Tačiau dar šios sportinės kelionės pradžioje, nors ir kilo abejonių, jokie sunkumai neatbaidė jaunos merginos išbandyti savęs fitnese – šiuo metu Dovilė yra iškovojusi pirmąją vietą Lietuvos bei antrąją vietą Europos fitneso čempionate. Apie fitneso kelio pradžią, pergales ir dėl pasiruošimo varžyboms apribotą socialinį gyvenimą su Dovile kalbėjomės šiame interviu.
– Į savo „Instagram“ puslapį keliate nuotraukas, kaip atrodėte prieš pradėdama ruoštis fitneso varžyboms ir kaip atrodote dabar. Kam sugalvojote save taip kankinti dietomis ir sporto salėmis, jei ir prieš tai buvote liekna?
– Tikrai taip – visada buvau tiesiog „kūda“ mergina (juokiasi), bet sportuoti visada mėgau. Anksčiau aš dirbau ofise ir jame patirdavau labai daug įtampos, tad man sportas buvo ta veikla, kuri padėdavo nuo visko atsijungti ir viską pamiršti.
Kelias link varžybų prasidėjo netikėtai. Mano vaikinas Tomas 2019 m. dalyvavo varžybose – tuo metu aš jį tik palaikiau, stebėjau ir turėjau galimybę matyti visą procesą iš užkulisių. Bet pati neįsivaizdavau savęs toje vietoje – net mažiausia mintis nebuvo kilusi apie varžybas.
Tačiau po tų pačių varžybų mane Tomas ėmė motyvuoti, kalbinti, ar pati nenorėčiau varžytis, bet iš pradžių aš buvau net labai priešiškai nusiteikusi tam. Tik vėliau galvoje ėmė kirbėti mintis, kad gal tikrai visai vertėtų pabandyti – sportuoti patinka ir galbūt, jeigu būtų kažkoks tikslas, būtų ir kur kas įdomiau.
– Tarsi koks žaidimas?
– Tikrai taip.
– O kodėl buvote priešiškai nusiteikusi?
– Mačiau, kaip kankinosi Tomas, mačiau jo visą tą kelią varžybų link ir galvojau, kad tikrai negalėčiau pati tiek visko daug paaukoti. Taip pat supratau, kad besiruošdamas varžyboms kiekviename žingsnyje gali labai lengvai paslysti.
Net buvo toks atvejis – aš visada buvau labai mėgstanti saldumynus, ir draugas kartą pamatė, kur aš juos slepiu. Atrodytų, kas čia tokio, bet iškart turėjau juos visus paslėpti kur nors kitur, kad jis jų nesuvalgytų... Ir man tuo metu tikrai atrodė, jog tai yra savęs kankinimas.
– Jeigu draugas būtų suvalgęs tuos kelis saldainius, tai čia jau būtų buvęs paslydimas?
– Kai laikaisi dietos, organizmas yra pripratęs būti kalorijų deficite ir, jeigu tu suvalgai kažką netinkamo, tai kūnas kaip kempinė ima viską traukti į save. Todėl tą kiekvieną papildomą kąsnį tenka atidirbinėti labai ilgai – gali tekti net ir savaitę.
– Kaip baisiai skamba! Galbūt tada galėtumėt plačiau papasakoti, kaip atrodo tas pasiruošimas varžyboms – ką reikia valgyti, kaip dažnai sportuoti?
– Ruošdamasi varžyboms rytais keldavausi apie šeštą valandą ryto, kartais leisdavau sau ir iki septynių pamiegoti, nes pasiruošimo metu atsiranda tokie dalykai, kaip pozavimas – jam yra skiriamos atskiros treniruotės. Žinoma, būna dar ir sporto treniruotės.
Per dieną į sporto salę kartais važiuodavau ir du kartus – rytinė treniruotė būdavo skirta pozavimui, o vakarais vykdavau į normalią treniruotę.
– Ir taip kiekvieną dieną?
