Septynerius metus Lietuvoje gyvenančio Nielso tikslai nėra kuklūs – jis užsimojęs taisyti per pastaruosius šešiasdešimt metų žmonių sugadintą maisto grandinę, kurioje beveik nebeliko vietos natūraliam gamtos ciklui. Kartu joje neliko ir sveiko, natūralaus maisto.
„Šį rytą su žmona Daiva bandėme įsigilinti, iš ko padarytas vyšnių batonėlis, įsigytas viename didelių prekybos centrų. Pirmiausia visiškai neaišku, kur jis pagamintas, yra nurodyta tik įmonė, priklausanti prekybos tinklui.
Lyg ir turėtų būti pagamintas iš vyšnių, bet vyšnių jame tik 2 procentai, visa kita – priedai, cukrus ir saldikliai“, – savo susirūpinimą išdėstė Nielsas.
N.P.Pretzmanno šeima kelis šimtus metų dirba miške ir ūkininkauja pietvakariniame Jutlandijos regione Danijoje. Gimęs ir augęs tėvų ūkyje Nielsas pripažįsta, kad laimingiausi jo gyvenimo atsiminimai yra iš kaimo.
„Iki šiol mano galvoje gyvi vaizdiniai: su savo škotų aviganiu vaikštinėju po subrendusių rugių laukus ir man atrodo, kad vasara niekada nesibaigs.
Tame daniškame kaime nebuvo jokių traktorių, jokios purškimo įrangos ir kitokių mašinų, be kurių neįsivaizduojame šiuolaikinio ūkio. Tuomet viename tvarte gyveno karvės ir kiaulės, laukuose augo ir runkeliai, ir kaliaropės, ir kviečiai.
Susirinkdavome vištų kiaušinius ir miestelio parduotuvėje išsikeisdavome juos į alų ir cigaretes“, – anot Nielso, tuomet net nereikėjo daug pinigų, visko, ko reikia, buvo ūkyje.
Tačiau ši ūkininkavimo idilė dramatiškai pasikeitė praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje.
Karo ir nepritekliaus išvarginta Europa noriai priėmė chemijos pramonės siūlomus sprendimus pakelti žemės ūkį.
Karves tvartuose pakeitė didžiuliai maišai cheminių trąšų. Laukuose liko tik vienos rūšies augalai, ūkiai stambėjo. Visi džiaugėsi didesniu derlingumu ir prieaugiu, vadino šį fenomeną žaliąja revoliucija.
Ir nė akimirką nesusimąstė, ką šie milžiniški chemikalų kiekiai padarys jų dirbamai žemei ir gamtai.
„Aš taip pat nusipirkau ūkį. Naudojau augimo reguliatorius, kurie trumpina ir stiprina javo šiaudą, neleidžia javams sukristi lietuje.
Pardavėjai man siūlė šiuos cheminius sprendimus ir aš nė kiek nesusimąsčiau, kad dujos, kurias tuomet naudojau savo žemės ūkyje, buvo tos pačios, kurias vokiečiai naudojo milijonams žydų dujų kamerose žudyti.
Tiesiog dariau tai, ką darė kiti, ir neuždaviau jokių klausimų“, – atviravo N.P.Pretzmannas.
Ar šie nauji ūkininkavimo metodai davė daugiau pelno? Nielsas liūdnai pripažįsta, kad smulkūs ūkininkai daugiau neuždirbo.
Ūkiai pirko vieni kitus, jungėsi į vis stambesnius kooperatyvus. Esant tokiai konkurencijai reikėjo dar daugiau investuoti į derlingumą, laikyti dar daugiau kiaulių tame pačiame tvarte ir samdyti dar mažiau žmonių.
Vis sunkiau besiverčiančiuose ūkiuose užsidirbti darėsi vis sudėtingiau, tad Nielsas nusprendė galimybių ieškoti kitoje veikloje.
