 11-ąją atkurs savo Olimpinį komitetą. Visi aiktelėjo, iškoneveikė mane paskutiniais žodžiais.
Po posėdžio Maskvoje buvome išsigandę, kad gal verčiau atidėti klausimą dėl LTOK atkūrimo. Bet dukart olimpinis čempionas Gintautas Umaras, olimpinis prizininkas Arvydas Juozaitis, žurnalistė Roma Grinbergienė pareiškė, kad nėra kur trauktis ir vis tiek reikia rinktis į suvažiavimą.
Miestų ir rajonų sporto federacijos, organizacijos, net savivaldos atstovai rinko kandidatus į 1988 metų gruodžio 11 d. mūsų rengiamą suvažiavimą. Visi atvyko susijaudinę ir pakylėti.
Išėjau kalbėti pabalusiu veidu. Salėje buvo juntama įtampa. Paskui kalbėjo Kazimieras Motieka, kuris, kaip buvome sutarę, kaip teisininkas turėjo sudėti visus taškus. O jis rėžė tiesiai šviesiai: „Kodėl dar turime klausyti Maskvos? Privalome atkurti savo Olimpinį komitetą.“ Suvažiavimą buvo galima baigti, nes visi atsistoję šaukė: „Lietuva!“, „Lietuva!“
Nutarėme savo Olimpinį komitetą pavadinti LTOK, o mane išrinko jo vadovu, nusprendę, kad būsiu ne pirmininkas, kaip tada vadino visus aukščiausius vadovus, o prezidentas. Lietuvoje tada buvome du prezidentai: Juras Požela – Mokslų akademijos prezidentas ir A.Poviliūnas – LTOK prezidentas.
1988 metų gruodžio pabaigoje atsirado galimybė keliolikai žmonių išvykti į Adelaidę (Australija), Pasaulio lietuvių sporto žaidynes. Jos buvo trečiosios: pirmosios vyko Toronte (Kanada), antrosios – Čikagoje (JAV).
Adelaidėje surengtose žaidynėse pirmą kartą buvo lietuvių iš Lietuvos. Atvažiavome jau su savo vėliava – trispalve, savo himnu – „Tautiška giesme“, LTOK buvo atkurtas. Mus matydami žmonės verkė. Bet svarbiausia, kad užmezgėme ryšius su išeiviais.
Tuometis Šiaurės Amerikos lietuvių sporto lyderis V.Adamkus negalėjo atvykti į Adelaidę, bet paskambino mūsų pasveikinti ir nuo tada draugiškai bendravome. Susidraugavome ir su kitais Kanados, Australijos, JAV lietuviais.
– Kaip į atkurtą LTOK tuomet reagavo Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC)?
– IOC neatsakinėjo į mūsų laiškus, kol paskambinęs V.Adamkus paprotino: „Kam jūs tuos laiškus rašinėjate? Važiuokite pas juos į Lozaną ir kalbėkitės.“
Nusiunčiau IOC laišką, kad atvažiuojame. Gavau atsakymą: šiuo metu negalime jūsų priimti, bet atvykite 1990 metų vasario 15 dieną.
Į Lozaną išsirengiau aš, spaudos atstovė R.Grinbergienė ir G.Umaras. Prikalbinome drauge vykti estus ir latvius.
Mus priėmė tuometis IOC generalinis direktorius François Carrard’as, direktorė ryšiams su nacionaliniais olimpiniais komitetais Anne Beddow ir specialusis patarėjas teisės klausimais Howardas Stuppas. Pokalbis buvo įtemptas, bet jau tada F.Carrard’as suprato, kad esame pasiryžę eiti iki pabaigos.
Kai 1990 metų kovo 11-ąją atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, jau kovo 15-ąją kreipėmės į sportininkus ir sporto organizacijas, kad nebeatstovautume SSRS rinktinėms ir nedalyvautume SSRS rengiamuose čempionatuose.
Geriausios mūsų komandos – Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Statybos“ krepšininkai, Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai – iškart su tuo sutiko. Geriausi kitų šakų atletai irgi ryžosi trauktis iš SSRS varžybų ir rinktinių.
Tačiau IOC tylėjo, o sportininkai neturėjo kur varžytis.
IOC galiausiai vėl pasikvietė visų trijų Baltijos šalių atstovus į diskusiją. Važiavau aš, R.Grinbergienė, K.Motieka ir Arvydas Sabonis, kuris tada žaidė Valjadolido „Forum“ Ispanijoje ir buvo išmokęs ispaniškai.
Viena, kai aš įtikinėju IOC prezidentą Juaną Antonio Samaranchą priimti mus į olimpinę šeimą, ir visai kas kita, kai su juo ispaniškai kalbasi olimpinis čempionas A.Sabonis, kuris tikina, kad mūsų sportininkai tikrai neatstovaus SSRS rinktinėms.