– Taip, pozuodavau griežtai kiekvieną dieną ir mažiausiai po vieną valandą, nes jau iš anksčiau žinojau, kad pozavimas yra viso ko pagrindas – ne visada laimi geriausiai atrodantis kūnas. Laimėjimas susideda iš labai daug dalykų, pozavimas – viena iš pagrindinių dalių. Kuo tu daugiau praktikuojiesi prieš varžybas, tuo lengviau yra užlipus ant scenos.
Kalbant toliau apie sporto treniruotes, tai mano treniruotės trukdavo apie dvi, dvi su puse valandos – čia kartu su tempimo pratimais ir kūno išmasažavimu volu. Ir tokias sporto treniruotes turėdavau penkis kartus per savaitę.
Bet ir dabar toliau sportuoju penkis kartus, nes jau tai tapo įpročiu – kūnas pradeda jausti poreikį ir trūkumą tos aktyvios veiklos. Pavyzdžiui, kartais, kai išvažiuoju iš Vilniaus kokiam savaitgaliui, tai net per tas porą dienų sugebu išsiilgti sporto. Tad, jeigu turiu galimybę, nueinu ir savaitgalį pasportuoti (juokiasi).
Varžybų pasiruošimo metu labai svarbu yra ir masažai – į juos nueinu kartą per savaitę ar dvi. Jie būtini tam, kad raumuo atsipalaiduotų ir galėtų dar geriau augti.
Maisto klausimu galioja disciplina – yra nustatytos valandos, kada reikia valgyti. Valgau kas dvi tris valandas ir per dieną būna penki valgymai. Na, ir faktas, kad visas maistas yra sveriamas.
Šiaip visą programą, kas susiję su sportu, mityba, sudarinėja treneris. Tad šioje vietoje labai svarbu yra pasitikėti savo treneriu, kad nekiltų jokių pašalinių minčių. Pavyzdžiui, pati aš neturiu jokio išsilavinimo ar labai gilių žinių, susijusių su sportu, mityba, tad aš vienareikšmiškai pasitikiu savo treneriu, jis man duoda nurodymus ir man iš esmės belieka jų laikytis (juokiasi).
– Valgote penkis kartus per dieną – atrodo toks jau labai didelis skaičius valgymų! O juk kaip tik daug kur sakoma, kad reikia valgyti rečiau, daryti didelius tarpus tarp valgymų, kad dažnas valgymas augina svorį. Tai kaip čia tada yra? Pažiūrėjus į jūsų figūrą nepanašu, kad jums labai augtų svoris...
– Atrodo tie penki valgymai labai daug, bet kartais ir po tų penkių valgymų sugebi jausti alkį, nes nėra taip, kad visus penkis kartus valgai vištieną, ryžius ir agurkus (juokiasi). Vienas pavalgymas yra užkandis – tai gali būti ir paprasčiausiai saujelė riešutų ar bananas, po kurio jautiesi lyg nevalgęs (juokiasi).
Iš tikrųjų, kiek yra žmonių, tiek yra ir nuomonių, bet, mano žiniomis, ir iš mano patirties reiktų valgyti kuo dažniau ir kuo mažesnėmis porcijomis. Taip organizmas pripranta nuolat gauti medžiagų ir nejaučia alkio.
Jeigu valgai vieną kartą per dieną, tai organizmas jau žino, kad jis gaus valgyti tik po 24 valandų ir pradeda viską kaupti savyje – kaupia atsargas ateičiai. Kuo dažniau mes valgom, tuo greitesnė mūsų medžiagų apykaita, ir žmonėms, kurie meta svorį, vienareikšmiškai reikia valgyti kuo dažniau – išskaidyti tą vieną didelį pavalgymą į mažesnes porcijas.
– Prieš tai taip pat kalbėjote apie tai, kad norint varžytis, reikėjo įdėti labai daug pastangų ir nemažai paaukoti. Ko jums reikėjo atsisakyti, ką tikrai labai mėgote ir be ko sunkiai praleisdavote dieną?