Per keturiasdešimt verslo metų jis sukūrė vieną didžiausių langų gamybos įmonių Danijoje „Storke Vinduer“. Daugiau nei prieš dvidešimt metų su statybų verslo delegacija apsilankęs Lietuvoje Nielsas liko sužavėtas mūsų krašto ir ieškojo galimybių čia grįžti.
Pradžioje jis įkūrė vieną pirmųjų nuotolinių paslaugų centrų, vėliau investicijos plėtėsi. O prieš penkerius metus susituokęs su Daiva Žemaite Nielsas galutinai įleido šaknis Lietuvoje ir laiko save lietuviu.
Jis taip pat yra Lietuvoje veikiančios nekilnojamojo turto įmonės „Asgaard Property“ savininkas. Tačiau jam pačiam prasmingiausias atrodo naujausias projektas Lietuvoje, atvedęs ten, kur ir pradėjo, – į pievas ir daržus.
„Kad Lietuvoje sugebėjome sukurti grynai ekologinį ūkį, yra nuostabu. Jei pridėtume tai, kad mūsų ūkyje laisvai besiganantys ir tik žole mintantys angusų veislės galvijai prisideda prie sveikos dirvos sukūrimo, suprastume, kad turime išties išskirtinę vietą“, – apie Ukmergės rajone įkurtą „Farmers Circle“ ūkį pasakojo N.P.Pretzmannas.
Neįtikėtina, kad tokia paprasta, senais ūkininkavimo principais paremta ūkio idėja yra laikoma novatorišku sprendimu šiuolaikiniame pasaulyje. Nielsas paaiškino, kad šią situaciją sukūrė vis didesnio produktyvumo ieškojimas ir pernelyg mechaniškas požiūris į gyvūnus.
„Ką tik per Danijos televiziją mačiau reportažą, kuriame per tūkstantį karvių laikantis ūkininkas skundžiasi, kad neišgali išsilaikyti finansiškai. Jo vienintelis rūpestis – kaip ūkininkauti dar efektyviau, – Nielsas paaiškino, kad Danijos kooperatyvai sustambėjo ir išaugo iki sunkiai įsivaizduojamų dydžių. – Vaikystėje galėdavau dviračiu apvažiuoti keturias penkias aplink esančias mėsines ir pienines. Dabar turime vieną pieno kooperatyvą, kuris produkciją taip pat tiekia į Švediją ir Jungtinę Karalystę!“
Per 60 tokio ūkininkavimo metų, kai labiau rūpinomės tuo, kiek tonų grūdų išgausime iš vieno hektaro, nei tuo, kokią duoną iš jų kepsime, padarėme didžiulę žalą gamtai ir visai maisto grandinei.
Peržvelgdamas savo gyvenimą danas N.P.Pretzmannas pripažino, kad prieš 15 metų ir jam nerūpėjo globalios problemos: „Buvo lengva išsisukti iš tokios neparankios temos kaip klimato atšilimas aiškinant, kad tai tik natūralus ciklas tarp dviejų ledynmečių ir žmonės čia nepadarė jokios žalos.
Tačiau dabar esame apsupti didelio srauto informacijos ir išsisukti nuo atsakomybės tampa vis sunkiau.“
Kodėl danas pasirinko ūkininkauti Lietuvoje?
Suvokimas, kad privalo ką nors keisti šioje situacijoje, atėjo Lietuvoje, kai čia persikraustęs nusprendė nerti į naują, mažai pažįstamą sritį – restoranų verslą ir įkūrė restoraną „Dublis“.
Šis posūkis gal ir nebuvo atsitiktinis, nes prieš 20 metų Danijoje prasidėjęs gastronominis atgimimas ne tik pakeitė Danijos bei visos Skandinavijos maisto kultūrą, bet ir sulaukė begalės sekėjų visame pasaulyje. Garsūs restoranų šefai atkreipė dėmesį į tai, kad maisto skonis tiesiogiai priklauso nuo gerų, vietoje auginamų produktų.
Įkvėptas šios gastronomijos bangos Nielsas nusprendė skandinavišką sėkmę atkartoti Lietuvoje.
