Nors O.Dautartaitė nuolat gyvena Kaune, šiame mieste pradėjusi karjerą kaip lėlių teatro aktorė ji 32 metus dirbo Šiaulių dramos teatre.
Kita įdomi Olitos biografijos detalė – su antruoju vyru fotografu Narcizu Freimanu aktorė susipažino ir susituokė, kai menininkas gyveno ir dirbo Kaune, o ji vaidino Šiaulių dramos teatre.
Tad jie vienas pas kitą važinėjo 26 metus, bet pora turėjo sodybą Merkinėje ir ištisos vasaros prabėgo drauge.
Kai aktorė atsisveikino su Šiaulių dramos teatru ir grįžo gyventi į gimtąjį Kauną, po dvejų metų Narcizas staiga mirė.
Nors likimas aktorei lėmė kurti Lietuvoje, O.Dautartaitė kaip vieną svarbų kūrybos etapą išskyrė spektaklių režisūrą už Atlanto, Los Andžele.
„Režisuoti buvau pakviesta Los Andželo Lietuvių dramos sambūrio, kai už Atlanto viešėjome su jau šviesaus atminimo rašytoju Eugenijumi Ignatavičiumi 1996 metais. Dalyvavome JAV lietuvių „Fronto bičiulių“ rengiamoje kultūrinėje-politinėje savaitėje.
Vėliau, jau po penkerių metų, atskridau į Kaliforniją ir per šešis mėnesius pastatėme spektaklį apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį „Raudokit, svajonių debesys“, – prisiminimais dalijosi O.Dautartaitė.
M.K.Čiurlionį vaidino Amandas Ragauskas, atvykęs gyventi į Ameriką iš Kauno, dailininko ir kompozitoriaus žmoną Sofiją – JAV gimusi Vaida Kiškytė. Aktoriai labai tiko šiems istoriniams personažams. Spektaklis buvo laukiamas ir entuziastingai sutiktas žiūrovų. Tad Olita kas penkerius metus skrisdavo statyti lietuviškos dramaturgijos.
O daugiau nei prieš metus kaunietė keliavo į Los Andželą statyti Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“. Premjera turėjo įvykti balandžio 24, 25 dienomis, bet COVID-19 nutraukė puikiai įsibėgėjusias repeticijas.
„Džiaugsmingai atšventėme Kovo 11-ąją, o po kelių dienų buvo paskelbtas karantinas“, – prisiminė Olita. Ji pasidžiaugė, kad buvo surinkta gerų aktorių komanda, – Severiutę vaidino Daiva Galinaitis, Mykoliuką – Rolandas Žukauskas, Rapolą Geišę – Haroldas Mockus.
Skrydžiai į Lietuvą buvo atšaukti, bet likimas O.Dautartaitei lėmė iki liepos 1 dienos apsigyventi kalnuose, didžiulėje ištaigioje rančoje pas lietuvę Rimą ir jos vyrą amerikietį Johną.
Ten – žirgai, kojotai, sakalai, kolibriai, avokadų, mandarinų, citrinų medžiai, meksikiečių dirbami ūkiai.
„Patirtas gyvenimas visiškai kitoks nei lietuviškoje aplinkoje“, – atsiduso O.Dautartaitė. Ją šioje įspūdingoje kelionėje lydėjo dabartinis gyvenimo bendrakeleivis Romas, kuriam artimas teatras, literatūra.
Su Romu, nors pagal pasą jis yra Aloyzas, bet niekas tokiu vardu nevadina, Olita susipažino 2011 metų rudenį. Pora susituokė 2012 metų lapkričio 17 dieną Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje.
– Olita, ar tikėjotės vyresniame amžiuje sutikti artimą draugą?
– 2011 metai. Pavasaris. Gyvenau netektyje ir skaudesyje po vyro Narcizo mirties, tad jokio galvojimo, tikėjimo apie susitikimą su kitu žmogumi negalėjo ir būti. Troškau būti kuo labiau užsiėmusi, kad liūdesys nekankintų, kad paliktų sielą ir kūną naikinanti gėla.
Rudeniop ėjau į Marijos Remienės iš Čikagos knygos „JAV lietuvių kultūros keliuose“ pristatymą Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Salė buvo pilna žmonių, atsisėdau tarpduryje. Priešais sėdėjo vyriškis ir vartė storą prelegentės knygą.
Paprašiau pažiūrėti, o kai tiesiau atgal, jis pasisiūlė ją padovanoti. Padėkojau ir nusišypsojusi pasakiau, jog man nereikia. Jis lyg nusivylęs ištarė: „Neimsit?“ Paėmiau, paprašiau pasirašyti.
Maloniai nustebau, jog žinojo mano vardą ir pavardę.