– Kaip ir sakiau prieš tai, aš visuomet labai mėgau saldainius – net studijų laikais galėdavau visą dieną pragyventi išgėrusi puodelį kavos ir suvalgiusi „Snickers“ šokoladuką. Tai sudėtingiausia tikrai buvo atsisakyti saldainių, ypač ledų – aš juos dievinu!
Ir apskritai, dėl tų visokiausių atsisakymų tampa apribotas ir tavo socialinis gyvenimas, nes jeigu kokie gimtadieniai, šventės, tai arba stengiesi jose nedalyvauti, arba eini tiesiog su savo maisto indeliu (juokiasi). Bet sakyčiau, kad šį dalyką priimti yra sunkiau ne tau pačiam, o žmonėms, kurie yra šalia, ir jie vis tiek, ar iš gailesčio, ar rūpesčio, bando įsiūlyti kokio maisto. Man treneris dar pradžioje pasakė – žinok, kad visi tave norės išvesti iš tavo tikslo, todėl tu turi susikoncentruoti, nes žinai, ko sieki.
– Ar pavyksta kuo nors pakeisti maistą, kurio teko atsisakyti – pavyzdžiui, saldumynus bei ledus? Ar ieškote tam kokių alternatyvų?
– Dabar jau yra atsiradęs įprotis pasižiūrėti, kuris produktas turi mažiau cukraus. Tą cukraus poreikį stengiamės kompensuoti įvairiais becukriais sirupais, energiniais gėrimais ar skonių lašais. Vasaros laikotarpiu tikrai ieškau alternatyvų, kuriomis nesveiką produktą pakeičiu į sveikesnį – stengiuosi pati pasidaryti ledus, jie būna becukriai, bet juose būna daugiau proteino. Jeigu kepu pyragus, tai paprastus kvietinius miltus pakeičiu migdolų miltais.
Iš tiesų, tai tik pirmos dvi savaitės atsisakius cukraus būna labai sudėtingos, nes cukrus yra tarsi narkotikas. Vėliau jau žiūri į prieš tave esantį saldainį ir net nebenori jo.
– Kaip ilgai reikia ruoštis vienoms varžyboms?
– Kai ruošiausi pavasario varžyboms, kurios vyko balandį, tai jau nuo sausio pradžios stojau į labai griežtą režimą. Tačiau dabar, kai ruošimės ateinančio spalio mėnesio varžyboms, tai esam suplanavę pasiruošimui skirti apie du mėnesius.
Tačiau šie skaičiai priklauso nuo daugelio aplinkybių – nuo trenerio, nuo esamos formos, ar tau reikia priaugti raumeninės masės, ar reikia ką nors numesti, ir panašiai.
– Sakėte, prieš tai stebėdavote savo draugą iš užkulisių, o kaip dalyvaujant jau pačiai atrodė visas varžybų procesas?
– Dalyvavau dvejose varžybose – Lietuvoje bei Ispanijoje, ir ten viskas vyksta kiek skirtingai. Lietuvoje vieną dieną vyksta registracija, dalyvių svėrimas, o jau kitą dieną – varžybos. Ispanijoje Europos čempionatas vyko tris dienas, bet išėjo taip, kad kiekvieną dieną rungtyniavo skirtingos kategorijos, tai man išvis ant scenos teko lipti tik ketvirtą dieną po registracijos. Tad dar tas kelias dienas negalėjau leisti sau atostogauti – reikėjo laikytis griežtos dietos, labai prisižiūrėti ir toliau augti.
O varžybų dieną iš esmės nieko nevalgai – būna tik užkrova. Užkrova dažniausiai yra įvairiausi saldumynai, kuriuose daug cukraus – sirupai, kruasanai, tam, kad gautum angliavandenių.
Taip pat varžybų dieną viskas labai priklauso nuo to, kuriuo paros metu pasirodysi. Pavyzdžiui, Lietuvoje aš ant scenos lipau antrą valandą dienos ir jaučiausi kupina jėgų, organizmas nebuvo pavargęs, o Ispanijoje – tik pirmą valandą nakties, ir pojūtis buvo tikrai kitoks. Tad tu kiekvieną kartą eidamas į varžybas nelabai žinai, ar tikrai viskas bus taip, kaip pasiruošei ir kaip esi numatęs – ne viskas nuo tavęs priklauso.