„Pradėjome ieškoti ekologiškai, sveikai augintų produktų ir greitai supratome, kad jų pasiūla nepakankama norint palaikyti nuolatinę kokybę restorane. Atvirai tariant, šefams nelabai ir rūpėjo natūralūs produktai.
Tad nusprendžiau, kad turėsime patys užsiauginti tai, ko reikia restoranui. Tokį produktų tiekimą vadiname trumpąja grandine, nes jos kelias yra tiesus ir trumpas – iš lysvės į lėkštę“, – apie ryžtingą sprendimą kurti savo ūkį pasakojo Nielsas.
Šis tikslas vėliau virto didesnėmis ambicijomis sukurti visą maisto kelią, kuriame žinotume, kokioje dirvoje buvo pasodinta morka, kurią valgome, ir kokią žolę rupšnojo jautis.
Kad žinojimas galėtų virsti pasitikėjimu, tapo svarbu klientus supažindinti su žmonėmis, kurie augino, atvežė ir pagamino patiekalą, svečių valgomą restorane.
Taip atsirado „Senatorių pasažo“ maisto erdvė. Čia visi žino produkto istoriją ir jaučiasi truputį prisidėję prie sveikesnio maisto sukūrimo.
Kyla klausimas, kodėl turtingas ir karčios ūkininkavimo patirties jau turėjęs danas dar bando ūkininkauti Lietuvoje. „Man parūpo, kodėl tokia sena veiklos sritis tapo tokia sudėtinga“, – paaiškino Nielsas. Jo manymu, mes per daug nukrypome nuo tradicinių ūkininkavimo metodų ir praradome intuityvų ryšį su žeme, kurią dirbame.
„Apie žemės dirbimą pradėjome mąstyti kaip inžinieriai, o derlių ir prieauglį vertinti kaip buhalteriai. Esu įsitikinęs – ką valgome, tokie ir tampame“, – sakė Nielsas.
Jo įkurtame ekologiniame ūkyje auga genetiškai nemodifikuotų ‘Oland’ kviečių veislė, kurią ūkininkas specialiai atsigabeno iš Švedijos. Kiekvienam „Black Angus“ veislės jaučiui ūkyje skiriama apie hektarą žemės ploto, kad jie augtų laisvai, maitintųsi žole ir kartu tręštų žemę, kurioje vėliau bus auginami kviečiai ir daržovės.
„Apskritai visapusiškas požiūris į sveikatą, gamtą ir į tai, ką paliksime po savęs, yra gana naujas reiškinys. Tad natūralu, kad sveikesnio gyvenimo ir sveikesnės mūsų Žemės idėjos skverbiasi lėtokai.
Kai gerai pagalvoji, šie ūkininkavimo principai nėra kuo nors ypatingi. Taip ūkininkavo mano tėvai ir seneliai Danijoje, taip turbūt ūkininkavo ir kiekvienas lietuvis. Tik mūsų kartai reikia stabtelėti ir suprasti, kad jei tikrai norime valgyti sveikiau, privalome padėti atsigauti dirbamajai žemei“, – įsitikinęs danų verslininkas.
Per šešiasdešimt metų perkopęs danų verslininkas vėl kimba į mokslus.
Šį pavasarį jis pradėjo mokytis amerikietiškoje „Soil Food Web“ mokykloje, kuri moko gydyti ir atgaivinti nualintą dirvą.
Šios mokyklos bendruomenės sekėjai visame pasaulyje jau atgaivino 2 milijonus hektarų žemės.
Nielsas tikisi, kad „Farmers Circle“ ūkis šalia Ukmergės bus dar vienas sėkmingų pokyčių pavyzdys.
Vaikščiodamas po 700 hektarų ūkio pievas ir tarp pirštų tikrindamas kasmet sveikėjančią dirvą Nielsas džiaugiasi, kad po truputį pavyksta atsukti tai, ką jo karta sugadino.
