Sumažėjo keturis kartus
„Čia, Panevėžyje, esu laiminga mama, močiutė ir promočiutė, buvau laiminga žmona. Tuo ir esu turtinga“, – kalbėjo prieš kelis dešimtmečius iš Kazanės su vyru atvykusi totorė Klara Bogatova. Jos pavardė, išvertus iš rusų kalbos, reiškia turtingą.
Jau beveik dešimtmetis jos vyro Islamo Bogatovo nebėra tarp gyvųjų, ir tiek pat laiko ji vadovauja miesto totorių bendrijai.
Šią bendriją prieš du dešimtmečius įkūrė būtent jos sutuoktinis ir buvo jos vedliu iki pat mirties.
„Kai Islamas mirė, susirinkome mano bute, susėdome prie stalo, ir tautiečiai šias pareigas patikėjo man“, – prisiminė J.Bogatova.
Moteris apgailestavo, kad iš beveik keturių dešimčių totorių bendrijoje liko keturiskart mažiau narių. Susitikimai, bendros šventės, išvykos per pandemiją nutrūko, bet tautiečiai kalbasi telefonu, kad tik ryšys išliktų. O kam kitam, jei ne savam, pasidžiaugsi, pasiguosi?
„Vienas kitą puikiai pažįstame, žinome, kaip sekasi gyvenime ir šeimoje. Jaučiamės labai artimi. Susitikę ir pasikalbėję tiesiog atsigauname“, – šnekėjo K.Bogatova.
Moteris neidealizavo, kad viskas sekasi kaip sviestu patepta. Ji aiškino, kad nesvarbu, kokios esi tautybės – lietuvis, totoris, rusas – turime išgyventi ir nuopuolius, ir sunkumus, ir pakilimus.
Keistai atrodė plačios kelnės
Paprašyta prisiminti, kaip susipažino su būsimuoju vyru ir kaip atsidūrė Panevėžyje, K.Bogatova mintimis nuklydo į jaunystę.
Ji buvo visai jaunutė, 19 metų. Islamas – keleriais metais vyresnis.
„Mus suvedė likimas, nes kai apie Islamą papasakojo draugė ir pakvietė ateiti į choro repeticiją, kuriame jie abu dainavo, dar spyriojausi. Reikėjo kažkur toli važiuoti, nežinojau, kaip rasti tą rajoną“, – kalbėjo moteris.
Garbanotasis Islamas draugei pačiai labai patiko. Tuo labiau kad jis buvo lakūnas.
O K.Bogatovai Islamas iš pradžių nepadarė gero įspūdžio – keistai atrodė jo plačios kelnės, tvirtas kūno sudėjimas.
„Bet vos tik Islamas mane pamatė, tarė: „Viskas, ji mano“, – šypsojosi pašnekovė.
Ar draugė nesupyko, neliūdėjo?
Pašnekovė tikino, kad tai jųdviejų draugystės nesuardė. Nors Islamas bičiulei buvo į širdį kritęs, bet jis jai neteikė jokių vilčių.
Choro vadovas prikalbino K.Bogatovą dainuoti chore.
Draugę prigrasino neišsitarti
K.Bogatova tuo metu draugavo su kitu vaikinu, taip pat dainavusiu totorių chore.
„Draugystė anais laikais buvo visai kitokia negu dabar. Prisimenu, kai gavau pasą, mano vaikinas pakštelėjo į lūpas – kaip aš susigėdau! Dvi dienas nekėliau kojos iš namų“, – juokėsi K.Bogatova.
Kartą jis pasakė, kad budės šokiuose, todėl susitiksią po savaitgalio.
Bet ta pati bičiulė ėmė ją vadinti į šokius. Negi viena eisianti?
Pašnekovė prisiminė, kad šokiai vykdavo rūmuose – pirmame aukšte jaunuoliai linksminosi, o antrame ilsėjosi.
Ir iš viršaus žvelgdama į šokių aikštelę ji išvydo savo vaikinuką – girtas jis kabinėjosi prie kažkokios merginos, atėmė rūbinės žetoną, nenorėjo atiduoti.
K.Bogatovai toks elgesys baisiai nepatiko.
„Išsitarsi, kad buvome šokiuose ir kad jį tokį matėme – užmušiu“, – prigrasino draugei.
Taip ji išsiskyrė su vaikinu nepaaiškinusi, kas ją įskaudino ir papiktino.
„Lakūną įsimylėjai?“ – dar papriekaištavo.
Žvelgdavo šelmiškai ir meiliai
Iki tol dėmesį nesėkmingai rodęs Islamas kaip reikiant atkuto. Vien tik jai rodytos nuotraukos su lėktuvais, gėlės, ledai, žaisliukai, tuo metu sunkiai gaunami bilietai į kiną, gražūs žodžiai suminkštino merginos širdį. Visi choro nariai matė, kad Islamas įsimylėjęs Klarą.