– Lietuvos čempionate laimėjote pirmąją, o Europos – antrąją vietą. Tikriausiai tokie laimėjimai tik dar labiau motyvuoja toliau judėti fitneso keliu?
– Tikrai taip! Kai žinai, kiek buvo atiduota, ir kai sulauki atgalinio ryšio, tai tas įvertinimas tikrai labai pakrauna motyvacijos. Automatiškai kyla didesni tikslai, imi galvoti apie ateitį, kaip dar save įsivaizduoji, ką dar norėtum pasiekti.
Bet, nors ir labai džiaugiesi pasiekimu, po varžybų užsiimi analizavimu to, ką padarei ne taip (juokiasi).
– Net jeigu ir užimate pirmąją vietą, vis tiek analizuojate, ką padarėte ne taip?
– Taip, čia galbūt toks perfekcionizmo minusas. Žiūri varžybų vaizdo įrašą ir kiekviename žingsnyje save analizuoji – ir pasiruošimo metu, ir po varžybų – ką padarei ne taip, kur suklydai, ką reikės ateity koreguoti.
Pasiruošimo metu toks pernelyg didelis savęs analizavimas atneša ir savų neigiamų padarinių. Tai veda nebūtinai link augimo, dažniau net atvirkščiai – link nerimo ir baimės, nes analizuoji savo trūkumus. Todėl mano treneris vis primena, kad turiu stengtis žiūrėti į save kitų akimis, nes tik aš pati matau visus tuos savo trūkumus.
– Minėjote, kad net ir ilsėdamasi savaitgaliais pradedate ilgėtis sporto. Daugumai žmonių kaip tik yra labai sunku atrasti tą ryšį su juo. Tad kaip, jūsų nuomone, galima prisijaukinti sportą?
– Svarbu nenusibrėžti per daug, neperspausti savęs. Dabar aš, pavyzdžiui, sportuoju penkis kartus per savaitę, atrodo daug, bet kai tik pradėjau ruoštis varžyboms dar 2020 m., tai sportuodavau per savaitę tris kartus. Jeigu užsibrėžčiau iškart sportuoti penkis kartus, kardinaliai pakeisti mitybą, visai atsisakyti cukraus ir panašiai, organizmas patirtų stresą ir reaguotų visai priešingai – greit prarasčiau norą bet ką daryti. Reiktų mažais žingsneliais keisti savo dienos rutiną. Kai jau imi matyti rezultatus, tuomet ir pačiam norisi dar ką nors pakeisti, kad būtų tik dar geriau.
Pavyzdžiui, man labai padėjo Tomas, kuris mane ir įkvėpė išbandyti fitnesą. Didelis privalumas yra tai, kad mes kartu sportuojame, kartu ruošiamės varžyboms. Kai abu einame tuo pačiu keliu, jeigu vienam kyla noras „sucheatint“ (aut. past. – nuklysti nuo kelio), tai kitas pristabdo.
Ir šiaip visada yra smagiau sportuoti su draugija – mes su vaikinu visada pasideriname kartu važiuoti, net jei ir salėje nepasimatome ar tik iš tolo susimojuojame. Bet dviese lengviau prisiversti, nes tikrai jau ne visada yra to noro sportuoti (juokiasi).
– Tai visgi sportas ar mityba daro didžiausią įtaką svorio metimui ir geros išvaizdos palaikymui?
– Jeigu būtinai reikėtų išskirti, tai sakyčiau, kad mityba. Net yra juokaujama, klausiant, kaip pasidaryti pilvo presą? Pilvo presą reikia pasidaryti virtuvėje (juokiasi). Pavyzdžiui, aš pati dabar sportuoju lygiai tiek pat, kiek varžybų pasiruošimo metu, tačiau mitybos atžvilgiu leidžiu sau nukrypti nuo plano – ir tai matosi, nes formos tikrai ne tokios, kokios būna varžybų metu.