Tada J.A.Samaranchas galiausiai pasakė: reikia daryti viską, kad Baltijos šalys galėtų dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Jei ne su savo vėliavomis, galbūt su IOC vėliava.
Galiausiai 1991 metų rugsėjo 18 dieną per IOC Vykdomojo komiteto posėdį Berlyne pranešta, kad Baltijos šalys neturi kliūčių grįžti į olimpinį judėjimą. Galutinai trijų Baltijos šalių olimpiniai komitetai buvo pripažinti dar beveik po mėnesio – lapkričio 11 dieną. Tada buvome pakviesti į 1992 metų Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpines žaidynes.
Ant nepriklausomybės aukuro kai kurie mūsų atletai paaukojo savo sportinį gyvenimą, nes pusantrų metų neturėjo tarptautinių varžybų. Tačiau buvo neapsakomas džiaugsmas, kai pagaliau gavome teisę dalyvauti žaidynėse su savo vėliava. O visa Lietuva labiausiai laukė krepšininkų pasirodymo.
Kad patektų į Barselonos žaidynes, Lietuvos krepšinio rinktinė turėjo įveikti atranką. Tačiau visi buvo pakylėti ir išplėšė kelialapį į žaidynes. Ten per B grupės varžybas 80:92 pralaimėjome tik Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) komandai, sudarytai buvusios SSRS rinktinės pagrindu.
Ketvirtfinalyje nugalėjome brazilus, o pusfinalyje susitikome su JAV, kurios tada pirmąsyk atsiuntė „Dream Team“ – geriausius NBA žaidėjus, tarp kurių buvo Michaelas Jordanas, Patrickas Ewingas, Larry Birdas, Scottie Pippenas, Charlesas Barkley. Neturėjome jokių galimybių. Pralaimėjome 76:127.
Artūras Karnišovas nuo atsarginių žaidėjų suolo per rungtynes net fotografavo varžovus, o mes buvome vieninteliai, su kuriais „Dream Team“ komanda po dvikovos sustojo bendrai nuotraukai.
NVS rinktinė pusfinalyje tik tašku pralaimėjo Kroatijai, tad dvikova dėl trečiosios vietos mums buvo principinė.
Tribūnoje susėdome aš, V.Landsbergis su žmona Gražina, Latvijos olimpinio komiteto prezidentas Vilnis Baltinis, Latvijos premjeras Ivaras Guodmanis. Rungtynės buvo labai įtemptos.
Antrasis kėlinys. Salėje – tyla, o mesti baudų stoja kažkuris NVS atstovavusių latvių: Gundaras Vėtra ar Igoris Migliniekas. Mano kolega V.Baltinis kažką latviškai šūkteli, I.Guodmanis šypteli, o latvis baudas prameta. Klausiu, ką V.Baltinis pasakė. O jis juokiasi: „Kad tau rankos nudžiūtų!“
Galiausiai laimėjome 82:78. Džiaugsmas buvo nenusakomas. Mūsų krepšininkų drabužinėje visi šampanu laistosi, „Tautišką giesmę“ gieda. Pasveikinti užsuko V.Landsbergis: „Vyrai, kad ne ta tonacija traukiate.“ Nieko tokio!
A.Sabonis taip trenkė kumščiu į lubas, kad skilo kaulas. Nieko tokio, sugis. Sabas teigė, kad Barselonos bronza jam daug brangesnė už Seulo auksą.
Barselonoje disko metikas Romas Ubartas iškovojo auksą. Visi džiaugėsi, bet krepšininkų bronza Lietuvoje irgi prilygo auksui.
– Ar po to, kai buvo pripažintas IOC ir Lietuvos sportininkai buvo pakviesti į olimpines žaidynes, LTOK greitai rado tinkamas vėžes?
– 1996 metų Atlantos vasaros žaidynių irgi laukėme su didžiuliu jauduliu. Ten skridome užsakomuoju „Lietuvos avialinijų“ lėktuvu, buvome jį išpuošę tautine atributika, drauge vyko ir tuometis prezidentas A.M.Brazauskas.
Tik medalių ilgai nebuvo. Disko metikas Virgilijus Alekna, dviratininkė Jolanta Polikevičiūtė, šuolininkė į aukštį Nelė Žilinskienė užėmė penktąsias vietas. Ir štai paskutinę dieną Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iškovojo bronzą, per rungtynes dėl trečiosios vietos įveikdama Australiją!
Grįždami namo manėme, kad tauta bus nepatenkinta dėl rezultatų, bet mus pakvietė į Vilniaus Kalnų parką.
Nuvažiuojame ten, o minia ūžia: „Ačiū! Ačiū! Lietuva!“ Krepšininkai laimėjo olimpinę bronzą, tad daugiau nieko nereikėjo.