Maždaug po pusmečio jiedu susituokė.
Totoriai išpažįsta musulmonų tikėjimą, bet Islamas, būdamas lakūnu, mečetėje vesti negalėjo.
„Man tai nebuvo labai svarbu. Dar mama sakydavo, kad ne melstis yra svarbiausia. Kur kas svarbiau nedaryti blogų darbų“, – atviravo pašnekovė.
Todėl vasaros pradžioje jiedu susirašė metrikacijos skyriuje, o pabaigoje su bičiuliais ir kolegomis trankiai atšventė.
K.Bogatova parodė nuotrauką, kurioje ji vos rankose išlaiko didžiulį gėlių glėbį ir laiminga juokiasi.
O jos sutuoktinis žvelgia į ją ypatingu – ir šelmišku, ir labai meiliu žvilgsniu.
„Islamas visuomet į mane taip žiūrėdavo. Sakydavo, kad esu pati geriausia ir gražiausia, kad aš įkvėpiau jį rašyti eilėraščius, vadino mūza“, – prisiminė pašnekovė.
Nebuvo kada pyktis
Į Panevėžį jiedu persikėlė, kai sutuoktiniui reikėjo rinktis darbo vietą – Uzbekistane arba Lietuvoje.
Apie Panevėžį jie žinojo tiek, kad jo teatre dirba aktorius Donatas Banionis.
Kazanėje – apie tris milijonus gyventojų, bet jiedu nepabūgo atvykti į ramų miestą. Juk vaikus auginti taip net paprasčiau. Gimė dvi dukterys ir sūnus.
K.Bogatova prisiminė, kad su vyru sutardavo gerai. O kaipgi nesutarsi, jei Islamas nuolat būdavo darbe, tad pyktis tiesiog nebuvo laiko.
Viena iš dukterų yra jai sakiusi, kad iš vaikystės prisimena tik mamą, nes tėvas nuolat skraidydavo. Jis išmoko valdyti ne tik karo, bet ir civilius lėktuvus.
Susitikę kalba rusiškai
Kai vyras mirė, po tiek laimės ir santarvės metų K.Bogatova pasijuto labai vieniša, viskas buvo jai nemiela.
Dukra labai ja rūpinosi, prižiūrėjo, kad atsigautų.
Vienas iš totorių bendrijos narių taip pat liko našlys. Vienas kitą beguosdami, pabandė kurti bendrą gyvenimą. Iš to laiko geriausi prisiminimai – apie keliones po Europą.
Mat su Islamu jiedu nuolat grįždavo į Kazanę, pas tėvus, gimines, todėl kitur išvykti nebespėdavo.
Bet paaiškėjo, kad nėra lengva suderinti skirtingus įpročius, perprasti kito žmogaus mintis ir norus. Jiedu išsiskyrė.
K.Bogatova sakė, kad jų bendrijai priklauso ir totorių sutuoktiniai, o jie nebūtinai totoriai. Todėl susitikę jie šneka rusiškai, nes tai vienintelė kalba, kurią visi supranta.
Ji pati taip pat kalba rusiškai. Lietuviškai moka tiek, kad susišnekėtų turguje ar parduotuvėje. Moteris patikino, kad dėl to niekas nėra jos įžeidinėjęs, priekaištavęs.
Paprašyta pakalbėti totoriškai, ji pasakė trumpą maldą, prašančią apsaugoti artimuosius nuo nelaimių.
Bėgo nuo naikinimo
K.Bogatova papasakojo, kad jos mama gimė ir užaugo Tatarstane, viename iš kaimų, o su drauge slapta pabėgo į Kazanę.
Kodėl pabėgo? Iš 9 vaikų ji buvo pati vyriausia, tad rūpesčiai gulė ant jos pečių.
Per šokius išvydo savo būsimąjį vyrą – vyresnį geru dešimtmečiu.
Susitikę kelis kartus, jiedu taip pat greitai susituokė – be eilių, be liudininkų.
K.Bogatovos tėvas taip pat buvo lakūnas, bet nekariavo, mokė jaunuosius lakūnus.
Motina dirbo kepykloje, o per karą po darbo eidavo slaugyti sužeistųjų, buvo donorė. K.Bogatova prisiminė, kad karas Kazanės nepasiekė.
Pašnekovė sakė, kad Kazanės totoriai į Lietuvą atbėgo XVI amžiuje, kai Ivanas Rūstusis užkariavo Tatarstaną. Vyko baisus gyventojų naikinimas, kraujas liejosi upeliais, ir totoriai ieškojo saugesnio prieglobsčio – kas Lietuvoje, kas Astrachanėje, kas Krasnojarske.
K.Bogatovos artimieji liko kaime.