Po kelių mėnesių tame pačiame muziejuje buvo Moterų kūrėjų vakaras. Tuomet deklamavau poeziją. Po literatūrinio vakaro tas pats malonus vyriškis įteikė puokštę rožių ir padėkojo už meną.
Sausio 13 dienos minėjime Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus kieme, jis atsidūrė šalia. Po iškilmių, pasisakęs savo vardą, pakvietė išgerti kavos. Einant guodžiausi, jog liūdžiu, nes nėra nė metų, kai mirė mano vyras. Atsidusęs Romas pasakė, jog jo žmona mirė prieš penkerius metus.
Ilgai gėrėme kavą ir kalbėjomės, kalbėjomės... Ypač nustebino, kad, būdamas technikos mokslų daktaras, domisi lietuvių kultūros paveldu, literatūra, daile, teatru.
– Romai, kodėl būtent aktorė jums krito į akį ir širdį?
– Krito į akį ir širdį savo moterišku žavesiu, dėl įtaigaus meninio poveikio, balso skambesio.
– Olita, kaip klostėsi jūsų draugystė su Romu? Juk ne iškart apsigyvenote vienuose namuose.
– Neilgai trukus išskridau į Kaliforniją, į Bernardo Brazdžionio iškilaus paminėjimo vakarą ir rodyti monospektaklio pagal Icchoką Merą. Viešėjau tris mėnesius. Draugiškai susirašinėjome su Romu elektroniniais laiškais, be jokių interpretacijų.
Gegužę grįžusi į Lietuvą buvau pasitikta ir apdovanota knygomis.
Po savaitės keliavau autobusu su piligrimais rekolekcijų į Šveicariją ir staiga ties Alytumi netekau sąmonės. Su greitąja pagalba buvau nugabenta į Alytaus ligoninę. Ten lašelinės man lašėjo apie penkias valandas. Apėmė keistas lyg nesvarumo būvis – norėjosi miegoti.
Skambutis – kalbėjo Romas, jis sužinojęs, kas man atsitiko, ir atvažiuosiąs parvežti į Kauną. Tas jautrus atvejis kažkaip stipriai paveikė mane.
Vėliau buvo tik draugiškumo ryšiai – pakviečiau į piligriminę kelionę į Lurdą Prancūzijoje su pranciškonais. Širdingai kalbėjomės su vienuoliu Andriumi. Abu su Romu esame tikintys. Supratome, jog bendrą buvimą, jei to norėsime, turime įteisinti Santuokos sakramentu.
Prie Lurdo Švč.Mergelės Marijos apsireiškimo vietos pasimeldėme, kad laimintų mus. Ir 2012 metų lapkričio 17 dieną ėjome raudonu kilimu Kauno Vytauto bažnyčioje prie altoriaus grojant vargonams.
Mus sutuokė mano dvasios tėvas kunigas Kęstutis Rugevičius ir kunigas Gytis Stumbras pilnoje bažnyčioje vaikų, giminių, draugų, artimų kultūros žmonių.
– Abu turite vaikų ir anūkų, tad ar klausėte jų pritarimo kurdami šeimą?
Olita: Ilgai gyvenau dėl savęs. Scena buvo mano didžiausias įsipareigojimas ir meilė. Šis mano santuokos įsipareigojimas, matyt, buvo atsiųstas paties Dievo.
Mano dukra ir anūkas nuoširdžiai džiaugėsi, kad būdama septyniasdešimties ir nerimastingos dvasios turėsiu šalia rūpestingą, gerą, ramų žmogų. Juk aš gyvenu Kaune, dukra – Šiauliuose, anūkas – Škotijoje. Ir jiems taip labai galvos ir širdies neskaudės kaip tuo atveju, jei būčiau buvusi viena.
Romas: Apie mūsų draugystę du mano sūnūs ir jų šeimos žinojo. Vieną rudens vakarą pakviečiau juos į kavinę, įteikiau Olitai tamsiai raudonų rožių ir pasakiau, jog tai mūsų sužieduotuvių vakaras. Visi nuoširdžiai plojo ir mus sveikino. Su džiaugsmu paskelbiau sutuoktuvių datą.
– Abu buvote našliai, sukaupę nemažai gyvenimiškos patirties. Ar nesinorėjo, kaip įprasta sakyti, gyventi tik dėl savęs, be įsipareigojimų?
Olita: Abu esame tikintys. Norėjosi būti sutuoktiems prieš Dievą. Nesvarbu, kiek liko būti šioje Žemėje, nenorime gyventi susidėję.
Romas: Jei myli, gerbi žmogų, negali gyventi be įsipareigojimų. Gyvenimas jaučiant atsakomybę už kartu esantį žmogų daug prasmingesnis.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