Po Atlantos žaidynių su Kūno kultūros ir sporto departamentu pakeitėme sporto sistemą, tad į visas kitas žaidynes jau vykome daug geriau pasirengę.
Žiemos žaidynėse neturėjome ilgamečių tradicijų. Tik ledo šokėjai Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko galėjo kovoti dėl medalių.
Slidininkė Vida Vencienė 1992-aisiais Albervilyje užėmė 11-ąją vietą, nors prieš ketverius metus atstovaudama SSRS Kalgaryje buvo iškovojusi auksą ir bronzą. Tada sakėme, kad 11-oji vieta – prastas rezultatas, o dabar tai būtų puikus pasirodymas žiemos žaidynėse. Jei Albervilyje nebūtų dukart griuvusi, V.Vencienė galėjo būti dar aukščiau.
Beje, Vida yra pirmoji Lietuvos pilietė, gavusi naują pasą atkūrus nepriklausomybę. Į Albervilį visi skridome su lietuviškais pasais, o V.Vencienės dokumentas buvo pažymėtas pirmu numeriu. Paskui tuos pasus reikėjo grąžinti.
– Pats buvote krepšininkas, paskui dirbote krepšinio treneriu. Ar apmaudu, kad šiemet Tokijo olimpinėse žaidynėse pirmą kartą atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje nebuvo mūsų šalies krepšinio rinktinės?
– Net susapnuoti negalėjau, kad taip nutiks. Lietuvos žmonėms krepšinis žaidynėse yra itin svarbus. Ir mus visi per krepšinį pažindavo.
Tokijo žaidynių atidarymą stebėjau „Euronews“ kanalu. Kai per paradą žygiavo Lietuvos sportininkai, komentatorius iškart pradėjo kalbėti apie A.Sabonį.
Nors Lietuvos krepšininkų žaidynėse nėra, A.Sabonis seniausiai nežaidžia, vis tiek daug kas Lietuvą sieja su krepšiniu ir Sabu.
– Asmeniniame jūsų gyvenime buvo dramų – 2002-aisiais palaidojote nuo vėžio mirusią žmoną Laimutę. Ar laiminga buvo jūsų santuoka?
– Labai. 2000 metais paskutinį kartą drauge nuvykome į Sidnėjaus olimpines žaidynes. Laimutė jau sunkiai sirgo, buvo keturis kartus operuota, kankinosi. Bet man teko laimė gyventi su protinga moterimi, kuri stengėsi neparodyti savo skausmo.
Mes bendraamžiai. Mokėmės vienoje Kauno mokykloje, nors skirtingose klasėse. Mokyklą aukso medaliu baigė Laimutė ir jos klasės draugas Vytenis Andriukaitis. Aš turėjau porą ketvertų (tuomet buvo mokomasi pagal penkiabalę sistemą. – Red.), tad baigiau su pagyrimu.
Mokykloje nedraugavome, nes jau smarkiai sportavau – buvau krepšininkas. Atstovavau moksleivių, paskui jaunimo rinktinei. Kadangi mano galva buvo pramušta krepšiniu, baigęs mokyklą stojau į tuometį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (LVKKI), fizinio auklėjimo dėstytojo specialybę.
Ten išbandžiau įvairias sporto šakas. Su Laimute susidraugavome, kai vakare po treniruočių važiavau į namus troleibusu, – rankos buvo sutvarstytos, nes darant pratimus ant skersinio atsirado žaizdų, paakiai mėlyni nuo bokso pratybų. Ji žiūri, žiūri: „Artūrai, čia tu?“ Na, aš.
Laimutė gyveno Aukštuosiuose Šančiuose, aš – Petrašiūnuose. Gal keturios stotelės vienas nuo kito. Ji šoko tuomečio Kauno politechnikos instituto (KPI) „Nemuno“ ansamblyje, tad vakarais pasitikdavau ją po repeticijų, palydėdavau namo.
Aš jaučiausi esąs geras krepšininkas, svajojau patekti į „Žalgirį“, bet tuometis komandos treneris Vytautas Bimba po peržiūros pasakė: „Žalgiriui“ tu netinki. Jei nori, važiuok į „Statybą“.“
Į Vilnių nenorėjau, tad nutariau pagrindinį dėmesį skirti mokslams, o nuo antro kurso pradėjau dirbti vaikų treneriu. Gaudavau atlyginimą, dar V.Lenino stipendiją – 100 rublių, o buvęs mano treneris Vladas Janiūnas pakvietė žaisti Kauno radijo gamyklos komandoje.
Laimutė raudonu diplomu baigė KPI, o aš tokiu pat diplomu – LVKKI. Studijas baigiau 1973 metais, bet dar metus turėjau tarnauti SSRS armijoje Kaliningrado srityje. Buvau ryšininkas.