„Kadaise dirva būdavo tokia sveika, kad kastuvu apvertus gruntą jame knibždėte knibždėdavo sliekai“, – apie laikus, kai su savo tėvu tikrindavo žemę, pasakojo Nielsas.
Jo devyniasdešimtmetis tėvas per silpnos sveikatos, kad galėtų atvykti į Lietuvą ir aplankyti sūnaus kuriamą ūkį. Paklaustas, ar tėvas suprato, kokį pražūtingą posūkį padarė chemijos pramonės pasiūlyta žemdirbystės mada, Nielsas nugrimzta į liūdnesnius prisiminimus.
„Net jei jis nesuprato viso žalos masto, ši „moderni“ žemdirbystė tėvą privedė prie bankroto. Buvo labai sunku matyti, kai mano pagyvenę tėvai staiga prarado viską, ką jų šeimos kūrė šimtus metų.
Pradžioje jis turėjo apsispręsti atsisakyti kiaulių auginimo. Vėliau jį įtraukė į finansavimo schemas ir pasiūlė paskolas Šveicarijos frankais. Jis nieko nesuprato apie tas schemas ir galiausiai priėjo liepto galą. Tai buvo be galo liūdna diena“, – neslėpė N.P.Pretzmannas.
Tai vis dėlto ar įmanoma pakeisti srovę ir pakreipti pasaulį teisingesne vaga?
„Viską visuomet galima pakeisti į blogąją arba į gerąją pusę, – yra įsitikinęs N.P.Pretzmannas. – Mums prieš akis yra begalė ženklų, kad privalome ko nors imtis dėl ateities. Skambina klimato atšilimo varpai, kai kurios šalys kenčia nuo geriamojo vandens ar maisto nepritekliaus, prastėja žmonių sveikata.
Daug šių problemų išsispręstų, jei pradėtume augalus auginti toje aplinkoje, kuri jiems yra natūrali. Tokioje aplinkoje vanduo nenutekės į upes ir ežerus – jis susigers į žemę, pamaitins šaknis, jį išvalys mikroorganizmai.
Šitaip ūkininkaudami galime gerokai sumažinti į atmosferą išmetamų dujų kiekį, galbūt sulėtinti klimato kaitą ir prisidėti prie to, kad neišnyktų gyvūnų rūšys.“
Nielsas džiaugiasi matydamas jaunų žmonių susidomėjimą ūkininkavimu.
„Tam ir sukūrėme tokį atvirą ūkį, kad visi norintys galėtų atvažiuoti, pasidomėti mūsų ūkininkavimo metodais, mes pasidalytume patarimais, – sakė danas. – Galima sakyti, kad užtrukau 40 metų, kol supratau, kur mano vieta šioje Žemėje. Apėjau visą ratą, kad atsidurčiau ten pat, kur pradėjau, – arčiau žemės.
Tačiau aš tai vertinu kitaip – užtrukau 40 metų, kol supratau, kad egzistuoja tokia problema, o po to užtrukau dar 5 metus, kol supratau, kaip šią problemą galima išspręsti.
Aš vis dar esu verslininkas, bet dabar žinau, kad daugelį darbų už mane gali padaryti kiti. Net ūkyje yra daug žmonių, kurie gali nudirbti žemės ūkio darbus geriau nei aš. Bet taisyti sugedusios maisto grandinės nenori niekas. Čia jaučiuosi reikalingas. O kadangi turiu ir finansinių galimybių, jaučiu pareigą to imtis.“
Nielsas pripažįsta, kad ne jo jėgoms yra išspręsti visas pasaulio problemas. Bet jei dienos pabaigoje jaučia, jog jo pastangos bent truputį prisidėjo prie to, kad valgome sveikiau, vakare užmiega ramesnis.
„Norėčiau, kad mano šeši anūkai užaugę prisimintų tą laiką, kurį kartu praleidome ūkininkaudami. Nes ūkis ir kaimas yra laimingiausia vieta – ypač vaikams“, – įsitikinęs Nielsas.