Su Laimute 1976-aisiais susituokėme. Paskui dar mokiausi Maskvos mokslinių tyrimų kūno kultūros institute aspirantūroje.
1979 metų gegužės pabaigoje gimė sūnus Audrius.
Anais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų – tarpmiestinį pokalbį telefonu turėdavai užsisakyti iš anksto. Gyvenome pas uošvius, tad skambinu namo į Kauną ir atsiliepia mano svainis, Laimutės brolis, krepšinio teisėjas Kęstutis Pilipauskas.
Klausiu: „Na, kaip Laimutė? Kaip gimdymas?“ O Kęstas sako: „Artūrai, sveikinu! Gimė dvynukai.“ Net nutirpau nuo minties, kur reikės gauti vežimėlį dvynukams. Bet svainis galiausiai nuramino, kad turiu vieną sūnų.
Grįžęs pradėjau dirbti LVKKI, buvau paskirtas „Žalgirio“ dublerių treneriu. Paskui sulaukiau kvietimo keltis į Vilnių dirbti LKP CK kūno kultūros ir sporto instruktoriumi. Dvejojau, bet pažadas, kad gausiu sostinėje butą, privertė apsispręsti. Taip ir tapau sporto valdininku.
Su niekuo nesipykau, kiek kam galėjau, tiek padėjau. Tremtinių sūnus Algirdas Linkevičius per mane pateko į SSRS krepšinio rinktinę, Jurui Kaziūnui organizavau kelionę į Kanadą. Tais laikais juk ne visi galėjo išvykti.
Žmona Laimutė iš pradžių dirbo Valstybiniame dujofikacijos komitete, paskui – Fizikinių ir techninių energetikos problemų institute. Vėliau dėl ligos jau negalėjo dirbti.
Kai ji sirgo, buvo žiaurus laikotarpis. Sunkiausia buvo, kai po operacijų atrodė, kad žmona atsigauna, o liga vėl grįždavo. Galiausiai medikai pasakė, kad Laimutei gyventi liko du ar trys mėnesiai.
Turi susitaikyti su šia žinia ir neparodyti žmonai, kad suvoki, jog viskas. Bet Laima buvo labai protinga moteris, viską suprato. Žmona nenorėjo, kad aš ir sūnus nervintumės, tad ramiai į viską žiūrėjo.
– Kuo užsiima jūsų sūnus?
– Audriui – 42-eji. Jis daug metų dirba Europos Komisijos (EK) tyrėju, ilgai gyveno Briuselyje. O pastaruosius trejus metus yra EK delegacijos narys Ukrainoje.
Audrius savarankiškai siekė karjeros, atsisakydavo bet kokios mano pagalbos, tad daug kas net nežino, kad jis yra mano vaikas. Sūnus moka nemažai užsienio kalbų. Anglų ir prancūzų – lyg gimtąją, nes jos būtinos dėl darbo. Kalba ispaniškai, vokiškai, rusiškai, jau ir ukrainietiškai. Gali susišnekėti švediškai, olandiškai.
Nors daug metų gyvena užsienyje, puikiai moka ir lietuvių kalbą – nuolat laimi Lietuvos nacionalinį diktantą.
Šeimos jis nesukūrė. Matyt, dėl gyvenimo būdo, nes itin mėgsta keliauti. Pandeminis laikotarpis jam buvo tragiškas, nes kelionių buvo itin mažai.
– Šalia jūsų jau kuris laikas yra nauja gyvenimo draugė. Kaip ir kur susipažinote?
– Man labai patinka protingos moterys. Su Birute Baltrušaityte kadaise drauge dirbome pas K.Motieką. Ji iki šiol dirba Seimo kanceliarijoje, yra darbšti ir labai visapusiška.
Iš pradžių bendravome kaip kolegos, kol buvau LTOK prezidentas, ji padėdavo man susisiekti su reikiamais asmenimis Seime ar Vyriausybėje.
Artimiau bendraujame pastaruosius 10 metų. Birutė man atveža maisto, pasikalbame. Ji – nuostabi moteris.
– O kuo jūs mėgstate užsiimti laisvalaikiu?
– Nei žvejoju, nei po daržus sukuosi. Esu namisėda. Mėgstu skaityti, rašyti. Parašiau apie 10 knygų, daugiau kaip 100 mokslinių darbų. Esu dviejų aukštųjų mokyklų garbės daktaras.
2024-aisiais minėsime šimtmetį nuo tada, kai Lietuvos sportininkai pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje, ir šįkart jos vėl bus rengiamos Prancūzijos sostinėje.
Manęs paprašė parašyti knygą apie mūsų olimpinės istorijos šimtmetį, o aš negaliu atsisakyti.
Bet norint gerai parašyti, reikia pačiam daug skaityti, ieškoti medžiagos. Tad sėdęs prie knygos visiškai atsiriboju nuo kitų dalykų.
